Giedrė norėtų, kad paroje būtų daugiau nei 24 valandos, nes jaučiasi paraleliai gyvenanti kelis gyvenimus – kino kūrėjos, diplomato žmonos, mamos.
Pasaulyje pripažintos kino kūrėjos, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės G.Žickytės kasdienybė iš tiesų labai spalvinga. Jai ne tik ploja kino mėgėjai šalies ir tarptautiniuose festivaliuose, bet ir ranką spaudžia karališkieji asmenys.
Nepamirštamas tapo ir susitikimas su Velso princu Williamu (40 m.) bei jo žmona Velso princese Catherine (41 m.), kitais aristokratais. Susitikimų metu visada pasikalbama ir apie Lietuvos kultūrą, G.Žickytės kūrybą ir jos filmus.
2016 metais G.Žickytė ištekėjo už Lietuvos diplomato E.Bajarūno. Jam tapus Lietuvos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje Giedrė kartu su sūnumi Teodoru išvyko į Maskvą.
Rusijai užpuolus Ukrainą pernai gegužę E.Bajarūnas buvo atšauktas iš ambasadoriaus pareigų. Netrukus jam buvo patikėtas ambasadoriaus postas Jungtinėje Karalystėje, taip pat Portugalijoje ir Omano Sultonate. Sutuoktiniai persikėlė į Londoną.
Kas bendra tarp meno kūrėjo ir diplomato? Ar visada besišypsančiai režisierei nebuvo sunku imtis ambasadoriaus žmonos vaidmens?
– Iš šalies žvelgiant atrodo, kad meno žmogui, norinčiam save realizuoti, reikia plačių mostų ir aukštų skrydžių ir tai turėtų nesiderinti su griežtais diplomatiniais rėmais, etiketu.
– Visą gyvenimą buvau meno atstovė ir tik paskui tapau diplomato žmona. Vis tiek pirmiausia esu kino kūrėja, bet kadangi mano vyras eina atsakingas pareigas, aš, kaip antroji jo pusė, irgi turiu savo pareigas.
Dažnai susiduriu su tuo, jog diplomatinei aplinkai būna įdomu, kad esu kino režisierė. O mano tarptautiniams kino kolegoms egzotika, kad esu ambasadoriaus žmona.
Visada traukia tai, kas nepažįstama, o iš tiesų juk visos profesijos turi tiek magijos, tiek rutinos.
Iš pirmo žvilgsnio tos veiklos atrodo labai skirtingos, bet turi ir nepaprastai daug bendrumo. Galbūt tai, kad esu kūrėja, oficialiuose renginiuose man suteikia galimybių papildomai pabendrauti ir meno temomis, daugiau papasakoti apie Lietuvos kultūrą, pasidžiaugti mūsų šalies kūrėjų laimėjimais.
Man nėra problemų persijungti iš kūrėjos į oficialesnį asmenį. Laikausi etiketo, paisau mandagumo taisyklių. Manau, visur reikia pagarbiai bendrauti su žmonėmis – ar tai diplomatija, ar meno laukas.
– Bet ruošiantis oficialiam susitikimui širdis daužosi stipriau?
– Praėjusių metų gruodį laukė susitikimas su karaliumi Karoliu III. Tai buvo oficiali ceremonija Bakingamo rūmuose. Mano vyras karaliui įteikė skiriamuosius raštus.
Kelios savaitės prieš ceremoniją dalyvavome susitikime su rūmų maršalu, aptarėme visas detales: protokolą, pokalbio niuansus ir etiketo subtilybes.
Žinojome, kiek žingsnių žengti, kur sustoti, kada linktelėti, kada kalbėti. Aišku, jaudulio prieš įeinant į rūmus buvo, tačiau viskas buvo puikiai suorganizuota.
Į Bakingamo rūmus buvome vežami specialiai šiai progai paruošta karieta. Šią tradiciją Jungtinė Karalystė turi nuo seno. Buvo įdomi patirtis, juk ne kasdien Londono gatvėmis važiuoji karališkąja karieta. Žmonės mums gatvėse mojavo.
Tačiau įsimintiniausias buvo susitikimas ir pokalbis su karaliumi Karoliu III. Sužavėjo jo inteligencija, erudicija, aukšta bendravimo kultūra ir drauge skleidžiamas paprastumas.
Pokalbis užtruko apie pusvalandį. Galiu pasidžiaugti, kad karalius paminėjo mano filmą „Šuolis“, ir pasakė žinąs, jog jis sulaukė tarptautinės sėkmės.
