Dirbti į Kauno lėlių teatrą O.Dautartaitė atėjo prieš 59 metus. Jubiliejaus proga aktorė atnaujino savo monospektaklį, kurį parengė po Jono Meko mirties prieš ketverius metus.
Monospektaklis „Esu jūsų maža šakelė“ sukurtas iš dienoraščių, laiškų, poezijos, filmų apie žinomą menininką fragmentų, biržiečių dainų.
– Kaip jaučiatės įkopusi į devintąją dešimtį? – „Laikinoji sostinė“ paklausė aktorės O.Dautartaitės.
– 80 metų yra ne tai kad nemažai, o daug. Mano mama Klementina mirė 31-erių. O man gyventi Dievulis dovanojo gerokai daugiau metų. Anksčiau, kai iškeliaudavo iš šio pasaulio mano dėdės ir tetos septyniasdešimties, aštuoniasdešimties, galvodavau: ilgai ir gražiai gyveno.
Reikia gyventi taip, kaip aš negyvenau. Kai paskaitau šimtamečių mintis, kad daug dirbo, buvo kupini gerumo ir ramybės, negėrė, nerūkė, mažai valgė, gėriuosi, bet man tokie apibūdinimai netinka. Man labiau tinka kita istorija, kurioje žurnalistas klausia 99 metų senolio, kaip jis tiek daug metų sulaukė. Senolis atsako sulaukęs tiek, nes niekada su niekuo nesiginčijo, niekam neprieštaravo. Žurnalistas sako: „Negali būti.“ Senolis: „Negali, tai negali.“
– Esate kaunietė, tačiau nemažai laiko skyrėte ir profesinei veiklai Šiauliuose. Kaip galėtumėte palyginti šiuos du miestus?
– Taip, esu gimusi, augusi puikiausiame pasaulio mieste Kaune. Ir dar Šančiuose, prie Nemuno! Šiauliuose 32 metus vaidinau dramos teatre, apie 13 metų dėsčiau Šiaulių pedagoginiame institute, Šiauliuose įkūriau vaikų lėlių teatrą prie Aklųjų kombinato. Su režisieriumi Gyčiu Padegimu ir amžinatilsį aktoriumi Pranu Piauloku buvome Sąjūdžio pirmeiviai. Gyvenau, kiek įmanoma, pilnakraujį gyvenimą. Manau, kad Kaunas ir Šiauliai labiausiai skiriasi savo apimtimi. Šiauliai yra mažesnis miestas, ten viskas glaudžiau, labiau jaučiasi artimas kultūros žmonių ryšys.
Kaune daugiau erdvės menui, kultūrai, literatūrai. Šiauliečiai gal paprastesni, o kauniečiai prašmatnesni, žinantys savo kaunietišką vertę, arogantiškesni.
– Dabar gyvenate Kaune. Kada ir kodėl grįžote, kuo jums brangus Kaunas?
– Grįžau į gimtąjį Kauną prieš 15 metų. Mano vyras fotografas Narcizas Freimanas visą laiką gyveno Kaune, o aš – Šiauliuose. Važinėdavome vienas pas kitą. O kai abu sulaukėme 65-erių, supratome, kad reik susieit in krūvų, kap pasakytų dzūkai. Taip ir padarėme. O po dvejų su puse metų Narcizas staiga mirė. Kaunas man labai brangus visu mano gyvenimu čia. Brangios dulkėtos Šančių gatvelės, Nemunas, kapai, draugai, pirmasis mano Kauno lėlių teatras, mano vaikystės Šančių bažnyčia. Dieve, viskuo!
– Jūsų nuostabus vaidmuo spektaklyje, kuriame suvaidinote „Kaunas 2022“ ambasadorę Bellą Shirin, sulaukė daug dėmesio ir kituos miestuose. Kuo jums svarbi žydiško Kauno istorija?
– Susitikimas su Bella man atvėrė žydišką Kauną. Lig tol jis man buvo pažįstamas labiau iš tolo. Esu širdingai dėkinga Inai Pukelytei, kuri Kauno Teatro klube režisavo spektaklį „Shalom, Bellissima“ ir pakvietė mane atskleisti kaunietės litvakės B.Shirin biografiją.
