Su Raja susitikome Vilniuje, kai ji čia buvo savaitei atskridusi iš JAV ir kartu su kitais išeiviais, daugiausia atvykusiais iš Izraelio, lankė žydų žudynių vietas ir dalyvavo atminimo renginiuose Lietuvoje.
Mūsų šalį pašnekovė paliko 1991 m., bet lietuvių kalbą dar atsimena, nors lengviau susišneka rusų, anglų ar jidiš kalbomis, kuriomis bendrauja daug daugiau.
Prieš tai ji Lietuvoje lankėsi 2012 m., norėjo šalį parodyti savo sūnui Markui (40 m.). Šis, apsilankęs jos gimtuosiuose Zarasuose, pasakė: „Dabar suprantu, kodėl taip tau patinka gamta.“
Šiame mieste Raja gimė jau po karo, 1949 m. Čia buvo gimęs ir užaugęs jos tėvas Nisonas Luftas (1910–1972), o mama Musia Burstein-Luftienė (1915–1975) buvo kilusi iš kitur, ji mokėsi Medicinos mokykloje Kaune. Vėliau, apie 1938 m., kartu su drauge atvyko dirbti į netolimą Uteną – ji buvo akušerė.
Pašnekovės tėtis jaunystėje norėjo išvykti į Palestiną (Izraelio valstybės tada dar nebuvo), kaip buvo padaręs jo dėdė, bet šeima tam prieštaravo – mama sakė, kad tokiame krašte žemės nederlingos ir gresia susirgti maliarija. Galbūt galvodamas apie emigraciją tėtis stojo mokytis į žemės ūkio mokyklą.
Giminių šeima turėjo ir Rusijoje, mat per Pirmąjį pasaulinį karą nuo neramumų jie laikinai buvo pasitraukę iš Lietuvos ir dalis giminės ten liko.
Tėvo šeima nuomojosi Zarasuose malūną pusiasalyje netoli senųjų žydų kapinių – dabar jo nebėra, išnykęs ir ten tekėjęs upelis.
Kad prasidės karas, tėvo šeimai pranešė jo pusseserės vyras, tuo metu buvęs Daugpilyje (miestas Latvijoje už maždaug 25 km nuo Zarasų – red.pastaba) – jis likus savaitei iki karo iš ten atvažiavo dviračiu ir pasakė, kad visiems reiktų sprukti iš Lietuvos, nes bus blogai.
„Lietuvoje, kiek aš suprantu, tuo metu visi lyg ir žinojo, kad prasidės karas, bet ir neprisileido minties, kad tikrai taip bus. O kai jis prasidėjo, Zarasams iškart smarkiai kliuvo, juose vyko bombardavimas, sugriauta daug pastatų. Tėvas kažkaip buvo atskirtas nuo šeimos ir vienas patraukė pėsčiomis į Daugpilį, o paskui ir dar toliau, į Rusiją. Ten jis įstojo į ten formuojamą lietuvišką diviziją, kurioje buvo ir nemažai iš Lietuvos pasitraukusių žydų, ir kovojo su vokiečiais“, – pasakojo Raja.
Tiesa, tėvas fronte buvo neilgai, nes mūšyje buvo smarkiai sužeistas į koją. Jam buvo atlikta ne viena operacija, jis visą likusį gyvenimą šlubavo.
Mamą vedė sušaudyti
Pašnekovės mama per karą liko Lietuvoje ir buvo suimta kartu su kitais Utenos žydais. 1941 m. kartu su visa jų kolona ji buvo vedama į mišką sušaudyti. Gal tiksliai ir nežinojo, kas jos laukia, bet tikrai nujautė, tad kartu su drauge eidamos keliu jos nusprendė bėgti (daugelis kitų jaunų žmonių turėjo rūpintis vaikais ar senoliais, o jos artimųjų neturėjo, tad ir rizikavo). Viena leidosi į vieną pusę, kita – į kitą. Mamos draugę kareiviai iš karto nušovė, o jai pavyko pasprukti.
Ji pasislėpė pas kažkokius vietinius žmones šieno kupetoje, šie ją netrukus aptiko. Tačiau žmonės bijojo bėglei padėti, juk jie patys už tai patys galėjo sulaukti žiaurios bausmės, tad kreipėsi į vietinį kunigą, klausdami, ką daryti. Ir šis ėmėsi bėgle rūpintis – tarpininkaudavo ir ją apgyvendindavo tai pas vienus, tai pas kitus vietos ūkininkus.
Galbūt prisidėjo ir tai, kad moteris, dirbdama akušere, pati lankėsi pas žmones, priiminėdama namuose gimdymus, ir jie ją pažinojo. Išgyventi Musiai padėjo ir tai, kad savo išore ji nebuvo tipiška žydė, jos plaukai buvo tamsūs, bet ne visai juodi, be to, ji puikiai kalbėjo lietuviškai.
Vaikystė skurdi, bet graži
Po karo Rajos mama kažkodėl patraukė į Zarasus, ten grįžo ir jos tėvas, ir jie netrukus sukūrė šeimą, 1947 m. susilaukė pirmosios dukros, mūsų pašnekovės sesers. Daugiau nieko iš jų giminių Lietuvoje nebuvo likę, visi buvo išžudyti, taip pat nebuvo ir namų – teko gyvenimą pradėti nuo pradžių.
