Vilniečių šeimai šokis pirmiausia tapo pomėgiu, tik vėliau jie perprato tango. Tai – daugiau nei šokis. Jis susijęs su gyvenimiška filosofija, brandžios asmenybės formavimusi, pasitikėjimu vyriškumu ir moteriškumu.
Nors šokant tango lyderiu tampa vyras, šokis neįvyktų be moters. Helena iš patirties pastebėjo, kad šokio aikštelėje vyrui ir moteriai tenka po penkiasdešimt procentų darbo. Panašiu principu vaidmenimis tiek šokant tango, tiek šeimoje dalijasi antikvarė ir jos sutuoktinis.
Gal nuomonės formuotojos Viktorijos Siegel-Suodaitės (28 m.) ir jos sutuoktinio Lauryno Suodaičio (33 m.) šeima nebūtų patyrusi krizės, jei būtų žinojusi tango principą?
Kad ir kaip būtų neįprasta pasiturinčiai, daug aprėpti bandančiai moteriai, ji turėtų leisti skleistis vyro lyderio savybėms, o ne viską užsikrauti ant savo pečių. Apie tai kalba Argentinoje ir Urugvajuje atsiradęs šokis, kurį poros šoka daugelyje pasaulio šalių.
15 metų tango šokančiai Helenai ir inžinerinį išsilavinimą turinčiam Igoriui Lotynų Amerikos šokis dovanojo ne tik darnius santykius, bet ir keliones. Mat pora dalyvauja tango renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Be to, vilniečiams malonu susitikti su bendraminčiais, pašokti su kitais partneriais. Vien per šiuos metus sutuoktiniai dalyvavo tango vakarėliuose Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje.
Renginiuose keičiantis šokio partneriams pavydo scenų nekyla, nes šoka brandžios asmenybės. Helena neabejojo, kad būti neištikimam santykiuose nereikia įdėti tiek daug darbo, tai yra mokytis šokti tango. Neištikimybei galima rasti daug paprastesnių būdų nei tango.
Kai tango vakarėliuose susitinka šokėjai, jiems nerūpi ir net nedaro įspūdžio vieni kitų profesijos, diplomai, medaliai, piniginės storis ar pavardės. Šokėjai vieni apie kitus dažniausiai nežino nieko, išskyrus vardą. Bet kartais ir jo nesužino, nes svarbiausia – šokti. Taip priimta tarp šokėjų.
Net ir Argentinoje bei Urugvajuje, iš kur kilęs tango, šokėjai pasivadina slapyvardžiais. Žinomų šokėjų La Turca, El Greco pseudonimai nurodo tik jų tautybę, nors jie turėjo darbininkišką gyvenimą už tango aikštelės ribų. Šokis suteikia daugiau laimės nei įgyta žemiška profesija. Apie jį šokėjai kalba kaip apie meilę, grožį – svarbius gyvenimo dalykus.
Apie socialinę tango reikšmę H.Šalaikienė pasakojo iš savo patirties, juk kiekvienam savas tango ir skirtingas kelias į šokių aikštelę. Vieniems tas šokis – gyvenimo būdas, kitiems – mankšta, laiko praleidimas. Treti scenoje varžosi dėl apdovanojimų, dalyvauja konkursuose.
– Kaip tango gali keisti gyvenimą? – paklausiau H.Šalaikienės.
– Būčiau padėjusi pliusą laisvalaikio užsiėmimų sąraše, jei nebūčiau pamaniusi, kad tai dar vienas mano pomėgis. Kai pamačiau filmuotą medžiagą, kurioje apkūnoka nebejauna moteris lengvai šoka tango, pagalvojau, kaip gražu žiūrėti, taip paprasta. O paprastumas buvo meistriškumo viršūnė.
Kai mes stebime žinomus šokėjus, galvojame, kaip sudėtinga, aš taip niekada negalėsiu. O kai pamatome tikruosius mokytojus, nuomonė pasikeičia: ir aš taip galėsiu! Ir aš tai pamačiusi paklausiau savęs: kodėl gi ne?