Jautri Kaune gimusios Bellos istorija tapo man labai stipriu išgyvenimu. Ir ne tik scenoje. Tėvų iš Kauno į Izraelį išvežta Bella ilgėjosi, sapnuodavo Kauną, Laisvės alėją, kol visa esybe pajuto, kad tik grįžusi Kaunan bus laiminga. Taip ir nutiko – ji čia laiminga. Kaip ir aš.
– Kaip vertinate šių dienų teatrą, ko jame pasigendate, koks labiau esate žmogus – teatro ar kino, televizijos?
– Esu teatro žmogus. Televizijoje mažai būnu, ji – ne mano. O kinas visai smagus dalykas. Į „filmaciją“ buvau ir esu kviečiama, kai reikia specifinio, keistesnio personažo. Ir tai įdomu.
Atsakyti į klausimą apie šių dienų teatrą nėra lengva. Dabartinis teatras yra jau kitos epochos. Mano teatras – būties teatras – gvildeno žmogaus vidinius pamintijimus, kodėl esu šiame pasaulyje, ką turiu nuveikti prieš jį palikdama ir kartu teikė tikėjimą, viltį, tegul ir per bjaurastį. Man buvo įdomu būti tokiame teatre, kuris kūrė spektaklio atmosferą, žadino mintį, vertė smarkiau plakti pavargusią širdį. Nedaug tokių spektaklių dabar matau.
Ne visur ir būnu. Lėlių teatro spektakliai neretai dabar man atrodo paveikesni. Čia ne konstanta. Tai tik mano keli samprotavimų štrichai. Palinkėčiau režisieriams nenešti į sceną menkaverčių pjesių, paistalų, kuriuose aktorius priverstas vaidinti.
– Nemažai atvejų, kai valstybių vadovais, politikais tampa aktoriai. Kaip manote, ar aktorius turi būti pilietiškai aktyvus, visuomeniškas, ar vis dėlto nereikėtų painioti meno ir politikos?
– Mano giliu įsitikinimu, aktorius neturi būti apolitiškas, o pilietiškas, visuomeniškas, kaip ir kiekvienas žmogus. Dievas ir tėvai atsiuntė mus į šį žemės gabalėlį, vadinamą Lietuva.
Čia mūsų gimtinė, Tėvynė, mūsų pasaulis. Tad ir turime kiekvienas, kiek išgalime, rūpintis juo, jo dabartimi, kalba, išliekamumu, kaip darė mūsų protėviai, o ne burnoti, kad ne dėl tokios Lietuvos ėjome prie parlamento ar stovėjome prieš tankus. Būtent dėl tokios, vienintelės, savos. Ėjome dėl Lietuvos, savo vaikų ir anūkų. O kokią ją turėsime ateityje, priklauso tik nuo mūsų pačių.
– Ar pakanka Kauno teatrams miesto valdžios dėmesio?
– Negaliu pasakyti, ar pakanka teatrams miesto valdžios dėmesio. Nežinau. Yra kai kurių nesuprantamų dalykų – pagailėta kelių tūkstančių eurų Bernardo Brazdžionio kasmetinei premijai rašytojams. Kažkaip negarbinga. Gerai, kad perėmė Pasvalys. Ir šiaip jau neretai Kauno kultūra atsiduria paraštėse, tuose dar nesutvarkytuose šaligatviuose.
– Dėl miesto tvarkymo vis dažniau pasigirsta, kad visi išvargę nuo nuolatinių statybų. Kaip jūs jaučiatės?
– Myliu savo ir mūsų Kauną. Nereikėtų pavargti nuo miesto tvarkymosi. Tesitvarko. Esame pavargę ne nuo tvarkymosi, o nuo neteisybių, nuo mero nesiskaitymo su žmonėmis, nesidomėjimo miesto kultūra. Miesto vadovui mano palinkėjimas būtų ne tik tvarkytis, bet ir atsigręžti į savo miestiečius. Aš Kaune jaučiuosi puikiai. Jei pavargsta, tai toji nerami širdis.