Pašnekovės mama dirbo Zarasų poliklinikoje ir ligoninėje, o tėtis – vietinio laikraščio redakcijoje korektoriumi-vertėju, jis buvo išprusęs ir gabus kalboms.
„Savo vaikystę Zarasuose atsimenu gražiai, tik gerokai vėliau, nuvykusi pažiūrėti, kaip atrodo gimtieji namai, supratau, kad gyvenome skurdžiai, namelis dabartinėje E.Pliaterystės gatvėje nedidelis, susmukęs, vandenį nešdavomės iš kaimynų šulinio. Vaikystėje to skurdo man nesijautė, tėvai mumis rūpinosi, o aplink buvo nemažai žmonių, kurie gerdavo, mušdavo vaikus.
Atsimenu, namie turėjome daug knygų, tėtis kasdien po darbo redakcijoje dar traukdavo į biblioteką paskaityti, o namie padėdavo ne tik mums, bet ir mūsų draugėms mokytis – paaiškindavo, ko jos nesuprasdavo. Aš tėčiui padėdavau darbuotis mūsų nedideliame darže, kur jis augino Lietuvoje neįprastų rūšių pomidorus, serbentus ir kitus augalus. Jų sėklų gaudavo, parašęs laiškus į botanikus sodus, ir vėliau jomis pasidalydavo su kaimynais“, – atsiminė pašnekovė.
Taip pat ji gerai įsiminė, kaip verkė kartu su geriausia drauge Rita, kai sužinojo, kad eis į skirtingas mokyklas. Raja lankė lietuvišką darželį, tačiau tėvai nusprendė ją leisti į rusišką mokyklą, mat sklandė kalbos, kad vėl prasidės trėmimai į Sibirą, ir tėvai bijojo, kad šie gali jų neaplenkti.
Tačiau su ta geriausia drauge Raja palaiko ryšius ir dabar, nors ir gyvena skirtinguose žemynuose.
Amerikoje siuvo augalus
Po mokyklos baigimo pašnekovė paliko gimtuosius Zarasus ir persikraustė į Vilnių. Studijavo, paskui dirbo Miestų statybos projektavimo institute statybų inžiniere, sukūrė šeimą.
Iš Lietuvos pašnekovė išvyko, šaliai atkūrus nepriklausomybę. Pirmiausia tam ryžosi jos vyras – tuomet taip darė daug žydų tautybės žmonių – o netrukus ir ji su sūnumi leidosi iš paskos. Įsikūrė Niujorke, Bronkso rajone, vėliau persikraustė į Naująjį Džersį. Jos dviem metais vyresnė sesuo gyvena Izraelyje.
Amerikoje moteris kurį laiką dirbo botanikos sode – jos tėčiui tai tikriausiai būtų patikę. Apie laisvą darbo vietą jai, tada dar prastai mokėjusiai anglų kalbą, užsiminė viena pažįstama. Raja nuėjo į darbo pokalbį, įsivaizduodama, kad reikės prižiūrėti augalus lauke ar šiltnamyje, o išgirdo, kad reikės daryti herbariumus – t. y., džiovintus retų augalų lapus siūti prie popieriaus.
Vėliau ji perėjo dirbti į mokslinę laboratoriją universitete, o į pensiją išėjo visai neseniai. Sako, kad ir sulaukus pensijinio amžiaus norėjosi padirbėti, nes darbe, nuolat bendraudama su studentais, ir pati jausdavosi jaunesnė.
Nori rasti Musios gelbėtojo gimines
Grisha Deitchas, Išeivių iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko pavaduotojas, pasakojo: „Idėja šį balandį surengti Rajos ir kitų žydų kelionę į Lietuvą kilo mūsų asociacijoje – taip siekėme vėl atminti jų žudynes, aplankyti šias liūdnas vietas. Džiugu, kad į Lietuvoje vykusius atminimo renginius atvyko nemažai, keliasdešimt, žydų išeivių iš kitų šalių, tarp jų ir nemažai jaunų žmonių, keturiasdešimtmečių, kurie patys nei jų tėvai karo baisumų nepatyrė, bet norėjo aplankyti protėvių žudynių vietas (lankėme jas Krakynės miške Zarasų rajone ir prie Alytaus).
Rajos tėvų istorija man žinoma, ir man bei kitiems mūsų bendruomenės nariams atrodo svarbu daugiau sužinoti apie tą kunigą, tikriausiai iš Utenos, kuris padėjo Rajos mamai, o gal ir kitiems žydams. Vėliau jį norėjo nuteisti už bendradarbiavimą su vokiečiais, bet Musios ir kitų parodymai padėjo jį išteisinti.
Deja, nepavyko sužinoti to kunigo vardo nei pavardės, bet gal apie tai žino ir pavyktų atrasti kažką iš jo palikuonių (suprantama, pats kunigas vaikų negalėjo turėti, bet gal yra jo giminaičių vaikų ar anūkų, kuriems ši istorija žinoma). Tokie žmonės turėtų gauti Pasaulio tautų teisuolio vardą, kuris skiriamas žydų gelbėtojams.“
Jeigu kažkas turi žinių apie kunigą–žydų gelbėtoją iš Utenos, prašome kreiptis į redakciją arba el.p. grisha.deitch@gmail.com
