Loreta dirba etninės kultūros mokytoja suaugusiųjų gimnazijoje, na, o sodų rišimą ji vadina įdomiu amatu, be kurio negali gyventi jau tris dešimtis metų.
Tiesa, palėpės sodas kuriam laikui buvo primirštas – tik baigusi etnologijos studijas ir pradėjusi dirbti mokytoja, pamėgino šį stebuklą surišti pati. Pirmą kartą sodo rišimo ėmėsi, dirbdama užsienio lietuvių vaikų stovykloje Giruliuose – kartu su stovyklautojais viską darė, remdamiesi savo vaizduote, rezultatas gal ir nebuvo stulbinantis, bet patirtis – įdomi.
„Nuo tada sodus rišau kokį vieną per metus. Vėliau, 2004 m., ištekėjau už vyro, kurio pavardė Lichtarovičius (vyro senelis – Liktaravičius). Aukštaitijoje sodus vadina liktoriais, tad pamaniau, kad viskas labai gražiai susiję ir pavardė mane tarsi įpareigoja juos rišti. Be to, sužinojau, kad ir mano anyta juos rišo, o ji to išmoko iš savo močiutės, gimusios dar 1899 m. – iš viso tuo užsiėmė trys šeimos moterų kartos – tad buvo labai įdomu su anyta ir jos mama apie tai pasikalbėti“, – pasakojo Loreta.
Tarp kitko, anytos, kilusios iš lietuviško Miciūnų kaimo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, žinoma sodų rišimo technika šiek tiek skyrėsi nuo jos mamos rišimo technikos. Būtent anytos mamos rišimo būdas sužavėjo Loretą, jo dabar ji moko ir kitus, ir pati reketukus riša būtent taip.
Po vestuvių pašnekovei dar teko palūkėti, kol paūgės vaikai ir atsiras daugiau laiko pamėgtam amatui. Moteris nusijuokė prisiminusi, kad šeimą sukūrė jau perkopusi per 30 m. ir nusprendė turėti tiek vaikų, kiek susilauks iki 40-ies – ir spėjo susilaukti trijų, tad jų auginimas užėmė laiko.
Na, o dabar ji sodus riša ir krikštynoms, ir vestuvėms, ir tiesiog namų ar įstaigų papuošimui. Galbūt nemažai užsakymų sulaukia todėl, kad pati šiuose kūriniuose įžvelgia gilesnę prasmę. Loreta įsitikinusi, kad šiaudiniai sodai – ne tik dekoro elementas, jie turi daug baltiškų mitinių prasmių: suteikia apsaugą, protėvių globą ir klestėjimą.
„Nors tiksliai nustatyti sunku, tikiu, kad jie atsiradę dar prieš krikščionybės atėjimą, juk sodas suvokiamas kaip pasaulio medis, o šis būdingas archainei pasaulėžiūrai. Soduose daug simbolikos, tarkim, saulytės pagrindui naudojama 12 spindulių, kurie simbolizuoja 12 mėnesių“, – pasakojo Loreta.
Rišant sodus svarbus panaudojamų šiaudelių skaičius, be to, dirbinys turi vadinamus aukštus. Tad čia mėgstama panaudoti skaičių 9 – jis laikomas laimės skaičiumi, ne veltui yra posakis „devintam danguj“. Skaičius 3 laikomas išminties, meilės skaičiumi, 4 gali reikšti harmoniją ir saugumą, o 12 – pilnatvę ir gausą.
Kiekvienas Loretos darbas turi užslėptą prasmę.
Paviršutiniškai žiūrint, kai kurie sodai gali atrodyti panašūs viens į kitą, bet meistrė patikino, kad variacijų yra daugybė ir ji per visą laiką nėra surišusi dviejų vienodų kūrinių.
Šiaudas saugo ir puošia
Tradicinių amatų meistro pažymėjimą turinti pašnekovė dabar pati augina rugius – tam panaudojo gautą senos veislės sėklą. Iš rugių tradiciškai ir gaminami sodai, mat jų šiaudas tvirčiausias, kiečiausias.
Rugsėjį pasėtus rugius sodų gamybai geriausia rinkti apie Jonines (kai kurios rišėjos juos pjauna pjautuvais, o Loreta kerpa žirklėmis). Po to juos reikia tvarkingai sukabinti ties varpomis džiūti – kai išdžius, bus galima kibti į darbus.
Darbo bus daug – mažesnio sodo pagrindui, pagrindiniam reketukui, reikia 12-os šiaudelių, o dviejų aukštų sodui – visų 60-ies, ir po truputį darbas vis plečiasi – taigi, gali tekti surišti tūkstančius šiaudelių.
Solidų sodą, kurio aukštis gali viršyti 1 m, surišti Loretai užtrunka gerą mėnesį (tiesa, kelias dienas per savaitę ji darbuojasi pagrindiniame savo darbe, mokykloje, bet laisvadieniais kartais prie savo dirbinių praleidžia po 10 valandų).
„Šiaudas mūsų kultūroje labai svarbus, jis atlieka apsauginę funkciją – juk stogai buvo dengiami šiaudais, buvo ir tradicija, kad jaunoji per vestuves ant šiaudų šoka. Rudenį, apie Vėlines, kai jau vėlių metas, rugiai vis dar žali žali – jie tarsi kalbasi su protėvių pasauliu“, – dėstė etnologė.
Prireikia gero mėnesio
Seniau sodus, skirtus vestuvėms, merginos rišdavo mergvakario metu, arba tam buvo samdoma moteris, kuriai jaunieji patys padavinėdavo šiaudus. Laikyta, kad jeigu vestuvių sodas vėliau iširs – šeima patirs nesėkmę, nes tokio svarbaus proceso metu neturėjo atidos.
Taip pat sodai buvo rišami besilaukiant ir kabinami virš naujagimio lopšio.
Kai kurie jaunieji ar jų tėvai sodus virš šventinio stalo, o vėliau – naujuose šeimos namuose kabina ir mūsų laikais, tikėdami, kad tai į namus atneša sėkmę.
Nors klientų ir darbų moteriai pakanka (kartais ji dar veda sodų rišimo kursus), prieš kurį laiką ji sumanė ir įgyvendino gražų projektą – padovanojo po didelį sodą gimdymo namams, Krizių centrui (kur moterys tarsi pradeda naują gyvenimą) ir senelių namams. Projektą „Šiaudinio sodo kelias“ rėmė Lietuvos kultūros taryba.
„Man sodų dovanojimas atrodė simbolinis šių įstaigų pagerbimas. Sumaniusi projektą, įstaigoms tiesiog parašiau ir pasiūliau savo darbus dovanų. Atsiliepė tik vieni gimdymo namai ir vienas krizių centras, o senelių namų – keliolika, beveik visi, kuriems rašiau“, – pasakojo Loreta.
Deja, kadangi resursai riboti, teko burtų keliu išrinkti vienus senelių namus, kuriems atiteko jos darbas – pasisekė Tremtinių namams Vilniuje. Įteikdama kūrinius įstaigoms moteris pabendravo ir su mamomis, ir su senjorais, ir su medikais, papasakojo jiems apie savo amatą.
Pamačiusi, kad sodai senelių namams ypač svarbūs, Loreta pasistengs jais papuošti ir daugiau jų – ji kaip meno kūrėja gali gauti 1,2 proc. paramą, ir visas surinktas lėšas ketina skirti šiai veiklai.
Su Loretos darbais galite susipažinti čia.
