Vaida – labai linksma ir trykštanti energija pašnekovė, galinti įkvėpti gyvenimo džiaugsmo tiems, kuriems jo trūksta. To, kad visiškai nieko nemato, ji nesureikšmina: „Aš nematau nuo gimimo, tad nežinau, ką prarandu, ir man dėl to labai lengva.“
Paklausta, gal bent regi šešėlius ar skiria šviesą nuo tamsos, ji atsakė: „Ne, tačiau labai norėčiau sužinoti, kaip atrodo ta šviesa – artimieji ne kartą bandė tai išaiškinti, bet man vis tiek per sunku suprasti. Arba būna, kad nuvykus į renginį mokykloje vaikai klausia, ar aš visą laiką matau juodą spalvą. Atsakau, kad ne, aš juk nežinau, kas yra ta juoda ar kas yra tamsa. Tada jau man būna per sunku paaiškinti, kaip aš viską suvokiu – per prisilietimus, garsus, kvapus.“
Taip nutiko, kadangi Vaida gimė neišnešiota, visai mažutė, septintą nėštumo mėnesį, nesverdama nė kilogramo. Gydytojai ją įdėjo į inkubatorių, ten perdozavo deguonies – dėl to ji ir prarado regėjimą. Jai teko bendrauti su ne vienu panašiu laikotarpiu gimusiu neregiu, kuriam nutiko taip pat – ji dėl to nieko nekaltina, tiesiog tais laikais buvo prastesnė medicinos technika ir tokia buvo realybė.
Anuomet ir tėvai, ir gydytojai galvojo, kad mažylė apskritai gali neišgyventi. „Bet, sprendžiant iš mano charakterio, aš tada gal pagalvojau: „Jūs tik pasvajokit, aš tikrai nemirsiu“ – ir gyvenau“, – sakė Vaida.
Vaikystėje ji ilgą laiką nė nesuprasdavo, kad su ja kažkas negerai, juk neturėjo su kuo savo būsenos palyginti. Gyveno su rūpestingais tėvais ir 13 m. vyresne sese, kurią dabar atjaučia dėl to, kad tuomet visur norėdavo sekioti jai iš paskos, ypač į pasimatymus.
Situacija pasikeitė, kai Vaidai teko iškeliauti į mokyklą. Integruotas ugdymas tuomet dar nebuvo paplitęs ir į paprastą mokyklą gimtajame miestelyje jos nenorėjo priimti, nors mama labai dėl to stengėsi, tad ji išvyko į specialiąją akliesiems ir silpnaregiams skirtą mokyklą Kaune.
„Tada jau supratau, kad kažkas su manimi negerai, jei tenka gyventi atskirai nuo šeimos. Labai norėjau namo ir po pamokų kasdien bliaudavau“, – atsiminė sunkiausią gyvenimo etapą pašnekovė.
Tėtis ją į mokyklą atveždavo pirmadienį anksti ryte, o kiekvieną penktadienį 11:30 val. pamokos jau baigdavosi ir ją pasiimdavo namo. Tačiau kiek paaugusi, ji įsigudrino kuo dažniau susirgti, kad namuose liktų ilgiau.
Vienas iš būdų to pasiekti – prisivalgyti pieštuko drožlių (dabar jai pačiai bjauru atsiminti, kad taip darydavo, bet tuo metu atrodė, kad verta.) Tuomet gal iki 37,2 °C pakildavo temperatūra, ji puldavo tėvams skambinti ir skųstis, kad serga, ir tėtis atskubėdavo jos pasiimti namo. Namie temperatūros kitą dieną jau nebūdavo, na, bet kelias dienas likdavo ten, kad tikrai pasveiktų.
Kartais moksleivė pasigardžiuodama valgydavo varveklius, o kartais suveikdavo ir paprastas prašymas: „Dėde gripai, ateik pas mane ir padaryk, kad aš susirgčiau...“
Trūksta tik Panevėžio
Į 9 klasę Vaida buvo priimta jau paprastoje Luokės mokykloje. Lengva nebuvo, juolab, kad buvo suvalgiusi daug pieštukų ir praleidusi daug pamokų, tad teko labai daug mokytis. Į 11 klasę iškeliavo Šiaulių konservatorijoje, mat visą laiką mėgo dainuoti.