Tango yra harmonijos šokis. Žmogaus kūnas pritaikytas jį šokti, šokėjai jaučiasi patogiai. Dėl tango netgi dingsta nemažai ligų, sveikatos problemų, nes patogus judėjimas gydo.
Moterys, kurios ateina šokti, pastebimai pasikeičia: atjaunėja, kitaip vaikšto, pakeičia stilių. Iš tikrųjų tango keičia gyvenimą. Žmogui tai į sveikatą, nes norint šokti tango reikia pažinti savo kūną. Tenka atmesti nemažai įsitikinimų, kurių kiekvienas turime.
Sakyčiau, kad tango – tobulas vyro ir moters santykių pavyzdys. Vaidmenys paskirstyti labai aiškiai, kaip ir gyvenime. Juk gimus kūdikiui pasakoma: gimė mergaitė, gimė berniukas. Kadangi ateiname į pasaulį su visiškai skirtinga misija, tango tai patvirtina.
Vyras yra lyderis. Jis imasi atsakomybės už save, už partnerę, už juos supančią erdvę, situaciją.
Tango – improvizacija. Todėl vyras improvizuoja, o moteris šokdama užsimerkia ir niekada nežino, koks bus kitas žingsnis. Kad įvyktų šokis, reikia prisiminti formulę – moteris pasitiki vyru.
Mes seniai pamiršome, kad turime pasirinkti vyrą, kuriuo pasitikėsime. Jeigu prie to grįžtume, visos moterys būtų laimingos.
– Ar visuomet šokate su sutuoktiniu?
– Mokėmės tango kartu su vyru. Bet kai aš vykstu į renginį, į kurį susirenka trys šimtai žmonių – pusė vyrų, pusė moterų, šoku su kitais partneriais. Kam keliauti tūkstančius kilometrų, jeigu norėčiau pasišokti su savo vyru? Mes virtuvėje puikiai pašokame.
Sunku įsivaizduoti, kad į renginį atvyksta šokėjai iš viso pasaulio ir jie pirmąkart mato vienas kitą. Kaip sušokti tango su kitais partneriais? Tango technika yra šokio kalba, todėl su pirmąkart matomu vyru galiu lengvai šokti.
Mums patogu į renginius vykti kartu, nes Igoris – tango didžėjus. Jis kviečiamas į renginius, jam apmokama kelionė, sumokama už darbą. Tai leidžia mums keliauti su mažesnėmis išlaidomis.
Tango mėgstame abu, kai vyras nedirba didžėjumi, mielai šoka. Vyras – geras šokėjas, tarptautinio lygio didžėjus, nors ir esu didžiausia jo kritikė. Bet kas mokėtų nemažą atlygį, kad jis taip toli vyktų ir pagrotų penkias valandas?
O aš tuo metu stengiuosi pasišokti su visais partneriais, kurie man atrodo verti, kurie gerai šoka. Partneriai turi tokią pat pasirinkimo teisę. Jie irgi renkasi partneres.
Kai nedirba didžėjumi, Igoris taip pat vyksta į renginius dėl to paties tikslo – kuo daugiau pašokti su skirtingomis partnerėmis.
– Vienas kitam nepavydite?
– Kai pradedantieji šokėjai paklausia manęs, kodėl aš nepavydžiu, atsakau nugirstu komplimentu. Vakarėlis vyko viešoje erdvėje. Vienas vyrukas sėdėjo prie baro visą laiką – keturias valandas. Pabaigoje jis priėjo prie mano partnerio ir jam pasakė: „Aš stebėjau jus keturias valandas. Susidarė įspūdis, kad esate žmonės, kurie žino tai, ko nežino kiti.“
Šokant svarbiausia apsikabinimas. Mes taip rodome jausmus, emocijas – tarsi bendraujame kiekviena kūno ląstele, kai liečiamės su žmogumi. Turėtų lyg ir atsirasti pavydas, nes atrodo, kad myli jį labiausiai, nors matai pirmąkart. Jokio gašlumo, jokios aistros – tik meilė! Mes ją stengiamės spinduliuoti vienas kitam. Apkabiname vienas kitą ir parodome tą meilę.
