Nors atgavus nepriklausomybę ši lietuvė buvo viena pirmųjų, užmezgusių diplomatinius ryšius su Nyderlandais ir daug dirbusi šioje srityje, anksčiau nė nenujautė, kad likimo vingiai ją nuves į šį gėlių kraštą.
Daug metų Galinienės pavardę nešiojusi Nijolė šįmet kovo 11-ąją Pietų Nyderlandų mieste Eindhovene ištekėjo už olandų verslininko Lamberto Dieleseno (71 m.). Į vestuvių pobūvį iš Lietuvos vyko apie pusšimtį labdarės bičiulių, gerų pažįstamų ir artimųjų.
N.Dielesen telefonas niekada nenutyla, nes su daugeliu meno ar verslo žmonių moteris dažnai bendrauja, teiraujasi lyg mama, kaip jiems sekasi. Lietuvoje likusių ryšių Nijolė negalės nutraukti, nes jos indėlis į tėvynės kultūrą bei Lietuvos ir Nyderlandų santykius yra didžiulis.
N.Dielesen neišsižadėjo ir savo namų Vilniuje. Kol jos nėra, juose šeimininkauja sūnus ir dukra su vaikais. Nijolė turi keturis anūkus, todėl močiutės namuose jiems kartais smagu susitikti.
Kad ir kaip buvo gaila išvykti iš savo namų Senamiestyje, lietuvę slėgė buto sienos, tarp kurių mirė jos ilgaamžė mama. Tad Nijolė laimę su Lambertu kuria jo namuose Eindhovene.
Verslininko namo kieme juodu prieš šešerius metus susipažino, nors nebuvo net nuojautos, kad galėtų tapti sutuoktiniais.
Mat Nijolė buvo tiek paskendusi veikloje ir nemažai metų įpratusi gyventi viena, kad nesusimąstydavo apie jokį vyrą šalia. Su savo vaikų tėvu moteris senokai išsiskyrė, tačiau palaikė draugiškus ryšius iki pat jo mirties. Buvęs Nijolės sutuoktinis mirė beveik prieš ketverius metus.
Lambertas su žmona susilaukė aštuonių vaikų, tarp jų – dvi dvynių poros. Bet su kitu vyru sutuoktinį išdavusi žmona persikraustė į Prancūziją, tad verslininko santuoka žlugo.
Suaugę vaikai sukūrę šeimas, verslininkas turi penkis anūkus.
Skaudi patirtis nei Nijolės, nei Lamberto nesugniuždė, nesugriovė tikėjimo meile – juos pats likimas tarsi vedė už rankų į retus pasimatymus. Nors Olandų namų įkūrėja N.Galinienė jau senokai nebedirbo Nyderlandų ambasadoje Vilniuje, kartais svečiuodavosi Lietuvos garbės konsulo šeimoje Eindhovene.
Prieš septynerius metus L.Dielesenas šalia nusipirko namą, tad su konsulu turi bendrą kiemą, perskirtą žaliuojančių augalų. Lambertas gerai sutaria su kaimynais, todėl ir jų viešnia iš Lietuvos buvo priimta draugiškai. Verslininkas kaimynus ir viešnią kviesdavosi kavos ir deserto, kartais suruošdavo vakarienę, tačiau lietuvės ir olando bendravimas tebuvo dalykinis.
Kai Nijolė grįždavo iš kelionės ir reikėdavo konsulą ar jo žmoną pasveikinti gimtadienio proga, nusiųsdavo Lambertui pinigų ir paprašydavo nupirkti gėlių, pasveikinti.
„Bet nebuvo jokios minties, kad galėtume būti kartu“, – prisiminė lietuvė.
Nijolė turėjo rūpesčių dėl ilgaamžės mamos Felicijos sveikatos, todėl ji iš Druskininkų dar prieš pandemiją persikraustė į dukters namus Vilniuje.
„Orfėjaus lyros“ vadovė džiaugėsi mamos draugija, nes jų ryšys buvo artimas. Jokios vienatvės Nijolė nejuto, nes namuose jos grįžtančios iš koncertų ar spektaklių iki vėlumos laukdavo motina. Kol galėjo, ji su dukra ėjo į Operos ir baleto teatrą.
Tačiau kambaryje prie savo lovos suklupusi ir klubo sąnario lūžį patyrusi senolė po operacijos vis labiau silpo. Likus dviem savaitėms iki 98-ojo gimtadienio Felicijos gyvybė užgeso. Šį rugsėjį bus dveji metai, kai Nijolės motina iškeliavusi į amžinybę.
