Rytis pastebėjo, kad priklausomybių ištakų paprastai reikia ieškoti žmogaus vaikystėje. Priklausomais dažniau tampa tie, kurie nesulaukia pakankamai tėvų ir kitų artimųjų dėmesio bei meilės, tie, kuriems trūksta tvirto pamato ir palaikymo, formuojantis jų savivertei.
„Dabar man tenka susidurti su priklausomybių turinčiais jaunuoliais ir tikrai baisu dėl to, kas šiais laikais vyksta... Labai svarbu tai, kad kiekvienas vaikas nori jaustis reikalingas, nori jausti tėvų dėmesį ir meilę. Stereotipas, kad priklausomais tampa tik tie, kurių tėvai sunkiai verčiasi – susiduriame ir su privačiose gimnazijose besimokančiais moksleiviais, kuriems kilo noras vartoti, nes tai, kad tėvai viską jiems perka, dar nereiškia, kad jie gauna užtektinai dėmesio“, – pasakojo Rytis.
Jam pačiam vaikystėje trūko ir suaugusiųjų dėmesio, ir materialinės gerovės. Jis augo Alytuje, kai buvo dar mažas, jo tėvai išsiskyrė, mama pradėjo išgėrinėti. Vėliau atsirado patėvis, bet dėl to tapo tik blogiau – namie netrūko kvaišalų, pasitaikydavo ir smurto.
Biologinis tėtis sukūrė naują šeimą, gyveno tvarkingai, pasiimdavo sūnų pas save, bet tai nutikdavo gana retai. Kartais jie kartu traukdavo į žygius – gal dėl to Rytis ir dabar labai myli gamtą.
„Kai neišeina lygiuotis į savo tėvus, norisi lygiuotis į draugus, ypač – į vyresnius. Namie niekam nerūpėjo, ką aš veikiu, kada grįšiu, tad aš jau pradinėse klasėse pradėjau bėgti iš pamokų, vagiliauti iš parduotuvių – norėjosi pasirodyti prieš draugus. Buvau toks vilkiukas, nenorėjau kažko siekti, o norėjau gauti, norėjau kažkam kažką įrodyti ir įsitvirtinti gatvės hierarchijoje“, – pasakojo Rytis.
Vienu metu jį auginti paėmė mamos sesuo, pedagogė, kuri labai su juo užsiėmė, kartu sėdėdavo ir ruošdavo pamokas, buvo supratinga ir nekritikuojanti. Vėliau jį auginti ėmėsi ir biologinis tėtis, jau sukūręs naują šeimą, tačiau iš ten paauglys po kurio laiko išėjo – jam atrodė, kad ten per daug suvaržymų.
Galvą ant pečių vaikinas turėjo, pasimokęs galėdavo puikiai parašyti kontrolinį darbą, bet jam labiau norėjosi ne mokytis, o leisti laiką su draugais gatvėse ir kažką ten regzti. „Būdavo taip, kad dviese klasės galiorkoj šnekam, triukšmaujam, ir mokytojas supykęs klausia, apie ką jis pasakojo. Bendraklasis atsakyti negalėdavo, o aš galėdavau“, – atsiminė Rytis.
Nors dar penktoje klasėje jį norėta palikti antriems metams, jis baigė 12-a klasių, ir net nelabai blogais pažymiais.
Nors mūsų herojui patikdavo leisti laiką su draugais gatvėse, bet alkoholio ar, juolab, narkotikų jis buvo nusiteikęs vengti – juk dar vaikystėje matė, kokios žalos jie žmonėms pridaro.
Visgi paskutinėse klasėse pradėjo vis dažniau išgerti, taip pat parūkė „žolės“. Poveikis patiko ir norėjosi vis daugiau.
Svaiginosi, laukdamas teismo
Baigęs mokyklą vaikinas įgijo optiko specialybę ir dirbo optikoje – gamino akinius. Darbas sekėsi neblogai, bet laisvalaikiu vis norėjosi kažką vartoti, kad pralinksmėtų ir nejaustų streso.