Baigusi mokyklą, Vilniuje studijavo muzikos pedagogiką. Paskui Klaipėdoje baigė dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistrantūros studijas (nusijuokusi sako, kad daugelis jos klausia, ką su tokia specialybe reiktų daryti, bet ji ir pati to nežino).
Darbą neregiams susirasti labai sudėtinga, bet Vaidai visgi pavyko. Dabar ji dirba Lietuvos specialiosios kūrybos draugijoje „Guboja“ projektų vykdytoja, organizuoja įvairias menines veiklas ir renginius, su kitais neįgaliaisiais vyksta į edukacijas mokyklose ir pan.
Kurį laiką pragyvenusi Klaipėdoje, praėjusį rudenį Vaida grįžo į Vilnių, nes pajuto, kad jo pasiilgo. Jau buvo susituokusi, tad teko prisikalbinti kraustytis ir vyrą, kuris pradžioje sakė, kad nereikia nieko prisigalvoti, bet vėliau sutiko.
Dabar Vaida juokauja, kad yra išmėginusi gyvenimą visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, trūksta tik Panevėžio. Persikrausčius į naują vietą jai nelengva, juk reikia apsiprasti naujoje aplinkoje – namuose dar nieko, o į lauką išėjus susiorientuoti sunku – bet tuo pačiu pakeisti aplinką labai įdomu.
Asistentei atstoja sporto salę
Pašnekovė prisipažino, kad ji yra iš tų neregių, kurie bijo vaikščioti savarankiškai su baltąja lazdele, tad kur nors einant jai reikalinga palyda.
„Tačiau dabar yra asmeninio asistento paslauga, man priklauso daug valandų ir labai tuo džiaugiuosi. Dauguma asmeninių asistenčių labai šaunios, tiesa, su manimi ne kiekviena ištvertų – vaikščioti reikia tikrai daug! Ne tik nueiti iki mano darbo ar parduotuvės, bet ir eiti į koncertus, teatrą ar leistis į įvairius žygius. Dabar ruošiuosi gegužės gale vyksiančiam žygiui, kur planuoju nueiti 25 km – yra ir 5 bei 10 km trasos, bet jos man neatrodo rimtai. Dabartinė asistentė sako, kad darbas su manimi jai atstoja sporto salę“, – linksmai pasakojo Vaida.
Surimtėjusi pridūrė, kad visgi reikėtų susiimti, kreiptis į mokytoją ir išmokti nors vieną maršrutą, pavyzdžiui, nuo namų iki darbo, kurį galėtų įveikti su baltąja lazdele savarankiškai. Klaipėdoje to jau buvo išmokusi, būdavo nejauku, bet visgi patiko jaustis nepriklausomai nuo kitų.
Na, o namie susitvarkyti, pasak jos, gana paprasta. Tik svarbu daiktus kaskart padėti į tas pačias vietas, pristumti kėdes prie stalų ir nepalikti atidarytų spintelių durelių, kad pati ar sutuoktinis neužsigautų.
„Žinoma, mes nesame tobuli, būna, kažką numetame kur pakliuvę – užtat po to abu kartu to daikto ieškome, na, o jeigu niekaip nepavyksta, sakome, kad suras asmeninė asistentė, kai ateis“, – prisipažino pašnekovė.
Girdėjo kalbų, kad tuoktis – nesąmonė
Seniau Vaida visuomet sakė, kad niekada netekės už neregio. Na, o dabar ji teigia, kad nereikia sakyti tokių kategoriškų dalykų, nes gali ir prisišnekėti.
Jos vyras Jaroslavas skiria šviesą nuo tamsos, įžiūri šešėlius, be to, jis drąsesnis už žmoną ir vaikšto po miestą su baltąja lazdele.
