Tokia pati guvi, mielai bendraujanti ir žerianti savo gyvenimo prisiminimus Natalija Kričelienė pasitiko ir pirmąjį savo antro šimtmečio gimtadienį.
Šiuo metu Naujojo Kampelio kaime su mama gyvena dukra Regina, tad visa giminė rami, kad mama, močiutė, promočiutė – gerose rankose. Jaukiai ir gana šiuolaikiškai sutvarkytame name Natalija dabar gyvena kaip geriausiame miesto bute, su visais patogumais. Šis namas – tai jos stiprybė. Nedaug rasi tokių, kurie gyvena namuose, kur ir gimė.
– Iš savo 101-erių metų tik šešerius buvau apleidusi Naujojo Kampelio kaimą ir savo gimtus namus, – suskaičiavo Natalija.
Pirmi treji metai toli nuo gimtinės buvo jaunatviškai viltingi: 1936–1939 metais Natalija mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. O štai kiti treji (1945–1948) – kančia, nuoskaudomis pažymėti kalinimo ir tremties metai. Pradžioje ji kalėjo Švenčionyse, vėliau buvo perkelta į Lukiškes, o galiausiai – į Komijos lagerius.
Ir pirmieji treji, ir kiti verti plačių pasakojimų, analizės. Lygiai kaip ir prieškario istorijos ar pokario metai, kurie Natalijos matyti, išjausti, išgyventi. Grįžusi iš tremties, Natalija savo namuose jau rado tik savo mamą Juzefą. Į šiuos namus ji parsivedė iš Paringio ir savo vyrą Jeronimą. Taip buvusi Nikodemo ir Juzefos Barusevičių gryčia pamažu kaime imta vadinti Kričelių namais.
Ir jau čia gimė Kričelių dukros Virginija ir Regina. Virginija tik iki Naujojo Daugėliškio, kuris taip aiškiai matyti iš jos gimtosios sodybos, tepersikėlė, ten dirbo mokytoja. Regina Vilniaus gyvenimo tempą pajuto, dirbdama, vadinkim senoviškai ir labiau suprantamai – sesele. Taigi dabar jos buvimas prie mamos visos giminės yra labai vertinamas. Kol kas mamai didelės pagalbos nereikia: kambariuose ji dar savom kojom pavaikšto, į bažnyčią prašosi nuvežama. Nėra vyresnio už ją Naujojo Daugėliškio bažnyčioje Dievą garbinančio.
„Marijos radijas“, kasdienė malda, rožinis įtrauktas į kiekvienos Natalijos dienos darbotvarkę. Ir kitų svarbių užduočių kiekvienai dienai turi šimtametė. Sukrautas storiausių knygų pundelis, laikraščiai irgi ne dėl interjero įvaizdžio. Natalija juokiasi, kad prieš dvejus metus savęs... neatpažino.
Jos akelės buvo labai nusilpusios, o kai prieš porą metų buvo atlikta operacija, staiga išryškėjo vaizdai, daiktai, veidai. Tai ir save po daugelio metų pamačiusi, nustebo. Užtat dabar paniro į skaitymus. Dar vienas darbas – nėrimas. Į Natalijos rankas pakliuvęs siūlų kamuolys toli nerieda: per kelias dienas virsta dailiu „takeliu“. Juokaujam, kad tuo mamos megztu taku jos vaikai, anūkai į Naująjį Daugėliškį nueitų, o gal ir atgalios sugrįžtų.
Kaip tie „takeliai“ bėga, vienas kitą vydamiesi ir prisiminimai. Ir negali nesidžiaugti, kad plačiai išsišakojusiame Kričelių giminės medyje radosi tų, kurie suskato viską, ką močiutė prisimena ir mielai pasakoja, už-ra-šy-ti! To ėmėsi Natalijos anūkė Alma. Mergina jau dešimtį metų gyvena Vokietijoje, bet, grįžusi į Naująjį Kampelį, vis prisėda prie močiutės. Ir prasitaria, kad medžiaga vienai knygai jau kaip ir surinkta. Beliko redagavimas, papildymai. Ruošiama ir antroji knyga.
Vienoje knygoje bus sudėliota skaudžioji močiutės patirtis, istoriniai krašto įvykiai (tarp jų ir apie 1932 m. spalio 27 d. Pajurgiškės laukuose oro balionu nusileidusius garsių Gordon Bennett varžybų pilotus amerikiečius Thomą G. W. Settle ir Winfieldą), o kitoje – gausūs atsiminimai apie Naujojo Kampelio kaimą, jo gyventojus, šeimas, vestuvių, krikštynų ir kitus papročius. Rasis vietos ir tikrai unikaliems Natalijos dienoraščiams, kuriuos ji rašė prieškario metais.
Alma tikisi, kad viena prisiminimų knyga pasirodys dar šį rudenį. Tiražas nebus didelis – tiek, kad visai giminei užtektų. Bet ir savų – jau nemažai. Anūkų – dešimt: Virginijos – Andrius, Giedrius, Saulius, Sigutė, Vaidas ir Lukas, Reginos – Renata, Alma, Asta ir Rita. Rikiuojasi ir proanūkiai: Kamilė, Herkus, Elzė, Stela, Karolina, Adamas, Ugnė, Milda. Mildutė buvo vos ne kaip dovana močiutei jos šimtojo gimtadienio proga. Tai – Kričelių medžio šakos. Bet kaip svarbu ir šaknimis pasirūpinti, suvokti, kad per jas į mūsų dienas ateina patirtis ir stiprybė.
Šitai Kričelių giminėj suprasta pačiu laiku. Rita – dar viena Natalijos anūkė, kuriai rūpi genties ištakos. Ji uoliai studijavo bažnyčių kronikas, ieškojo savo giminaičių ir „prisikasė“ iki septintos kartos – nusikėlė net į 18 amžių. Natalijos anūkių pavyzdys galėtų būti užkrečiamas.
Tuo galėtų skubėti pasinaudoti visi, kurie lanko savo močiutes ir senelius. Lietuvoje dar daug gyvos atminties. 2023 metų kovo 31 dienos duomenimis, Lietuvoje gyveno 341 asmuo, vyresnis nei 100 metų: 304 moterys ir 37 vyrai. Vyriausia moteris, sulaukusi 108 metų, gyvena Kaune, vyriausias vyras, sulaukęs 109 metų, gyvena Dovainonyse.
Todėl ir Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, dėkodamas Natalijai už meilę Lietuvai, viso gyvenimo darbus, rūpestį artimaisiais, dalytą išmintį, išsaugotą krašto istoriją ir nuoširdų pokalbį, linkėjo jai sveikatos, artimųjų meilės ir globos. Linkime taip pat neprarasti azarto. Gyvenime ir... loterijoje, mat Natalija uoliai žaidžia „Teleloto“.
Ir dar – Aukščiausiojo paskirto laiko, nes Natalija dar ne viską papasakojo, ir dar tas „takelių“ kelias turi tiestis tolyn per kalnelius, vingiuoti per akinančiai šiuo metu žydinčius rapsų laukus ir einančius juo džiuginti. Tegu kuo ilgiau Natalijos gyvenimas šypsosi, kaip pavasario saulė, žydi, kaip gegužė, skamba, kaip pargrįžusių paukščių choras.