Po pokalbio su karaliumi Karoliu III supratau, kaip svarbu yra bendravimo menas. Juk karalius susitinka su daugybe nepažįstamų žmonių, tačiau sugeba sukurti tokią malonią atmosferą, kad pašnekovas jaučiasi patogiai. Tai paliko didelį įspūdį.
Kitą kartą su vyru kaip garbės svečiai buvome pakviesti į metinį gildijų banketą „Mansion House“ – Londono mero rezidenciją.
Vos tik įžengus į salę prie mūsų priėjo du renginio svečiai ir pasisveikinę pradėjo bendrauti, pristatyti mus kitiems pobūvio dalyviams. Jie viską apie mus žinojo, netgi buvo skaitę mano filmo „Šuolis“ recenzijas, pacitavo kelias ištraukas.
Jie žinojo, kad Eitvydas prieš tai buvo ambasadorius Rusijoje, pasikalbėjome apie karą Ukrainoje. Su vyru supratome, jog renginio organizatoriai pasiruošė, kad turėtume su kuo pasikalbėti, o ne stoviniuotume nepažįstamoje aplinkoje.
Man atrodo, šias dėmesingumo kitam pamokas aš išsivešiu iš Jungtinės Karalystės, ir kai kitą kartą lauks susitikimas su nepažįstamu žmogumi, pasistengsiu kuo daugiau pasidomėti prieš tai, ką jis veikia, kad turėtume temų pokalbiams ne apie orą.
Prieš kelias savaites turėjome progą trumpai pabendrauti su Velso princu Williamu ir jo žmona Velso princese Catherine karaliaus Karolio III karūnavimo proga surengtame Tradiciniame sodo vakarėlyje („Traditional Garden Party“). Labai maloniai pasikalbėjome su Catherine apie Lietuvą, jos kultūrą ir, aišku, kiną. Manęs Velso princesė paklausė, apie ką yra mano pastarasis filmas, tai buvo puiki proga papasakoti apie „Šuolį“. O Edinburgo kunigaikštis Edwardas prisiminė savo vizitą Lietuvoje 2018-aisiais.
– Sulaukus kvietimo į aukštuomenės renginius tenka pasukti galvą, kaip tinkamai apsirengti. Ar turite patarėjų, ar vadovaujatės nuojauta?
– Kvietime visada būna parašytas aprangos kodas. Pagal tą nuorodą ir internete galima pažiūrėti, kaip turėtų atrodyti vienas ar kitas aprangos modelis.
Jungtinėje Karalystėje yra daug „White Tie“ („Baltas kaklaraištis“) renginių, todėl Londone yra nemažai šio stiliaus aprangos nuomos salonų.
„Balto kaklaraiščio“ aprangos kodas yra labiau įpareigojantis nei „Black Tie“ („Juodo kaklaraiščio“). Tai pats oficialiausias įvaizdis, skirtas iškilmingiems renginiams. Šis aprangos kodas taikomas, kai renginyje dalyvauja karališkosios šeimos nariai, aukšti valstybės pareigūnai.
Moterys turėtų rinktis žemę siekiančią suknelę. Jei suknelė apnuogintais pečiais, juos reikėtų pridengti. Jei suknelė trumpomis rankovėmis, rekomenduojamos ilgos pirštinės. Nors dabartiniais laikais pirštinių jau beveik niekas nemūvi.
Kai nurodytas „Balto kaklaraiščio“ kodas, reikėtų puoštis kokybiškais juvelyrikos dirbiniais ir elegantiška delnine. Jokių bižuterijos dirbinių. Taip pat svarbu tvarkinga šukuosena. Pageidaujama, kad plaukai būtų sukelti.
Vyrai tokio pobūvio metu turi vilkėti juodą fraką su derančiomis kelnėmis, baltus marškinius su standžia apykakle, baltą liemenę, baltos spalvos peteliškę. Pagal taisykles, avėti galima tik lakinius juodus batus su tos pačios spalvos kojinėmis.
Tačiau XXI amžiuje svečiai ne visada laikosi griežtų taisyklių. Kai nuėjau į pirmą renginį, pastebėjau ir apnuogintų pečių, ir ne tokių oficialių suknelių. Nors aprangos taisyklės net aukštuomenės renginiuose pastaruoju metu leidžia tam tikras išimtis, stengiuosi laikytis protokolo ir rengtis taip, kaip nurodyta kvietime.
Pirmasis pokylis, kuriame teko dalyvauti man ir mano vyrui, kaip Lietuvos ambasadoriui Jungtinėje Karalystėje, vyko pernai gruodį Bakingamo rūmuose. Tai buvo kalėdinis vakaras, kuriame dalyvavo ir karališkoji šeima.
