Jis gulėjo beveik kurčias, su nesveikomis kepenimis, patyręs skausmų paženklintą ir dažnai vienišą gyvenimą. Dvylika butelių Riudesheime prie Reino pagaminto vyno, pažįstamojo iš Mainco (Vokietija) dovana, atkeliavo į kompozitoriaus butą Vienoje (Austrija). Daug geresnio nei tas saldus vynas, kurio skonį jis gerai žinojo.
„Gaila, gaila, per vėlai“, – turėjęs apgailestauti L.van Beethovenas, kai jam, mirštančiam, sekretorius atnešė tauriojo vynuogių gėrimo. Neilgai trukus, vėlyvą 1827 metų kovo 26-osios popietę, žymiausias pasaulio istorijoje kompozitorius išleido paskutinį atodūsį.
Kiek daug šis žmogus visko patyrė per 56 savo gyvenimo metus!
Asmeniniai kompozitoriaus įrašai, laiškai ir kiti dokumentai byloja ne tik apie kūno negalavimus ir problemas, tokias kaip skrandžio skausmai ar prastas kvapas iš burnos. Jie atskleidžia ir psichines kančias, susijusias pirmiausia su didėjančiu jo kurtumu.
Depresyvus, net minčių apie savižudybę kamuojamas L.van Beethovenas varstė daugelio gydytojų duris, bet nė vienas negalėjo jam padėti.
Kompozitorius norėjo, kad ateinančios kartos galėtų paaiškinti jo skausmų ir progresuojančio kurtumo priežastis. Tuo tikslu vadinamajame Heiligenštato testamente jis vienam negalėjusiam jam padėti medikui nurodė aprašyti jo negalavimų simptomus, o įrašus paskelbti.
Per pastaruosius dešimtmečius daugelis tyrėjų tai suprato kaip priesaką ir prie L.van Beethoveno ligos istorijos pridėjo naują skyrių ir naujų diagnozių.
Muzikos genijui dėl santykių su prostitutėmis jie priskyrė sifilį, priklausomybę nuo alkoholio, tvirtino, kad kompozitorius mirė nuo apsinuodijimo švinu. Kai kas buvo klaidinga, kai kas rėmėsi prielaidomis, kurios dabar nepasitvirtina. Tačiau tamsą perskrodė šviesos blyksnis.
Neseniai darbo grupė, vadovaujama Leipcigo (Vokietija) archeogenetiko Johanneso Krause ir Kembridžo universiteto (Didžioji Britanija) antropologo Tristano Beggo, ištyrė aštuonias plaukų sruogas. Jos pagal tradiciją buvo nukirptos netrukus po kompozitoriaus mirties.
Komanda, atlikusi L.van Beethoveno plaukų analizę, nustatė ne tik labiausiai tikėtinas jo mirties priežastis, bet ir atskleidė kelių šimtų metų senumo jo šeimos paslaptį. Be to, galėjo nustatyti ir apgavystę.
„Labai nustebino tai, su kuo susidūrėme“, – sakė Leipcigo Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto direktorius J.Krause.
Kompozitoriaus šlovė genetikos tyrinėtojams tapo kone Dievo dovana. Muzikos aistruoliai L.van Beethoveną jam dar gyvam esant laikė savotišku šventuoju. Tad tikėtina, kad jis dažnai sulaukdavo prašymo atsisveikinti su pora plaukų sruogų.
Likus metams iki mirties kompozitorius vieną savo plaukų sruogą atidavė austrų pianistui Antonui Halmui. Kita sruoga atsidūrė Vokietijoje gimusio arfų ir fortepijonų gamintojo Johanno Andreo Stumpffo rankose.
Tyrėjų komanda, kuriai priklauso ir Bonos (Vokietija) universiteto bei kitų institucijų darbuotojai, iš viso turi aštuonis kompozitoriaus plaukų pavyzdžius. Jie buvo gauti iš viešų ir privačių Europos bei JAV kolekcijų.
Visi buvo laikomi tikrais, bet dėl garantijos J.Krause vadovaujama tyrėjų grupė atliko originalo atitikties patikrą. Vienas žinomiausių pavyzdžių, vadinamoji Hillerio garbana, sukėlė didelę nuostabą. Ji laikoma raštiškai patvirtinta. L.van Beethovenas likus kelioms dienoms iki mirties sulaukė jauno vyro Ferdinando Hillerio vizito.