Tai panašu į ligą – jeigu sergi ir turi vaistų kišenėje, nepagysi, nes turi medikamentus išgerti. Juk kai mylime, ne visada tai parodome ir niekas nevyksta.
Šokdami mes tai parodome. Mes taip apkabiname savo vaikus, tėvus, gyvūnus, meilužius. Tai – meilė, kurios nereikia pavydėti. Tokia meilė tikra.
Tango šoka daug porų, kurios kartu gyvena, taip pat vienišiai. Šis šokis puikiai patikrina santykius. Jeigu ryšiai netikri, jie suyra. Net ir tango nereikia išdavystei. Surasti partnerį neištikimybei daug lengviau, negu mokytis šokti tango. Jo reikia mokytis visąlaik.
– Kaip su Igoriu tapote gyvenimo pora?
– Kartu esame per trisdešimt metų. Igoris buvo našlys, aš – anksti išsituokusi. Abu turime po sūnų, tarp jų – penkerių metų skirtumas.
– Ar šokis buvo jūsų likimas?
– Aš nuo mažens norėjau šokti, maivydavausi prieš veidrodį. Bet kai pirmoje klasėje mama mane nuvedė į sportinių šokių treniruotę, mokytojas pasakė, kad esu netinkama šokti. Buvau storulė.
Turėjau gerą apetitą, mėgau skaniai pavalgyti. Ir dabar mėgstu skaniai pavalgyti. Tai – vienas malonumų, kurių neatsisakau!
Kai vaikystėje nepasisekė su šokiais, tėvai mane privertė baigti muzikos mokyklą. Dabar jiems už tai esu dėkinga.
Tačiau muzikinio išsilavinimo, fizinio pasirengimo, ūgio, svorio ar amžiaus rodiklių norint šokti tango nereikia.
Jį gali šokti bet kokio sudėjimo ar amžiaus žmogus. Net sergantiems Parkinsono liga taikoma tango terapija. Šokis nekenkia, o padeda pasijusti geriau.
Kai per televiziją pradėjo rodyti šokių projektus, mes su vyru nuėjome į Tomo Petreikio šokių studiją. Lankėme sportinius šokius. Mano vyrui gerai sekėsi, o aš, pasirodo, neturiu choreografinės atminties ir man buvo sunkoka įsiminti junginius, figūras.
O tango pamokose atradau savo terpę – nereikėjo įsiminti žingsnių, mokytis figūrų. Žaviuosi tuo tikruoju tango, nes, skirtingai negu sceninis tango, šis neturi jokios režisūros.
Socialinis ir sceninis tango skiriasi kaip gyva gėlė nuo dirbtinės.
Tango technikos reikia mokytis, ji – įrankis. Tai ne žingsniai, o kūno būsena, padėtis, jausmas. Tai sunkiai paaiškinama, nes visi mokame žengti į priekį, atgal ir į šoną, o tango technika tuos žingsnius verčia tobula šokio kalba, kurią supranta visas tango šokantis pasaulis. Svarbu, kokia kryptimi žengsime, kokio ilgio bus žingsnis, ar jis bus greitas. Tango technika – žodynas, tai šventa.
Nors perkopiau šešiasdešimtmetį, droviuosi pasakyti, tačiau jaučiuosi jauna.
Kai man sukako keturiasdešimt, išties buvau jauna, bet stigo pasitikėjimo savimi. Tik dėl tango pradėjau geriau suprasti savo kūną: jaučiu vidinių raumenų judesį ir išmokau tuo mėgautis. Mažyčiai judesiai suteikia malonumą, todėl mano kūnas man teikia malonumą.
Atrodytų, kuo čia džiaugtis, kai veide matyti raukšlės. Bet šokdama tango esu patenkinta savimi. Be to, skirtingai negu kasdienybėje, tango renginiuose moterys viena kitai negaili komplimentų. Dabar ir aš, jeigu matau gražią moterį, nesidroviu ir prieinu pasakyti: esate graži, gerai atrodote.