Kai ruošiausi į karaliaus Karolio III surengtą kalėdinį priėmimą, praktiškų patarimų man suteikė kitų ambasadorių žmonos.
Iš jų sužinojau ir apie tai progai tinkamų suknelių salonus. Nuomotis ten įprasta. Juk negali turėti spintoje gausybės puošnių vakarinių suknelių.
Paskambinus į vieną nuomos saloną atsiliepusi moteris pasiteiravo, koks tai pokylis ir kada jis vyks. Kai atėjau, sužinojau, kad ji sukneles karališkiesiems pokyliams nuomoja jau 40 metų ir labai gerai žino apie kiekvieną ten vykstantį renginį.
Iš karto man parodė ant pakabų sukabintas apie 30 suknelių, kurios jau „eina“ į tą Bakingamo rūmų renginį, ir kurias, kaip dar nerezervuotas, galiu apžiūrėti.
Tuomet išsirinkau ilgą sidabro spalvos suknią.
Kalėdinio vakaro metu svečius pasveikino karališkoji šeima. Pagal protokolą visiems teko išsirikiuoti. Tada karališkieji šeimos nariai svečiams paspaudė ranką, trumpai persimesdami keletu žodžių.
Jei tik turiu galimybę, mielai renkuosi lietuvių dizainerių Juozo Statkevičiaus, Ramunės Piekautaitės, Egidijaus Rainio kūrinius.
Ne kartą esu sulaukusi komplimentų jų kurtoms suknelėms, tad išdidžiai pasakau, kad tai mano šalies – Lietuvos dizainerio sukurtas apdaras.
– Iš kur žinote, kad renginyje reikės skrybėlaitės? Pavyzdžiui, Sodo vakarėlyje Bakingamo rūmų teritorijoje, skirtame artėjančiam karaliaus karūnavimui, pasipuošėte tamsia plačiakrašte skrybėle.
– Į Sodo vakarėlį ėjau pirmą kartą ir nežinojau, kaip turėčiau tinkamai apsirengti.
Tad kelių ambasadorių žmonos man atsiuntė nuotraukų iš praėjusių metų renginio. Pamačiau, kad visos moterys dėvi skrybėles. Apskritai Didžiojoje Britanijoje priimta renginiuose moterims dėvėti galvos apdangalus, todėl siekiame gerbti tradicijas šalies, kurioje reziduojame.
Kažkiek palaksčiau po parduotuves, paskui apsilankiau skrybėlių nuomos salone.
Ten visos skrybėlės buvo labai įmantrios, su įvairiausiais kaspinais, raukiniais, priminė kelių aukštų tortus. Nesijaučiau su jomis gerai.
Vakare susitikau su drauge ir parodžiau tų skrybėlaičių nuotraukas. Ji taip pat sutiko, kad jos nelabai elegantiškos, ir patarė imti pavyzdį iš Holivudo stiliaus ikonų. Kad ir iš aktorės Audrey Hepburn. Ant jos galvos nepamatysi jokių tortų.
Išeitis liko viena – paieškoti internetinėse parduotuvėse. Norėjau juodos, elegantiškos, plačiakraštės. Užsisakiau kelias, maniau, kad tas, kurios netiks, grąžinsiu. Kainavo nebrangiai.
Viena skrybėlė mane pasiekė renginio išvakarėse. Nelabai patiko, bet svarsčiau taip: jei negausiu kitos, nukirpsiu nuo jos kaspinus ir užsidėsiu. Toji, su kuria pasirodžiau Sodo vakarėlyje, atkeliavo likus valandai iki išvykstant į renginį.
Karališkieji Sodo vakarėliai pradėti rengti 1860 metais, karalienės Viktorijos valdymo laikais. Jie vyksta kelis kartus per metus. Kviečiami tie, kurie padarė teigiamą įtaką savo bendruomenei. Tarp svečių yra lordai, kariškiai, diplomatai, savanoriai, draugijų, religinių institucijų ir asociacijų nariai, vyriausybės, vietinės valdžios atstovai. Dalyvavo 8 tūkstančiai kviestinių svečių.
Sodo vakarėlį karaliaus vardu surengė Velso princas Williamas. Prie jo prisidėjo Velso princesė Catherine, Edinburgo kunigaikštis Edwardas ir kunigaikštienė Sophie, karališkoji princesė Anne, Glosterio kunigaikštis Richardas ir kunigaikštienė Birgitte.