15-metis muzikantas kartu su savo mokytoju, kompozitoriumi ir L.van Beethoveno draugu Johannu Nepomuku Hummeliu buvo ne tik nuvykęs į Vieną, bet ir kovo 27-ąją apsilankė savo dievaičio bute, kad išreikštų jam paskutinę pagarbą.
L.van Beethoveno kūnas jau gulėjo atvirame ąžuoliniame karste. Kompozitoriaus galva ilsėjosi ant šilkinės pagalvės, apsuptos baltų rožių.
Teigiama, kad F.Hilleris išsitraukė žirkles ir, J.N.Hummeliui leidus, nukirpo žilą maždaug 15 cm ilgio kompozitoriaus plaukų garbaną. Ją jaunasis muzikantas pagal to meto tradiciją įsidėjo į medalioną, kurį gyvenimo pabaigoje padovanojo sūnui operos dainininkui Pauliui.
„Hillerio garbana“ ilgą laiką liko šeimos nuosavybe ir buvo saugoma jo būstuose Veimare, Frankfurte (Vokietija), Paryžiuje (Prancūzija), Danijoje ir Švedijoje.
1994-aisiais sruoga, sudaryta iš 400 plaukų, buvo pateikta Londono „Sotheby’s“ aukcionui. Ją įsigijo du kolekcininkai iš JAV. Dabar atlikta DNR analizė atskleidė, kad „Hillerio garbana“, pateikta J.Krause vadovaujamai specialistų komandai, negali būti kompozitoriaus. Ji esą priklausė nežinomai moteriai.
Ar kada nors per savo ilgą kelionę originali garbana nebuvo vieno iš savininkų pakeista į panašiai atrodančią? Gal dėl to, kad buvo sugadinta, bet ją norėta vis tiek brangiai parduoti.
Nustačius garbanos apgavystę buvo paneigta jos atsiradimo teorija, apie kurią 2000-aisiais buvo pranešta visam pasauliui. Naujieji savininkai jau tuomet pateikė tariamos „Hillerio garbanos“ pavyzdžius ištirti. Dar buvo nustatytas 30 kartų didesnis švino lygis nei daugumos dabartinių žmonių plaukuose. Būtent dėl šio metalo poveikio, kaip teigiama tyrimo išvadose, L.van Beethovenas kentėjo nuo skrandžio, virškinamojo trakto negalavimų ir įniršio priepuolių. Todėl tikėtina, kad kompozitorius mirė nuo apsinuodijimo sunkiuoju metalu.
Remdamasis šiais atradimais Vienos teismo medicinos ekspertas pateikė teoriją, kad jau nusilpusį L.van Beethoveną pribaigė vienas to meto gydytojų. Jis plaučių uždegimu sirgusį kompozitorių gydė švino druskomis ir vėliau darė pilvo punkciją, kad ištrauktų vandenį.
Paskui žaizdos buvo užklijuojamos pleistru, kurio sudėtyje buvo švino, arba gydomos tokiu pat nuodingu muilu.
Jei L.van Beethovenui iš tikrųjų buvo taikomas šis anuomet įprastas gydymas, jam tai tikrai nebuvo į naudą. Bet mirties priežastimi negali būti laikomas švinas, bent jau remiantis vadinamąja Hillerio garbana.
J.Krause vadovaujama komanda turi teoriją, nuo ko galėjo mirti kompozitorius. Aišku tai, kad Bonoje gimęs ir augęs muzikantas, kurio tėvas ir senelė buvo įnikę į alkoholį, sirgo kepenų ciroze. Kompozitoriaus potraukį į alkoholį lydėjo kepenų audinio sunaikinimas, kurio negalima išgydyti.
Išlikę daug asmeninių kompozitoriaus užrašų iš tikrųjų atskleidžia, kad jis nuolat vartojo daug alkoholio, pirmiausia pigaus vyno. Plaukų tyrimas patvirtina prielaidą, kad paskutinį gyvenimo mėnesį L.van Beethoveno kepenys tiesiog degė.