Stresą patyrė dėl to, kad laukė teismai – dar besimokydamas buvo įsivėlęs į rezonansinę apiplėšimo bylą, teisiamųjų ir aiškinimosi buvo daug, tyrimas truko ilgai.
„Vieną dieną kažkas iš pažįstamų pasiūlė heroino. Seniau buvau kategoriškai nusiteikęs prieš heroiną, bet tas, kurį siūlė, buvo ne leidžiamas, o miltelių pavidalo, tad nusprendžiau pabandyti. Pabandžius pasirodė – vau, atrodė, kad ta medžiaga užlipdė visas skyles mano esybėje, užgydė visas vaikystėje patirtas traumas, pasijutau saugus, pasitikintis savimi ir ramus dėl ateities“, – pasakojo Rytis.
Suprantama, toks poveikis buvo trumpalaikis ir teko grįžti į sudėtingą realybę. Tačiau tą poveikį patirti norėjosi vėl ir vėl.
Galiausiai Rytis ryžosi heroino susileisti – būsena, į kurią paniro, taip pat sužavėjo, tai buvo ta pati „palaima“, o narkotikų kiekio reikėjo mažesnio.
Dėl to jis dabar pasisako prieš „žolės“ legalizavimą – juk pats pradėjo nuo jos, galvodamas, kad tai – nieko baisaus, ir štai kaip viskas pakrypo. Daugumos priklausomų žmonių istorijos – labai panašios, prasidedančios „tik“ parūkymu.
„Tapau pririštas prie adatos. Dar dirbau, bet skaičiuodavau kuro lašus, kad pakaktų nuvažiuoti iki darbo ir iki platintojo, maistui taip pat labai taupiau, o dozės didėjo ir algos jau neužtekdavo, turėdavau skolintis, meluodavau. Ir savo tetą, ir seses, ir vaikystės draugus – visus žmones, kurie man buvo geri, esu apgavęs ir įskaudinęs. Sąžinė kartais prabildavo abstinencijos būsenoje, pasidarydavo gėda – ir tada pavartojęs nurimdavau“, – pasakojo Rytis.
Kūčių išvakarėse – į įkalinimo įstaigą
Galiausiai ir darbo neliko, liko tik daug skolų ir gyvenimas landynėje.
„Vartojau pigias aguonas, kelis kartus buvo taip, kad nepažįstami žmonės mane rado kažkur leisgyvį, atsibudau ligoninės reanimacijoje – bet man buvo vienodai, mirti aš jau nebijojau“, – pasakojo Rytis.
Tuo metu maisto jis gaudavo „Carito“ labdaros valgykloje. Viena darbuotoja, a.a. Marytė, susirūpinusi dėl jauno žmogaus likimo, davė jam Alytaus rajone besikuriančio reabilitacijos centro adresą.
Bendruomenė jį priėmė. Buvo sunku, bet visgi jis susiėmė ir blaivėsi. Sulaikė mintis, kad jeigu atkris, atgal į bendruomenę grįžti lengvai negalės, na, o eiti neturėjo kur.
Norintiesiems pasveikti vadovavo kunigas, ir Rytis po kurio laiko pradėjo rimtai galvoti apie vienuolio kelią – atrodė, kad taip pabėgtų nuo praeities ir pradėtų naują gyvenimą.
Vieną dieną prieš pat Kūčias, kai visa bendruomenė jau gyveno šventinėmis nuotaikomis, į ją atvyko policijos automobilis su grotomis ir išsivežė Rytį į kalėjimą – buvo priimtas nuosprendis minėtoje byloje, ir jis buvo nuteistas 20 mėn. nelaisvės.
„Įkalinimo laikas, sakyčiau, praėjo sėkmingai – bendruomenės nariai mane palaikė, man rašydavo, aš pats jau norėjau keistis, taigi neperėmiau neigiamos kitų nuteistųjų įtakos ir nuo šnekų apie nusikalstamą veiklą laikiausi nuošaliai. Be to, už gerą elgesį man bausmės laikas buvo sutrumpintas perpus ir po 10 mėn. išėjau į laisvę“, – pasakojo vyras.