Sodo vakarėlio dieną rūmų vartai atveriami maždaug nuo 15 val. Renginys oficialiai prasideda apie 16 val., kai karališkosios šeimos nariai įeina į sodą. Groja muzika, svečiai vaišinasi užkandžiais ir gėrimais. Pobūvio metu yra proga pasivaikščioti po išpuoselėtus rūmų sodus.
– Gal kaip diplomato žmonai tenka dažniau susitikti ir su savo sferos žmonėmis, gal daugiau reikalingų durų atsiveria į kino industrijos meką?
– Yra daug kino žmonių, su kuriais tarėmės susitikti, bet dėl intensyvaus grafiko daug kas nukelta rudeniui. Jau teko lankytis Britų kino ir televizijos akademijoje (BAFTA), ten mane pasikvietė jos nariai.
Anglijoje mes dar neseniai, nuo praėjusio rudens. Prieš tai vyko persikraustymas iš Maskvos. Vilniuje pasiliko mano sūnus Teodoras, jis čia mokosi paskutinėje mokyklos klasėje, jam dabar baigiamieji egzaminai, tad tenka kartkartėmis parvažiuoti namo.
Teodoras nebesikraustė su mumis į Londoną, nes keisti mokyklą paskutiniais metais būtų buvę sudėtinga. Jau buvo priverstas praėjusį pavasarį keisti mokyklą – vos prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje tarptautinė mokykla Maskvoje, kurioje mokėsi Teodoras, perėjo į virtualų režimą, o po kelių savaičių buvo paskelbta, kad uždarys vyresnes klases, nes amerikiečiai mokytojai išvažiuoja.
Teodoras perėjo į mokyklą Lietuvoje, ir mes patys po kelių mėnesių čia grįžome. Toks tas diplomato šeimos gyvenimas. Sutarėme, kad liks tuos paskutinius metus Lietuvoje, juo labiau kad jau pilnametis.
Galima sakyti, kad dabar gyvenu kelis skirtingus gyvenimus, – visas laikas kruopščiai apskaičiuotas ir padalintas tarp diplomato žmonos pareigų ir kūrybinio darbo prie savo naujojo filmo, tad mieliems susitikimams su kino kolegomis nelabai turiu laiko.
Po karūnavimo ir intensyvaus renginių maratono laukia kelios šiek tiek ramesnės savaitės ir supratau, kad labiausiai esu pasiilgusi trijų dalykų – grikių, džinsų ir montažinės, kur galiu atsiduoti kūrybai.
– Užsiminėte apie savo naują filmą. Apie ką jis?
– Šiuo metu montuoju dokumentinį filmą apie šviesaus atminimo profesorę Ireną Veisaitę, išgyvenusią dvi siaubingas realybes – nacistinę ir stalininę, bet nepraradusią meilės žmonėms. I.Veisaitę pradėjau filmuoti dar prieš kurdama „Šuolį“. Deja, nespėjau nufilmuoti visko, ką buvau suplanavusi, nes Irena 2020 metų pabaigoje paliko šį pasaulį. Tenka sukti galvą, kaip iš turimos medžiagos sukurti filmą.
Šis filmas man nepaprastai brangus ne tik dėl to, kad Irena buvo ypatingo kalibro asmenybė, skleidusi šviesą ir įkvėpusi daugybę žmonių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Labai trūksta Irenos moralinio autoriteto, jos išminties, ypač šiais siaubingais ir neramiais laikais. Galima sakyti, kad šio filmo kūrimas tampa ir mano pačios vidine kelione, nes daug dalykų, atrodo, pradėjau suprasti tik po Irenos mirties.
– Ambasadoriai ir jų antrosios pusės gauna daugybę įvairių kvietimų. Kaip nepasimesti tarp renginių gausos ir atsirinkti svarbiausius?
– Čia panašiai kaip ir mano profesinėje veikloje – nuolat sulaukiu kvietimų kur nors vykti ir pristatyti savo filmus, bet įgyta patirtis padeda atsirinkti. Žiūri į užimtumą, pasirenki tai, kas reikalingiausia tavo profesijai. Jeigu eisi visur, kur kviečia, prarasi energiją.
Mano vyrui svarbu megzti tarptautinius ryšius. Svarbu dėmesį parodyti ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems, taip pat čia atvykstantiems lietuviams.
Aš visą laiką Eitvydui sakau, kad jei yra galimybė, būtinai turime parodyti dėmesį lietuviams kūrėjams. Prisimenu, kaip pati džiaugdavausi, kai atvažiuodavau su savo filmu į kokią nors šalį ir ten dirbantys Lietuvos diplomatai apsilankydavo pristatyme.
