Humoro jausmo nestokojanti Dovilė spėja, kad garbanas ir nuotykių troškimą paveldėjo iš savo prosenelio. „Mano močiutė, kuriai dabar jau 93-eji, vis dažniau pasakoja apie savo tėtį, kuris XIX a. pabaigoje, būdamas vos dvylikos, vienas nukeliavo iki Vokietijos ir keltu leidosi į ilgą kelionę. Jo tikslas buvo pasiekti Amerikoje gyvenančią sesę. Minėjo ir jo konfliktą su turtingų tėvų paaugliu, kuris blogai atsiliepė apie lietuvius“, – prisiminė pašnekovė.
Jos prosenelis turėjo didelę aistrą kelionėms, pažinimui ir teisybei, lankė tolimas šalis, pasiekė net Japoniją. Taip pat drąsiai jis keitė ir profesijas: nuo juvelyro, landšafto specialisto iki fabriko, gaminusio kedro rašiklius, įkūrėjo. Daug jo planų pakoregavo karas ir tuo metu buvęs sunkmetis, tačiau jis tvirtai tikėjo, kad žmogus gali būti kuo tik panorėjęs. Šeimai subrendo ir į gimtąją Lietuvą jis grįžo tik būdamas 43-ejų, susilaukė trijų vaikų.
Tiesa, Dovilė į nuotykius nesileido taip anksti, kaip jos prosenelis, nors labai simboliškas buvo jos pirmosios gyvenimo kelionės pasirinkimas – studijų metais ji skrido būtent į Ameriką.
Prioritetus ji skyrė mokslams, bet ne dėl to, kad žinojo, ką nori studijuoti ar kuo nori būti užaugusi. „Mano tėtis gimė Sibire, o ir grįžus į tėvynę jo šeimos laukė sunki nauja pradžia. Nepaisant visų sunkumų, tris vaikus auginę tėvai visus juos išleido į mokslus ir sudarė sąlygas gauti išsilavinimą. Todėl ir man tėtis visuomet akcentavo aukštojo mokslo svarbą, net jaučiau savotišką pareigą parnešti diplomą.
Parnešiau net du: verslo vadybos ir komunikacijos. O ką toliau su tais diplomais daryti, aš nežinojau... Seniau mane net pavydas imdavo pagalvojus apie žmones, kurie jau paauglystėje žino, kad nori būti gydytojais – ir jais tampa. Dabar dėl to jau nesijaudinu, tiesiog veikiu, kas miela širdžiai. Žinau, kad viskas įmanoma ir gali būti, kuo tik nori būti“, – šypsojosi pašnekovė.
Nors Dovilė save priskiria kartai, kuri nori stabilumo darbe, tačiau jei tenka keisti darbą ji drąsiai, kaip ir jos prosenelis, keičia darbo sritis: nuo marketingo iki turizmo, nuo pardavimų iki produkto kūrimo.
Pastaruosius keletą metų pašnekovė išskiria, kaip sunkų darbo prasme periodą, nes per metus teko dirbti trijuose skirtingose srityse. Jeigu jau tenka keisti darbą – ji renkasi visiškai naują sritį. Išėjimas iš komforto zonos ir nuolatinis mokymasis pašnekovei yra gyvenimo variklis.
Dabar ji yra produkto vadovė su JAV rinka dirbančioje įmonėje, kurios moto visiškai sutampa su Dovilės: „Dovanok patirtis, ne daiktus“. Nors į darbą eina užsidirbti pinigų ir juokais save vadina „sąskaitų apmokėjimo fanate“, nepamiršta paminėti, kaip svarbu gerai jaustis aplinkoje, kurioje praleidi didelę gyvenimo dalį.
Šalį keitė ir keturis kartus per metus
Baigusi bakalauro studijas Dovilė sumanė įsidarbinti vieno Graikijos kaimo bare. Pašnekovė patarė taip daryti norintiems greitai išmokti vietinę kalbą, nes atokioje gyvenvietėje angliškai kalbančių žmonių nelabai ir sutiko. Tad neplanuotai tik per 3 mėnesius pramoko graikų kalbos.