Iš Pravieniškių jis iškart grįžo pas savo likimo draugus ir toliau galvojo apie vienuolio kelią. Nusikalstamai veiklai potraukio nebejautė, tačiau narkotikai jį šaukte šaukė.
„Vartojimo priežastys būna psichologinės, tad kol mūsų mąstymas, požiūris į gyvenimą nesikeičia, tol jos išlieka – aš laikiausi tik savo valios pastangomis. Man visą laiką atrodė, kad gyvenime daug neteisybės, neaiškumų, aš jame jaučiausi be vietos – ir atrodė, kad narkotikai nuramins“, – kalbėjo Rytis. Tad net gyvendamas bendruomenėje ir ketindamas būti vienuoliu besikuriančiame vienuolyne, jis atrasdavo galimybių pavartoti (senbuviams buvo leidžiama išvykti į parduotuves mieste ar pan.), o galiausiai iš vienuolyno buvo išmestas.
Prarado gyvenimo draugę ir sūnų
Tuomet buvęs darbdavys priėmė jį dirbti atgal į optiką, padėjo rasti gyvenamąją vietą. „Aš jau buvau jį nuvylęs, jis vėl manimi patikėjo – ir aš vėl jį nuvyliau. Taip ir blaškiausi 10 metų, vis keisdamas darbus, žmones, norėdamas mesti narkotikus ir vėl prie jų grįždamas, o tuos žmones, kurie mane prisileisdavo artyn, anksčiau ar vėliau apgaudavau“, – pasakojo Rytis.
Vienu metu jis susirado gyvenimo draugę, 2005 m. susilaukė sūnaus.
„Narkotikų tuo metu nevartojau, bet vartojau alkoholį, palengva tapo norma išgerti po 8–10 skardinių alaus per dieną. Paskui mes išvykome gyventi į Angliją ir aš vėl grįžau prie narkotikų – ten jų gauti labai lengva, o tvarkos mano galvoje vis dar nebuvo, tad neatsilaikiau... Ir per tai aš praradau šeimą, jau šešerius metus nesu bendravęs su sūnumi, dėl ko man labai skaudu – bet suprantu, kad turiu mokėti už tai, ko pridariau“, – pasakojo Rytis.
Buvusi jo gyvenimo draugė, kurią jis ne kartą apgavo, kuriai pažadėjo susitvarkyti ir netesėjo, jam su sūnumi bendrauti neleidžia – sakė, kad sulaukęs 18-os šis galės pats nuspręsti, ar nori su tėvu palaikyti ryšius, ar ne.
„Ir draugė, ir kiti aplinkiniai būdavo su manimi kantrūs, neabejingi, bet aš vis tiek neišnaudodavau progų. Būdavo, stengiuosi mažinti dozes, pereiti prie narkotikų pakaitalų – bet ir vėl atkrentu. Būdavo ir taip, kad nusiperkame kokį fotoaparatą ar kompiuterį – o po savaitės jau nešu jį parduoti, nes trūksta pinigų dozei“, – atsiminė Rytis.
Jis dar bandė dirbti, bet iš darbo dažnai būdavo išmetamas, nes vis prašydavo avanso ir kartais į darbą visai neateidavo.
Galiausiai jis liko be šeimos ir be namų.
„Vieną dieną gulėjau ant žolės kažkur prie draugų namų – sėdėti jau neturėjau jėgų – visas pavargęs ir išsekęs, ir pagalvojau, kad daugiau taip nebegaliu, pasiduodu. Bet tada gavau lietuvio įkurto „Alfa centro“ numerį ir paskambinau ten – prisimenu tai kaip per miglą – ir mane pakvietė atvažiuoti į Lietuvą gydytis“, – atsiminė Rytis.
Jis kažkaip surado pinigų ir jėgų, kad galėtų parvažiuoti į Lietuvą mikroautobusu (jame dėl abstinencijos simptomų tiesiog raitėsi ant grindų, o bendrakeleiviai juokais klausė, ar jis gimdo).