Ne tik rūpesčiai dėl motinos, bet ir koronaviruso pandemija neleido Nijolei pasimatyti su Lambertu. Atslūgus negandoms olandas suplanavo kelionę į Vilnių, kuriame anksčiau niekada nesilankė, ir nusipirko lėktuvo bilietus. Juolab kad lietuvė vis jam pasakodavo, kokia čia graži gamta.
Lambertas atvyko praėjus kelioms dienoms po Nijolės mamos mirties. Gedulo prislėgtai moteriai svečias padėjo susitaikyti su netektimi, ją išgyventi. Nors Nijolė sulaukė vyro palaikymo sunkią valandą, nesitikėjo, kad jis pasipirš.
Per tuos dvejus metus, kuriuos juodu nesimatė, Lambertas suprato, kad nori senatvę sutikti kartu su Nijole.
„Mes neturime laiko“, – pasakė L.Dielesenas, turėdamas omenyje abiejų amžių. Senjorai įprastai lemtingus sprendimus ryžtasi priimti greitai, nes nežinia, kiek liko džiaugtis gyvenimu. Ir jie sėkmingai nėrė į gyvenimo nuotykį!
Į vyro namus Eindhovene persikėlusi gyventi Nijolė priėmė olandiškas tradicijas – juodu kartu vyksta pirkti skintų gėlių, nes olandams įprasta primerkti jų net kelias vazas. Net kai Lambertas gyveno vienas, namuose aromatą skleisdavo gėlės, nes tokie ritualai olandams yra šventas reikalas.
Kadangi Nyderlanduose visada nusipirksi šviežių žuvų, pora dažniau ruošia žuvį nei mėsą. Lambertas mėgsta sukiotis virtuvėje ir žmoną neretai palepina patiekalais. Tačiau porai smagu vakarienę gaminti kartu, restoranuose jie valgo retai.
Lietuvei pasirodė keista kulinarinė tradicija, kai olandai namuose svečius pirmiausia vaišina kava ir tortu, po to pasiūlo vakarienę. Nijolė tokios tradicijos nesiruošia puoselėti.
„Orfėjaus lyros“ vadovės ir jos sutuoktinio pomėgiai sutampa – pora lanko operas, baleto spektaklius ne tik Olandijoje. Po vestuvių jie lankėsi Paryžiaus operoje, Briuselio nacionaliniame teatre. Ir vienas, ir kitas vakarais mėgsta skaityti. Vyras itin daug skaito. Jeigu pirktų knygas, jomis apsikrautų iki lubų, tad dažniau naudojasi elektroninėmis.
„Mums labai gera kartu. Buvimas kartu manęs nevargina, vyras ramus, nejaučiame tarpusavyje įtampos“, – pasakojo moteris.
Lietuvei iš esmės nereikėjo dėl vyro keisti gyvenimo būdo, įpročių. Lambertas ją apgaubė dėmesingumu, paslaugumu, nes jie nuolat kartu.
Jei Nijolei po vakarienės kas nors paskambino ir ji atidėjo plauti indus, kol ji kalbasi, Lambertas padaro tvarką virtuvėje.
Kai pora eina miegoti, vyras žmonos pusėje ant staliuko padeda stiklinę vandens, jei naktį ji norėtų atsigerti. Kai ryte olandas nusiprausia, užėjusi į vonios kambarį lietuvė randa jai padėtą rankšluostį. Atrodytų, tai smulkmenos, bet jos labai malonios, reiškiančios, kad sutuoktinis visada pagalvoja apie žmoną.
Jis ne tik pagalvoja, bet ir kasdien po kelis kartus pasako, kad ją myli.
Sunkumų užgrūdinti ir nemenkos patirties turintys sutuoktiniai džiaugiasi, kad turi į ką atsiremti, todėl brangina svarbiausius gyvenimo jausmus – meilę ir pagarbą.
O iki tol, kol juos suvedė likimas, abu nuėjo nelengvą, nors ir sėkmingą kelią. L.Dielesenas – Olandijoje pripažintas verslininkas, vadovavęs 700 darbuotojų gamyklai. Ji gamino įrenginius kompaktinėms plokštelėms gaminti. Pastaruoju metu olandas konsultuoja vadybos klausimais.
Įdomus sutapimas – Nyderlandų karalienė Beatrix ordinais už nuopelnus savo šaliai skirtingu metu apdovanojo tautietį L.Dieleseną ir lietuvę N.Galinienę. Lambertas įvertintas už verslo plėtrą, o Nijolė – už diplomatinę veiklą ir ryšius.
Tai liudijantį įrėmintą raštą Nijolė laiko bute Vilniuje, o Lambertas – savo namuose. Ir tai buvo ženklas, kad Nijolė gyvenimą susies su Olandija, galbūt ji jau ir mąsto olandiškai.