Po metų grįžusi į Lietuvą, dar pasimokiusi ir įteikusi tėčiui antrąjį diplomą, apsigyveno Vilniuje ir pradėjo dirbti marketingo srityje. Netrukus prasidėjo 2008–2009 m. krizė, kuri pirmiausiai paveikė reklamos verslą, ir teko ieškoti naujos veiklos.
Tada ji neplanuotai įsidarbino kelionių vadove – planavo padirbėti trumpai, bet ja išbuvo 7 metus, o šalis ir gyvenamąsias vietas keitė itin dažnai. Gyveno Graikijoje (Rodas, Kreta), Portugalijoje (Madeiroje), Kipre, Egipte (Šarm el Šeichas, Hurghada), Maroke, Turkijoje (Kemeras, Bodrumas), Indijoje ir daugelyje kitų kraštų.
Keliones mėgstančiai pašnekovei toks darbas tiko, tačiau jis turėjo savo kainą: dažnai keitėsi vietos ir kolegos, turizmo sritis yra itin dinamiška, tekdavo spręsti įvairiausias problemas, nebuvo skirtumo tarp darbo dienų ir savaitgalių, tarp dienos ir nakties.
„Ne kartą teko girdėti sakant, kad dirbame svajonių darbą: visuomet šilta, gera nuotaika, pamatome gražiausias vietas ir dar algą už tai moka. Tai sakydami keliautojai neįtardavo, kad kartais esi antra para nemiegojęs, naktį praleidęs ligoninėje ar policijoje gelbėdamas į nelaimę papuolusius keliautojus“, – prisipažino pašnekovė.
Dinamiškas darbas ir pakankamai ilgi laiko tarpai tarp vasaros ir žiemos sezonų Dovilei leido keliauti ir pasinerti į nuotykius. Vieną mėnesio trukmės kelionę pašnekovė vadina savo gyvenimo kelione, kuomet vyko į Afriką ir kopė į šio žemyno aukščiausią viršūnę Kilimandžarą. Tai buvo įspūdinga ne tik dėl pasiekto beveik 6 km aukščio, bet ir dėl vėliau patirtų nuotykių.
„Po kopimo į kalną, kuris truko apie savaitę, nusprendėme pailsėti ir leistis į kelių dienų išvyką džipais, aplankyti nacionalinius parkus, pamatyti egzotinių gyvūnų (liūtų, begemotų, dramblių, buivolų, žirafų, antilopių ir t.t.). Serengečio nacionaliniame parke įsikūrėme palapinėse tiesiog laukuose, šalia buvo grotuotas pastatas, kuriame laikomas maistas.
Jau vakare, tamsoje, eidama link savo palapinės pastebėjau, kad aplink ją būriuojasi hienos. Per daug nesureikšminusi, nuvaikiusi smalsuoles, pasiėmiau ko reikia. Vėliau, jau atsigulus miegoti, girdėjau šnarančius krūmus ir gyvūnų garsus ir užuodžiau salsvą vaisių kvapą. Po kiek laiko savo siaubui išsiaiškinau, kad mano bebaimė draugė, nesilaikydama pagrindinės saugumo taisyklės, į palapinę atsinešė mango vaisių. Po ilgo nerimastingo vartymosi man pavyko užmigti, kai pajaučiau kažką besispaudžiant man prie kojos – tarytum iš išorės kas bando lįsti į palapinę. Matyt, hienos grįžo!
Sulenkiau kelius ir visa jėga spyriau. Nurimo. Bet po kelių sekundžių mano draugė užkrito ant manęs, o jos palapinės kraštas pakibo ore. Nieko nesuprasdamos bandėme įžiūrėti, kas yra lauke, kol drauge tyliai sušnibždėjo: „Drambliukas“. Va taip, visai netyčia, esu įspyrusi drambliui, kuris norėjo mango, į straublį“, – nusijuokė pašnekovė.