Su savo būsimuoju vyru Vaida susipažino per bendrą draugą, taip pat turintį regėjimo sutrikimą. Tuo metu ji gyveno Klaipėdoje ir su bičiuliu išsiruošė į Vilnių į svečius. Sako, kad tai visai nesunku – tereikia sėst į traukinį, paskui – į taksi. Jis vyko pas savo draugą, ji – pas savo draugę, bet vėliau prisidėjo prie vaikinų kompanijos. Ir greitai pastebėjo, kad su Jaroslavu būti jai smagu ir įdomu.
Po to kurį laiką jiedu važinėjo vienas pas kitą į svečius. Per pandemiją ji liko Vilniuje pas jį ilgesniam laikui (viena Klaipėdoje Kalėdų sutikti nenorėjo, o pas tėvus į Luokę vykti buvo nelegalu) – ir galiausiai praėjusių metų vasario 5 d. susituokė.
„Vieni sakė, kad darom nesąmonę, kurdami šeimą, kai abu nematom, nes bus labai sunku, kiti įtarinėjo, kad aš laukiuosi, nes žiemą žmonės šiaip sau nesituokia – na, bet mums kartu gera, o žiemos metą aš pasirinkau, nes taip atrodė įdomiau“, – sakė Vaida.
Stebinantis neregių požiūris į tvarką
Sutuoktiniai gražiai sutaria tarpusavyje, padeda vienas kitam namuose. Vaida pastebėjo, kad jos vyras yra ramesnis už ją, ir į 25 km žygį leistis jis nenori, sako, kad nėra nusipelnęs tokios bausmės – bet jai ta jo ramybė ir patinka.
Vyras namuose daugiau gamina, nes, skirtingai nei žmona, mėgsta tą daryti, o ji plauna indus. Na, o tvarkosi jie kartu.
„Asmeninė asistentė nustebusi sakė, kad mūsų namuose tvarkingiau nei jos. Išties mes aplinką gerai jaučiame ir dulkės ant spintelės ar trupiniai ant grindų labai erzina. Kai kurie žmonės klysta manydami, kad gali mus ramia sąžine kviestis į suverstus namus, nes vis tiek nieko nematysime. Tačiau būna taip, kad prie nenuvalyto stalo net nemalonu liestis, o šuns plaukai, rodos, tiesiog limpa prie kojų. Iš kvapo pajuntu ir tai, kad šiukšliadėžė jau seniai pilna“, – kaip savaime suprantamą dalyką pasakojo Vaida.
Tiesa, šiukšles išsinešti ir jai su vyru dabar sunku, nes konteineriai perkelti toliau nuo namų, o nuolat prašyti asistentės pagalbos nesmagu. Tačiau moteris tokiomis smulkmenomis skųstis nelinkusi – juk skundai niekuo nepadės, geriau imti iš gyvenimo viską, ką gali.
Štai Vaida buvo sumaniusi ir vis kalbėjo, kaip norėtų šokti parašiutu. Galiausiai draugai neapsikentė ir trisdešimtmečio proga jai įteikė kuponą šuoliui. Kuponas beveik metus gulėjo stalčiuje, nes buvo baisu pasiryžti – bet galiausiai ryžosi. Paskutinę minutę išsigandusi norėjo pasitraukti, bet instruktorius pasakė, kad jau per vėlu – taigi iššoko, ir jausmas buvo nerealus, norėtųsi pakartoti.
Dabar Vaida svajoja apsilankyti Heidės parke Vokietijoje ir prasilėkti ekstremaliais atrakcionais.
Tiems žmonėms, kurie linkę burbėti dėl smulkmenų, linksmoji pašnekovė patartų pasavanoriauti (pati yra savanoriavusi „Jaunimo linijoje“, „Pagalbos moterims linijoje“ ir šiek tiek „Sidabrinėje linijoje“; tie, su kuriais kalbėdavosi telefonu, nė neįtardavo, kad ji neregė), na, o jei savanoriauti nesinori – perskaityti kokią nors Nicko Vujiciciaus (be rankų ir kojų gimusio motyvacinių kalbų autoriaus) knygą – gal tada suprasite, kad jūsų gyvenimas yra geras.