J.Krause ir kiti tyrėjai įrodė, kad hepatito B virusą kompozitorius turbūt pasigavo lytinių santykių metu. Ši infekcija sukelia pykinimą, virškinimo problemas ir kepenų uždegimą. To jau ir taip pažeistam organui buvo per daug.
Ieškodama muzikos genijaus mirties priežasties tyrėjų komanda pasistūmėjo toliau.
Bet nepavyko rasti genetinių skrandžio, virškinamojo trakto problemų, kurios kamavo kompozitorių dar esant jaunam, priežasčių. Kaip ir sutrikimų, galėjusių paaiškinti žinomiausią jo problemą – kurtumą.
„Tikėjomės rasti polinkį į klausos praradimą“, – teigė J.Krause. Bet plaukų pavyzdžių tyrimas neatskleidė kokių nors genetinių kurtumo priežasčių. Vienas žymiausių visų laikų kompozitorių daugelį metų iš esmės buvo kurčias.
„Mano ausys šnypščia ir triukšmauja dieną ir naktį. Man, kūrėjui, tai siaubinga būklė“, – rašė L.van Beethovenas 1801-aisiais. Taip jis veikiausiai aprašė ūžesius ausyse. Šios kančios ne tik nesiliovė, bet dar ir stiprėjo.
Ilgą laiką vyravo teorija, kad progresuojantis kompozitoriaus klausos praradimas susijęs su sifiliu. Šį teiginį buvo galima paneigti 2005-aisiais, tyrinėjant kompozitoriaus kaukolės fragmentus, paimtus iš jo kapo.
Tyrimo metu nebuvo aptikta jokių gyvsidabrio, kuriuo anuo metu buvo gydomas sifilis, pėdsakų. J.Krause viliasi, kad L.van Beethoveno kurtumo priežastys dar bus atskleistos toliau tyrinėjant jo DNR.
Vis dėlto daugiausia susidomėjimo kelia klausimas: kaip galima kurti tokią sudėtingą muziką, kai ausys nebeatlieka savo funkcijų?
1824-aisiais pirmą kartą buvo atlikta garsioji L.van Beethoveno Devintoji simfonija, bet jis negirdėjo po koncerto ilgai trukusių plojimų.
Muzikos genijumi buvo žavimasi, jis buvo garbinamas, bet dėl klausos problemų jis darėsi vis niūresnis. Nuo 1818-ųjų kompozitorius su savo aplinkiniais bendravo raštu ir turėjo vadinamuosius pokalbių sąsiuvinius, iš kurių buvo išsaugoti 139.
Manoma, kad L.van Beethovenas šalinosi žmonių. Jis niekada nevedė ir liko, kaip žinoma, bevaikis.
Tikriausiai nėra nė vieno, kuris būtų tikrasis jo palikuonis. Yra tik žmonių, kurie turi Beethoveno pavardę ir, remiantis pasakojimais, turi tuos pačius protėvius kaip ir kompozitorius.
Prie jų priklauso ir viena šeima iš Belgijos, ankstyvųjų laikų Flandrijos, iš kur kilę Beethovenai.
Savo tyrimų metu J.Krause vadovaujama komanda padarė neįtikėtiną atradimą.
Turėdami belgų šeimos genų pavyzdžius tyrėjai neaptiko nė vieno jos nario suderinamumo su kompozitoriumi. Šeima iš Belgijos gali ir toliau girtis savo giminyste su didžiuoju Ludwigu, bet genetiniu požiūriu iki šios giminystės labai toli.
L.van Beethovenas 1827 metų kovo 29-ąją į amžinojo poilsio vietą buvo lydimas su tokia pagarba, kuri anuomet buvo reiškiama tik karaliams.
20 tūkstančių žmonių ėjo paskui muzikos genijaus karstą į Švč.Trejybės bažnyčią, kur vyko atsisveikinimas su juo.
Bet ramybės L.van Beethovenas neturėjo net po mirties. Kai kompozitoriaus palaikai 1863-iaisiais buvo pirmą kartą ekshumuoti, trūko šešių dantų, kairiojo kelio girnelės ir daugybės šonkaulių. Kūno dalis greičiausiai pavogė suvenyrų medžiotojai.
Parengė Ona Kacėnaitė