Darbas turizmo sektoriuje jai labai patiko, tačiau bėgo laikas, trūko pastovumo ir vietos, kurią vadintų namais. „Ne kartą norėjau palikti turizmo sektorių, bet turėjau puikiai įkalbinėjimo meną įvaldžiusią vadovę, kuri vis įtikindavo pasilikti. Po labai smagaus sezono Kipre tvirtai nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir daryti karjerą, bet man paskambinusi vadovė pasakė, kad atidaroma nauja kelionių kryptis į Indiją. Tai niekuomet nebuvo mano svajonių šalis ir žinojau, kad už savo pinigus į ją tikrai neskrisčiau. Kiek pagalvojusi, nusprendžiau išnaudoti šansą ir padirbėti dar porą mėnesių, na, o nutiko taip, kad Indijoje gyvenau beveik ketverius metus – pradžioje dirbau, paskui tiesiog džiaugiausi gyvenimu“, – pasakojo Dovilė.
Kokie nuostabūs yra Biržai
Keletą metų praleidusi tai Indijoje, tai kitose šilto klimato šalyse, Dovilė kuriam laikui grįžo į gimtinę.
„Tuo metu buvo sunki padėtis – Rodo saloje, kurioje dirbau, teko spręsti dideles ir nemalonias problemas. Kai sužinojau, kad Lietuvoje, Aukštaitijos regione, ieško pardavimų vadovo, nedvejojau – tai skirta man. Nors sąlyga buvo, kad man reikės apsigyventi Biržuose, t.y. mieste, kurio iki tol nebuvau lankiusi, mane traukė smalsumas ir vietinės alaus gaminimo tradicijos“, – su šypsena pasakojo pašnekovė.
Dovilei nepasirodė sudėtinga, kad nėra buvusi mieste, kuriame teks gyventi, kad dar neturi kur gyventi (nes retai kas mažesniuose miestuose nuomoja būstą) ar teks išbandyti naują jai sritį. Juk viskas yra įmanoma. O Biržai pasirodė esą labai gražus miestas su ypatingais gyventojais. Ten ji rado tikrų draugų, niekuomet nepamirš eilėraščius rašančios itin šviesaus proto kaimynės, buvusių kolegų ir raudonų saulėlydžių.
„Mane žavėjo faktas, kad išėjus iš darbo, įsėdus į automobilį ir užsidėjus dainą, tekdavo palaukti prie namų, kol ji baigsis, nes viskas taip arti. Arba faktas, kad per 5 minutes susiruošusi jau galėdavau irstytis irklente Širvėnos ežere. Po gyvenimo didelę populiaciją turinčiuose šalyse tai atrodė tarsi utopija. Tai buvo vieni gražiausių mano metų“, – nostalgiškai dėstė pašnekovė.
Su šunimi stebėdavo saulėlydžius
Visgi po trejų metų, praleistų Biržuose, pasikeitus situacijai darbe, Dovilei teko dairytis naujo plano. Po penkių metų pertraukos ji nusprendė grįžti į Indiją.
Didžiąją laiko dalį gyveno Goa valstijoje – kitos šalies dalys jos nesužavėjo. Goa valstijos laisvumą, kosmopolitiškumą ir europiečiams labiau būdingas vertybes įtakojo beveik penki šimtmečiai Portugalijos valdymo.
Pastaroji paliko ne tik daug įspūdingų bažnyčių, kolonijinio stiliaus namų, kalbą (dažnas vyresnio amžiaus žmogus dar kalba portugališkai), galimybę vietiniams gyventojams lengvatinėmis sąlygomis gauti leidimą gyventi Portugalijoje, bet ir kulinarinį paveldą. Ši dviejų kultūrų asimiliacija sukūrė idealią terpę gyventi europiečiams: egzotiška tropinio klimato valstija su kitašaliams priimtina kultūra ir maistu.
„Būtent Goa su draugu susikūrėme idilę: mažas jaukus restoranėlis, mano mylimas senas motociklas, draugo priglaustas šuo Snūpis, įspūdingi saulėlydžiai, butas su senu sodu. Nusprendėme pasilikti laiko sau ir nebesiūlyti vakarienės restorane, nes Indijoje ji labai vėlyva ir tekdavo dirbti iki nakties. Man atrodo, kad Snūpis buvo laimingiausias dėl šio pasikeitimo, nes jau lygiai šeštą valandą vakare jis sėdėdavo senutėliame atvirame džipe, savo inkštimu pranešdamas, kad laikas kelionei ant skardžio saulės palydėti, ir laukdavo, kol įšokusi į automobilį užkvesiu variklį. Ech...“, – nostalgiškai atsiduso pašnekovė.
