N.Kavaliauskas ir Valkininkuose, ir visame Varėnos rajone pagarsėjo tuo, kad į savo namus nuolat priima beglobius vaikus. Jie čia pasibeldžia dėl įvairių priežasčių – pabėga iš globos arba asocialių tėvų namų.
Iš lūpų į lūpas sklinda žinia, kad yra toks dailininkas Nerijus, kuris net naktį įsileidžia į namus, duoda darbo, o svarbiausia, kaip viena globotinė yra prisipažinusi, bendrauja kaip lygus su lygiais, nevaržo laisvės.
Bet praėjusiais metais Varėnos vaiko teisių gynėjai N.Kavaliauskui skyrė nuobaudą už tai, kad jis esą prastai rūpinosi nepilnamete globotine.
„Gavau įspėjimą. Manau, absoliučiai nepagrįstai, nes anksčiau pats atsisakiau globoti Aureliją (paauglės vardas pakeistas. – Red.), nes ji nuolat save žalojo. Varėnoje dirbanti psichiatrė išrašė pažymą, kad Aurelija nebuvo gydoma.
Tai absoliutus melas, nes yra pateikti medicinos dokumentai, įrodantys, kad mergaitė gydėsi psichiatrijos ligoninių stacionaruose“, – tvirtino menininkas.
Bylinėtis su Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriumi Varėnos rajone (AAVTASVR) valkininkietis pradėjo Varėnoje, vėliau procesas persikėlė į Kauną, o dabar byla laukia Vyriausiajame administraciniame teisme.
Globoti svajojo seniai
Paklaustas, kodėl, pats turėdamas keturis sūnus, priima į namus ir svetimus vaikus, Nerijus prisiminė dar studentavimo Vilniaus dailės akademijoje laikus: „Kartą su kursioku sėdėjome ir kalbėjomės, ką norėtume daryti baigę studijas.
Aš tada, jo nuostabai, pasakiau, kad norėčiau globoti likimo nuskriaustus vaikus.
Gal tokiai svajonei įtakos turėjo tai, kad mano abu tėvai mokytojai dirbo netoli Valkininkų buvusioje vaikų tuberkuliozės ligoninėje. Aš su tais vaikais augau.“
Iki šiol skulptoriaus namuose prieglobstį buvo radę apie dešimt globotinių.
Vienam jų pernai jau buvo per trisdešimt metų. Jis buvo sukūręs šeimą, bet prieš Naujuosius metus Nerijų pasiekė žinia, kad buvęs globotinis, vadinęs jį tėvu, pasitraukė iš gyvenimo.
„Nėra nieko baisiau, kai tenka laidoti savo vaiką.
Kita vertus, pradedu tikėti apvaizda, – iš karto po laidotuvių iš Valkininkų globos namų „Spengla“ atėjo vaikinas, kuriam tiko visi buvusio globotinio rūbai ir net batai.
Tas berniukas kelis kartus teistas, gydytas psichiatrijos ligoninėje, todėl labai nepatogus. Jis iš Lentvario buvo išvežtas į Šiaulius, iš Šiaulių – į psichiatrijos ligoninę, iš ten – į Vilkiją, iš Vilkijos, likus kelioms savaitėms iki aštuonioliktojo gimtadienio, – į Valkininkus.
O vieno sekmadienio rytą atėjo pas mane. Paprašė darbo. Nebenorėjau nieko net girdėti apie naujus globotinius. Tačiau negalėjau užtrenkti durų. Deja, po kelių dienų jis išėjo“, – pasakojo N.Kavaliauskas.
Buvo iškviesta policija
Tuo metu net devynerius metus globojęs Aureliją tai daryti valkininkietis atsisakė daugiau kaip prieš metus. Tačiau AAVTASVR užbėgo jam už akių – atėmė iš jo teisę globoti mergaitę ir skyrė įspėjimą.