Išmoko gyventi kitaip
Būtent priklausomybės ligų centrui „Alfa centrui“ Rytis dabar labai dėkingas už tai, kad 2017 m. grįžo į blaivų gyvenimą.
Lengva nebuvo, bet labai įkvėpė tai, kad centre buvo žmonių, kurie savo pavyzdžiu rodė, kad galima 15–20 metų nevartoti kvaišalų ir puikiai jaustis – iki tol Ryčiui tai atrodė nerealu. Be nuoširdžių pagelbėti nusiteikusių žmonių padėjo ir Dvylikos žingsnių programa, taip pat įvairūs užsiėmimai, padėję pradėti kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus.
Seniau pašnekovui atrodydavo, kad dėl to, kokiu jis tapo, kalti kiti žmonės – bet galiausiai atėjo supratimas, kodėl jie taip darė, kokiose šeimose patys augo. Taip pat atėjo supratimas, kad vaikas negali kaltinti tėvų dėl jų skyrybų.
Žodžiu, Rytis palengva pradėjo keistis, mąstyti kitaip ir išmoko džiaugtis gyvenimu be kvaišalų.
Gąsdinančios paauglių svaiginimosi tendencijos
Netrukus po reabilitacijos Rytis pradėjo dirbti „Alfa centre“ socialinio darbuotojo padėjėju. Centras įsikūręs Marijampolės rajone, bet pašnekovas gyvena ir daugiausia dirba Vilniuje, šiuo metu intensyviai ruošia bėgimo su kliūtimis „Alfa Run“ trasą.
Taip pat ji mielai dirba su priklausomybių atsikratyti norinčiais žmonėmis ir jaučiasi turintis jėgų jiems padėti.
Apie savo patirtį jis pasakoja dėl to, kad nori kitus paskatinti susimąstyti apie alkoholio bei narkotikų žalą. Pradžioje gali atrodyti, kad retsykiais per šventes kažko pavartoti, kad ir parūkyti „žolės“ – nieko baisaus, bet palengva pojūčiai bunka ir norisi vis daugiau.
„Prekeiviai dabar labai išmanūs – tarkim, jie gali išrasti naują narkotiką, kurio nėra baudžiamajame kodekse, tad išeina, kad jis nėra draudžiamas. Pareigūnai irgi nesnaudžia, tačiau kai naujas narkotikas bus registruotas – gamintojas vėl visai nedaug pakeis jo formulę“, – pasakojo Rytis.
Didelį nerimą jam kelia ir elektroninės cigaretės, į kurių skystį dažnai pripilama nežinia kokių sintetinių medžiagų, kuriomis linkę svaigintis paaugliai.
„Būtent dėl tokios sintetikos, taip pat ir sintetinių kanapių, dabar daug vaikų ir paauglių gydomi psichiatrijos skyriuose, nes tokios neaiškios medžiagos labai apsuka galvas, ypač pablogėti gali tiems, kurių turi polinkį į psichikos sutrikimus. Mes „Alfa centre“ su vaikais nedirbame – pradedame dirbti su šešiolikmečiais, jeigu yra tėvų sutikimas – bet nuolat tenka girdėti apie tai, kas vyksta tarp moksleivių, ir dėl to man ypač baisu“, – sakė Rytis.
Ir dar kartą pabrėžė, kad ypač svarbu tai, kas vyksta šeimose, kaip bendraujama su vaikais, nes būtent netinkamas bendravimas gali pastūmėti juos svaigintis.
Tiesa, dabar netrūksta ir institucijų, dirbančių su narkotikų prevencija tarp jaunimo. Pašnekovui atrodo, kad institucijų atstovams svarbu bendrauti su priklausomybių asociacijos ir reabilitacijos centrų atstovais, kad geriau suvoktų realią situaciją.
Juk vienaip atrodo, kai į mokyklą pasakoti apie narkotikų žalą atvyksta specialistas, apie tai skaitęs vadovėliuose, ir kitaip – kai žmogus, pats visa tai išgyvenęs. Šį išgirdę moksleiviai iškart suklūsta.