Dovilė paminėjo, kad verslą vystyti Indijoje yra daug lengviau nei Lietuvoje. „Atsimenu senus laikus, kai mano tėtis turėjo kavinę: nesibaigiantys tikrinimai, gramų skaičiavimai, buhalterijos reikalų tvarkymai. Buvau pažadėjusi sau niekada neturėti nuosavo verslo. Dėl įvairių leidimų ir patikrinimų Indijoje buvo daug lengviau, iš esmės tai, ką, kaip ir kiek gaminsi, kaip sandėliuosi maistą, yra tavo paties sąžinės reikalas.
Bet nereikėtų mąstyti, kad žolė tikrai žalesnė kitame krante, nes iškildavo mums nematytų ir nesuprantamų sunkumų: nuolatiniai elektros tiekimo trikdžiai (kartais net kelioms paroms), prastas arba jokio internetinio ryšio, maisto produktų tiekimo sutrikimai, kompetentingų darbuotojų trūkumas, kartas nuo karto praeinantis skorpionas ar prašliaužianti gyvatė“, – dėstė pašnekovė.
Idilę Indijoje sugriovė koronavirusas
Idilę Indijoje, kaip ir visame pasaulyje tuo metu, sugriovė pandemija. Indija į tai reagavo itin griežtai: beveik trims mėnesiams uždarė bet kokį susisiekimą (taksi, autobusais, traukiniais, lėktuvais, keltais), visas, net ir maisto, parduotuves, uždraudė judėjimą nuosavais automobiliais. Turbūt ne vienas matė įrašus, kaip Indijos policijos pareigūnai bambukų lazdomis muša tiek pirkėjus, tiek maisto parduoti norėjusį pardavėją.
Šalyje pasklido pasipiktinimas, kad koronavirusą į Indiją atvežė europiečiai, todėl kai kuriuose regionuose europiečiai buvo itin stebimi, kad neišeitų iš namų ir nepažeistų pandemijos apribojimų.
„Buvo išties labai sunku, kasdien teko ieškoti būdų, kaip gauti būtiniausių prekių, išlaikyti namo negalinčius išvykti darbuotojus, sėdėti namuose, nežinant, kada tai baigsis. Kai jau buvo leista judėti Goa, iš karto ištrūkau pas draugus, kurie yra priglaudę dramblių šeimą, turi džiunglėse apie 100 namelių, kuriuos nuomodavo atvykusiems keliautojams. Tas laikas jiems buvo sudėtingas finansiškai, dramblių išlaikymas ir maitinimas kainuodavo pasakiškus pinigus indams. Niekada nepamiršiu, kai per kaimą vesdavome dramblius į aukščiau esančias pievas pasiganyti. Tai būdavo smagi pramoga, leisdavusi trumpam pamiršti sunkumus ir pamaitinti dramblius“, – prisiminė Dovilė.
Pamažu viskas Goa grįžo į savo vėžes, buvo atkurtas susisiekimas, leista dirbti restoranams, atvyko daug turistų iš didžiųjų Indijos miestų, ieškančių nuotolinio darbo vietų gamtos apsuptyje. Tarptautiniai skrydžiai į Indiją dalinai atkurti tik 2020 m. pabaigoje, buvo leista atsiųsti tuščius lėktuvus keleiviams parskraidinti į Europą.
„Goa atsidarė gana mažai restoranų dėl darbuotojų, kurie tik galėję ištrūkti išvyko į savo namus Šiaurės Indijoje, trūkumo. Mūsų restoranėlis buvo nedidelis, todėl perėmėme visus darbus: buvome virėjai, padavėjai, barmenai ir kas tik reikėjo. Verslas sekėsi gerai, tačiau nebesijaučiau gerai, kaip tai buvo anksčiau.
Mane supurtė faktas, kad pasaulis visgi nėra toks mažas, kaip maniau. Negalėjimas grįžti pas artimuosius į Lietuva tiesiog slėgė, ši mintis manęs taip ir neapleido. Galiausiai priėmiau vieną sunkiausių sprendimų: išbučiavau šunį, atsisveikinau su šeima virtusiais draugais ir palikau savo idilę su viskuo, kas buvo sukurta. Grįžau į Lietuvą su 20 kg daiktų ir viską pradėjau nuo nulio“, – pasakojo pašnekovė jau be jai būdingos šypsenos veide.