„Atsisakiau Aureliją globoti, nes ji nuolat žalodavosi, nors ne kartą yra prisipažinusi, kad mūsų namuose jai gyventi buvo gera.
Dabar ji pas kitus globėjus. Kol kas viskas gerai, tik ir tie globėjai jau skundžiasi, kad iš namų dingsta peiliai. Lygiai tas pat buvo jai gyvenant pas mus.
Vaiko teisių gynėjai mane kaltino, kad „neužtikrinau dvasinio ir fizinio“ globotinės saugumo.
Negana to, buvau apkaltintas, kad Aurelijos nenuvežiau pas psichiatrus, nors tai – absoliutus melas. Ją buvau paguldęs gydytis keliose Vilniaus ligoninėse, kur ji prabuvo keliasdešimt dienų.
Dabar ji pas psichiatrus nebesilanko, bet vaiko teisių gynėjams tai kažkodėl neberūpi“, – kalbėjo menininkas.
Kai Aurelija pastarąjį kartą žalojosi, Nerijus su žmona buvo išvykę. Namuose buvo likęs kitas jų globotinis. Pamatęs, kad mergaitė stiklo šuke vėl draskosi rankas, jis iškart paskambino namų šeimininkui.
„Būdamas Marijampolėje pats iškviečiau policiją. Elgiausi taip, kaip tokiu atveju man atrodė būtina elgtis.
Atvažiavo ne tik policija, bet ir medikai. Sutvarstė Aurelijai rankas ir išvyko. Policininkai pasiliko. Tai, kas vyko mūsų namuose, jie nufilmavo.
Po to teisme šie pareigūnai aiškino, esą mano globotinė neturėjo savo kambario, miegodavo ant čiužinio, numesto ant betoninių grindų.
Tačiau tų pačių policininkų padarytame vaizdo įraše matyti visai kas kita – Aurelija turi atskirą kambarį, rašomąjį stalą su dviem kompiuteriais, savo vonios kambarį.
Buvau priblokštas, kai teisme išgirdau, esą tas policininkų padarytas įrašas mūsų namuose man padeda išvengti atsakomybės, nors aš niekuo nesu nusikaltęs.
Beje, per apklausas Vaiko teisių apsaugos skyriuje man buvo pareikšta, kad esu seniai medžiojamas, nes su visais konfliktuoju.
Tačiau konfliktuoju ne dėl savęs, o dėl vaikų, kurie paliekami likimo valiai, – metų metais paaugliams nenustatomas ir nepripažįstamas neįgalumas, iš globos namų jie net žiemą išmetami į gatvę.
Apie tai kalbu jau seniai ir garsiai. Aš ne kartą esu skambinęs į AAVTASVR ir pranešiau, kad palydimosios globos bute vaikai vartoja narkotikus.
Bet po to sulaukiau atsakomųjų veiksmų – prieš mane vaiko teisių saugotojai užsiundė tuos pačius narkotikus vartojusius vaikus. O juk su jais į turistinius žygius ir žvejoti važiuodavau“, – kalbėjo N.Kavaliauskas.
Jis taip pat prisiminė užauginęs Aurelijos brolį (jų motina mirusi, o tėvas dingęs be žinios).
Berniuką nuo aštuonerių metų lavino Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. Ją baigęs vaikinas įstojo į Dailės akademiją, dabar – jau trečiame kurse.
„Mokydamasis gimnazijoje globotinis gyvendavo su mano vaikais. Jei ką nors pirkdavome saviems, jie tuoj pat man liepdavo, kad tuos pačius daiktus nupirktume ir Dariui (vardas pakeistas. – Red.).
Augo jis lyg tikras mano sūnų brolis. Vaikai mums su žmona nė karto nėra papriekaištavę, kad globojame svetimus vaikus ir galbūt jiems skiriame daugiau dėmesio“, – atviravo Nerijus.