Neseniai N.Dielesen pradėjo mokytis olandų kalbos, nes nenori jaustis kaip kai kurie Lietuvoje penkis dešimtmečius gyvenantys rusai, taip ir neišmokę kalbėti lietuviškai.
Nors Nijolei olandų kalba – kietas riešutėlis, iš pagarbos vyrui ir šaliai, kurioje dabar gyvena, ji pasistengs išmokti gerai kalbėti olandiškai. Lietuvė pirmiausia norėtų su jo šeima ir draugais bendrauti olandiškai, juolab kad kalbos kursai buvo vyro vestuvinė dovana.
Nors Nijolė praeityje nemažai bendravo su olandų verslininkais, pakako anglų kalbos žinių. Sunkumų mokytis neturėtų iškilti, nes ji visada buvo smalsi. Juk iš profesijos N.Dielesen – žurnalistė! Nijolė žurnaliste dirbo jaunystėje – nemažai metų ji rengė reportažus žinioms Lietuvos radijuje.
1993 metais Vilniuje Nijolė įsteigė Olandų namus, kad galėtų palaikyti ryšius su technologijų bendrovės „Philips“ fabriku. Vienas jo vadovų tuo metu buvo atvykęs į Lietuvą dėl verslo sandorio.
Lietuvoje nebuvo nei Nyderlandų ambasados, nei konsulato, todėl olandų verslui buvo sudėtinga rasti kelius į mūsų šalies rinką. Pramonės ir prekybos rūmai Olandijoje žinojo, kad Vilniuje veikia Olandų namai, ir 1997 metais pakvietė N.Galinienę bendradarbiauti. Kadangi Rygoje jau veikė Nyderlandų ambasada, 1997 metais Vilniuje duris atvėrė jos padalinys – N.Galinienė tapo Ekonomikos skyriaus direktore.
Tačiau pareigos apėmė daug plačiau – Nijolė plėtojo ekonominius, prekybinius ir kultūrinius ryšius su Nyderlandais.
„Kadangi ambasada buvo įsikūrusi Stokholme, diplomatai atvykdavo pas mus į Vilnių, nors mes neturėjome diplomatinio statuso, viską padėdavome – rengėme ekonomikos forumus ir visa kita“, – patikino lietuvė, svariai prisidėjusi prie Nyderlandų ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo ir ambasados steigimo.
Tačiau Nyderlandų ambasada Vilniuje duris atvėrė tik 2000-aisiais. Joje N.Galinienė dirbo iki 2009-ųjų, nes paminėjusi šešiasdešimtmetį išėjo užtarnauto poilsio.
Nors oficialiai Nijolė ambasadoje nebedirbo, visąlaik palaikė ryšius – tęsė Olandų namų veiklą.
„Daug įmonių atvedžiau į Lietuvą, kai kurios liko, kai kurios išėjo, kai kurios nusivylė mūsų šalimi, kai kurios iki šiol patenkintos“, – tvirtino Nijolė, nusitiesusi kelius į Nyderlandus.
2015 metais N.Galinienė iš Amerikos lietuvės, operos solistės Birutės Vizgirdienės perėmė fondo „Orfėjaus lyra“ vairą.
Nijolė jau prieš tai dalyvavo fondo veikloje, nes klasikinė muzika jai buvo viskas, kuo ji gyveno.
Visi jos bičiuliai buvo iš klasikos pasaulio. „Rėmėme nemažai operos atlikėjų, jie paskui tapo žymūs, pasaulinio garso. Dėl to mums labai smagu“, – tarp „Orfėjaus lyros“ finansiškai paremtų solistų fondo vadovė paminėjo Viktoriją Miškūnaitę, Vaidą Vyšniauską.
Po koronaviruso pandemijos fondui tapo nelengva sukviesti rėmėjus į labdaros pobūvius, kad už gautus pinigus galėtų finansiškai paremti jaunų operos atlikėjų stažuotes, meistriškumo kursus.
Nors šįmet „Orfėjaus lyra“ minės dvidešimties metų sukaktį, į Nyderlandus persikėlusi N.Dielesen norėtų fondo vairą perleisti įkvepiančiam jaunam vadovui, kuris sugebėtų palaikyti ryšius.
Juk veikliai moteriai atėjo laikas rūpintis sveikata, puoselėti meilę: „Dar kol kas turiu ryšių, bet po truputį nutolsiu, ir metai nebe tie, kad labai dažnai lakstyčiau į Lietuvą. Be to, su vyru labai mėgstame keliauti.“