Niekada nesakyk niekada
Taip prieš dvejus metus į Lietuvą grįžusi pašnekovė viską pradėjo iš pradžių. Yra draugų, „baltai“ pavydinčių Dovilei, kad ji gali laisvai keisti gyvenimo vietas, šalis, darbo sritis, keliauti, kai jie patys turi šeimas, yra prisirišę prie gyvenamosios vietos, įsipareigoję bankui ar vaikams.
„Labai dažnai norime, ko neturime, bet juk patys renkamės ir visuomet kažką turime paaukoti. Visko negali turėti: ir būti laisvas, ir turėti vaikų bei paskolą. Aš turiu pilną gyvenimo laisvę ir milijoną sukauptų nuotykių ir patirčių, tačiau neturiu šeimos, namo ar prabangaus automobilio. Aš turtą skaičiuoju ne daiktais, o potyriais, man svarbu, kad kiekviena diena būtų kuo įmanoma įdomesnė. Kitam gal svarbu turėti didelį namą su baseinu. Kiekvienam savo“, – ramiai pasakoja pašnekovė.
Žadėjusi niekada daugiau negyventi didmiestyje, Dovilė persikraustė į Vilnių, kur susikūrė savo kaimą mieste. Nuomojasi namo dalį Rasų rajone, kuris itin ramus, šalia miškelio, turi šiltnamį (savo nuostabai), kuriame augina mėgstamus pomidorus, vakarus leidžia sodelyje po vaismedžiais.
„Tačiau kelionių aš neapleidžiu. Retą savaitgalį mane rasite namuose: tai draugus aplankyti, tai į žygį, tai į sodybą, tai į kaimuką, tai savaitgaliui į Taliną nuskristi, tai rogutėmis Birštone nusileisti, tai baidare Puvočiuose kovo mėnesį apsiversti, tai keletą savaičių Liuksemburge pas draugus pabūti, tai neplanuotai kemperiu dvi savaites po Europą pavažinėti“, – vardijo ji.
Ir pridūrė, kad yra labai turtinga draugais ir šeima, ją supa nuostabūs žmonės, kurie dažnai pasiduoda jos avantiūroms, o kartais ir ją įvelia į jas.
„Viena tokių avantiūrų buvo visai neplanuota kelių savaičių kelionė per Portugaliją ir Ispaniją „Camino de Santiago“ piligriminiu keliu. Nors mano tėtis buvo visai tam morališkai nepasiruošęs ir mėgstantis planuoti viską iš anksto, kiek sudvejojęs sutiko ir mes pėsčiomis per gerą savaitę nuėjome iš Porto iki Camino de Santiago, viso apie 400 km. Tai buvo tikra tėčio ir dukros kelionė, kuri liks viena įsimintiniausių gyvenime. Štai tokiu būdu aš kaupiu savo turtą“, – toliau kalbėjo pašnekovė.
Dovilė savo tėtį ne kartą minėjo kaip pavyzdį visiems manantiems, kad daug dalykų yra per sunkūs ar neįmanomi. Seniau nemėgęs vaikščioti vyras dabar kiekvieną dieną nueina 20–30 km. Neseniai išėjęs į pensiją jis yra užimtas labiau nei bet kada: yra maltietis savanoris, smarkiai įsitraukė į jų veiklą, padeda ne tik senoliams, bet ir kitoms socialiai jautrioms grupėms. Kaip tik šiuo metu padeda keliauti grupei neįgaliųjų į šventą miestą Lurdą Prancūzijoje.
Pašnekovė prisipažino, kad teko išmokti vieną svarbią pamoką: niekada nesakyti niekada. „Sakiau, kad niekada negyvensiu Vilniuje, niekada neturėsiu daržo, niekada neturėsiu nuosavo verslo, niekada už savo pinigus nevažiuosiu į Indiją, niekada nedirbsiu pardavimuose, niekada negyvensiu Lietuvos provincijoje, niekada nebegrįšiu į turizmą... Kiek daug tų „niekada“ teko daryti. Nežinai, kaip susiklostys gyvenimas, tad nereikia savęs apriboti tais „niekada“, – juokėsi moteris.