Kartais ir aš niekur nenoriu eiti, bendrauti, bet žinau, kad Eitvydui daug smagiau su manimi dalyvauti priėmimuose nei vienam. Tad stengiuosi jo nenuvilti. Apsipranti su situacija ir neretai vėl atsiranda jėgų.
Panašiai būna ir su filmo pristatymais, kai kviečia jau gal šimtąjį kartą, atrodo, jau nebenoriu auditorijai pasakoti to paties, bet pradedu kalbėti, matau žmonių akis ir grįžta įkvėpimas. Kai pajunti prasmę, atsiranda ir džiaugsmas. Kaip ir dėl visko gyvenime.
Neretai tenka atsidurti paradoksaliose situacijose: diplomatinio pasaulio žmonėms, nesusijusiems su menu, labai įdomu pakalbėti apie mano profesiją, o kino kolegos klausinėja apie tai, ką veikiu būdama diplomato žmona. Kai kurie britai kino draugai juokdamiesi patraukia per dantį.
Niekada nevaidinau ponios ir tokia nesu. Vertinu gyvenimo duotas galimybes susitikti su įvairiais žmonėmis ir daugiau pažinti pasaulį.
Net pradėjau pildyti sąrašiuką, kuriame fiksuoju kai kurių sutiktų žmonių kontaktus, pasižymiu trumpus komentarus, kas kalbėta ar susitarta. Rengiant vakarienę tai yra palengvinimas sudarant svečių sąrašą.
Aš jau iš savo filmų premjerų išmokau susirašyti ir saugoti kino bendruomenės atstovų kontaktus. Taip pat stengiuosi nepamiršti padėkoti tiems, kurie kur nors pakvietė, padėjo. Tai svarbu apskritai kalbant apie žmogiškuosius santykius, pagarbą, dėmesį kitam.
Visa tai siejasi ir su mano dabartiniu filmu. Iš I.Veisaitės mokiausi pagarbos kitam žmogui. Kai pradėjau filmuoti profesorę, ji buvo 91 metų, bet durų niekam neužverdavo. Pas ją žmonės traukdavo iš įvairių šalių, taip pat visur kviesdavo, ji nestokojo energijos. Telefonai skambėdavo nesustodami. Ir ji visada visiems mandagiai ir kantriai atsakydavo.
Ji buvo pats tikriausias diplomatijos, žmogiškosios pagarbos ir santykių kūrimo pavyzdys. Tik vieno dalyko iš jos vis dar mokausi – kad į elektroninius laiškus reikia atsakyti iš karto, neuždelsiant. Jų kasdien būna daug, nespėju visų sužiūrėti, tada jie užsidengia naujais laiškais.
Jungtinėje Karalystėje įprasta po susitikimų parašyti padėkos laiškus. O aukščiausias lygis – tai padaryti ranka. Aš dar tokio lygio neįvaldžiau, tačiau stengiuosi neatidėliodama parašyti elektroninį laišką su padėka.
Čia populiari įvairių klubų kultūra. Eitvydas irgi priklauso keliems klubams. Ten vyksta susitikimai, rengiamos vakarienės. Klube yra atskiros erdvės, bibliotekos zonoje stovi staliukai, kur galima parašyti laišką ranka. Padėtas rašalas, popierius su klubo herbu, antspaudas. Ne kartą mačiau, kaip svečiai sėdi ir kažkam rašo laišką.
– Visi žinome, kad pagal etiketą vėluoti į kviestinį renginį negražu, o kada iš jo reikėtų išeiti?
– Tikrai vėluoti negalima. Todėl mano vyras man pasako kur kas ankstesnį susitikimo laiką. Jis žino, kad kitaip galiu pavėluoti. Ne visada moku apskaičiuoti laiką, ir čia mano didžioji yda, su kuria nuolat kovoju.
O išeiti turi tada, kai numatyta renginio pabaiga. Ir tikrai negali išeiti paskutinis, nes tai – blogo tono požymis. Prisimenu, viename priėmime įdomiai įsikalbėjau su keliais garbingais žmonėmis ir apie laiką visai negalvojau.
Po kurio laiko Eitvydas ėmė traukti už rankos sakydamas, kad turime eiti. Pasakiau, kad už mūsų dar yra svečiai, ir aukštesnio rango. Bet vyras pasakė, kad per daug užsikalbėjau, kad jau turime eiti.
Tuo oficialūs priėmimai skiriasi nuo menininkų vakarėlių, kur reglamentas neegzistuoja. Jei po filmo premjeros viskas užtrunka ilgiau, negu numatyta, vadinasi, buvo linksma.