Konkrečių atsakymų vengė
„Lietuvos rytas“ bandė pasikalbėti su Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriumi Varėnos rajone. Tačiau jos atstovės bendrauti nepanoro, paprašė atsiųsti klausimus.
„Kodėl N.Kavaliauskui buvo pateiktas įspėjimas dėl netinkamos globotinės Aurelijos priežiūros, jeigu jis pats prieš tai atsisakė ją globoti?
Ar buvo atsižvelgta į tai, kad N.Kavaliauskas mergaitę vežė pas medikus ir specialistus dėl jos psichinės sveikatos sutrikimų? Ar tarnyba turi kokių nors priekaištų ar pretenzijų N.Kavaliauskui?
Ar tarnyba pati ėmėsi kokių nors priemonių Aurelijai padėti spręsti ištikusias psichinės sveikatos problemas?
Ar Vaiko teisių apsaugos tarnyba anksčiau yra turėjusi kokių nors priekaištų N.Kavaliauskui dėl vaikų globos jo šeimos namuose, kur prieglobstį buvo radęs ne vienas savo šeimos priežiūros bei paramos netekęs vaikas? Ar buvo atsižvelgta į tai, kad N.Kavaliauskas mergaitę vežė pas medikus į Vilnių?
Ar tiesa, kad mergaitę apžiūrėjusi psichiatrė Varėnoje neatsižvelgė į N.Kavaliausko pastangas padėti globotinei?“ – tokie klausimai buvo pateikti Varėnos vaiko teisių gynėjams.
Tačiau raštu atsiųsti vaiko teisių gynėjų atsakymai buvo aptakūs, juose daug kalbama apie tai, kokia didelė atsakomybė yra globoti vaikus ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti globėjai.
Galiausiai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Marijampolės ir Alytaus apskričių vaiko teisių apsaugos skyrių vedėjos Renatos Kruk pasirašytame rašte teigiama, kad „pasitaiko atvejų, kai vaikui paskirtas globėjas neužtikrina jo poreikių, ir vaiko teisių gynėjams tenka ieškoti vaikui kitų žmonių, kurie galėtų juo visapusiškai tinkamai pasirūpinti.
Dažniausios priežastys, kurios kliudo vaikui saugiai ir sėkmingai augti šeimoje, kurioje nustatyta jo globa, – negebėjimas užtikrinti vaiko fizinių, psichologinių ir emocinių poreikių, suteikti jam saugumą ir globėjų atsisakymas bendradarbiauti su specialistais, kurie rūpinasi globojamo vaiko gerove ir teikia rekomendacijas globėjams, kaip įveikti atsiradusius sunkumus.
Dėl minimos situacijos (N.Kavaliausko globotinės Aurelijos. – Red.) vaiko teisių gynėjai, įvertinę situaciją šeimoje, patiriamus sunkumus, gebėjimus juos spręsti bei globėjo galimybes toliau tinkamai globoti ir rūpintis globojamu vaiku, priėmė sprendimą pakeisti vaiko globėją.
Šis sprendimas buvo patvirtintas teisme.“
Pasiryžęs kovoti iki galo
„Taip, aš su tomis tarnybomis ir biurokratais, kurie elgiasi su likimo nuskriaustais vaikais kaip su daiktais, konfliktuoju. Teismuose sieksiu įrodyti savo tiesą ir eisiu iki galo.
Kas yra galas? Norėčiau, kad iš šeimų neatiminėtų vaikų. Kad prieš aštuonioliktąjį gimtadienį globos namuose gyvenantys vaikai nebūtų išbraukiami iš mokinių sąrašų, o po to tuoj pat išvaromi į gatvę. Juk jie dažniausiai esą būna nepatogūs.
Kurgi jiems eiti? Yra ir daugiau problemų. Dabar turiu kompetentingą advokatą, todėl esu tikras, kad savo tiesą įrodysiu. Dėl Aurelijos padariau viską, ką buvo įmanoma jos labui padaryti“, – kalbėjo N.Kavaliauskas.
