Marius jau turi pasiekęs du Lietuvos rekordus, kuriuos laiko savotiška repeticija prieš pasaulinius – juk reikia pasitreniruoti ir apsižiūrėti, kaip viskas vyksta realiomis sąlygomis.
Pastarąjį kartą gegužės 5 d. M.Montiko rekordu džiaugėsi būrys Zarasų Pauliaus Širvio stadione susirinkusių žmonių – jie stebėjo, kaip vyras neįgaliojo vežimėliu vien balansuodamas ant galinių ratų aplink stadioną nuvažiuoja 10 km. Jei būtų priekiniais ratais palietęs žemę, būtų iškart diskvalifikuotas.
Praėjęs penktadienis buvo gana žvarbus, bet Mariui savo tikslą pasiekti pavyko – numatytą distanciją, t. y., 40 ratų po 250 m aplink stadioną, jis įveikė per 2 valandas, 11 minučių ir 32 sekundes. Tai užfiksavo Rekordų akademija.
Marius sakė, kad sunkiausi buvo pirmieji ratai, kol įšilo raumenys – paskui judėti tapo paprasčiau. Suprantama, po visko jautėsi nuovargis, ant rankų buvo nuospaudų, dėl kurių ir praėjus kelioms dienoms po rekordo dar buvo nelengva vairuoti automobilį – bet, pasak Mariaus, tai nieko baisaus.
Pasaulinis tokio tipo Guinnesso rekordas yra 25,8 km, jis pasiektas Kinijoje. Pašnekovas tikisi jį pagerinti galbūt jau šiemet, tik dar reikės rasti rėmėjų, nes siekiant pasaulinio rekordo reikia atlikti daug formalumų, ir visa tai kainuoja.
Fizinių jėgų, jis tiki, pakaks: sportuoja kasdien ir nori būti toks stiprus, kiek tai įmanoma, sėdint neįgaliojo vežimėlyje.
Į vežimėlį Marius sėdo palyginus neseniai, po 2019 m. kovo 25 d. Mažeikiuose įvykusios avarijos. Tądien jis padėjo draugui darbuose, o po to važiavo namo dviračiu – užkietėjęs dviratininkas nebuvo, bet kartais pasivažinėdavo – ir jį nedideliame kelyje kliudė iš galo važiavęs automobilis. Kaltininkas, automobilio vairuotojas, iš įvykio vietos pabėgo. Jis taip ir nebuvo nustatytas.
Dviratininkas po avarijos trumpam prarado sąmonę, o ją atgavęs suprato, kad kažkas negerai. Iš Mažeikių ligoninės stuburo slankstelio lūžį ir daugybinius kūno sužalojimus patyręs vyras greitai buvo perkeltas į Klaipėdą, o ten po maždaug savaitės gydymo išgirdo, kad perspektyvos liūdnos ir tikriausiai jis nebevaikščios.
„Taip, pradžioje persilaužti buvo labai sunku ir man tai užtruko. Ir dabar savo kojas visaip lankstau, tampau, purtau elektra, tikėdamasis, kad gal kada nors pagerės, tačiau jų visiškai nejaučiu“, – prisipažino vyras.
Tiesa, net ir tuo metu Marius stengėsi kitiems neišsiduoti, kaip jam sunku, ir šypsojosi. „Sakysim, yra vienas liūdnas žmogus – prie jo priėjęs kitas užsikrečia bloga nuotaika ir jie ją skleidžia dviese. Prieitų trečias – irgi nuliūstų. Aš verčiau noriu būti tas, kuris skleidžia geras emocijas – tai kas, kad širdy blogai, tebūnie kiti linksmesni“, – sakė pašnekovas.
Du pasimatymai – ir vestuvės
Dabar Marius nusiteikęs nieko dėl to, kas nutiko, nekaltinti, gyventi šia diena ir į praeitį nesidairyti – vis tiek nieko gero iš to nebūtų.
Vyras seniau dirbo įvairius fizinius darbus Klaipėdos laivų terminale, Mažeikių naftos įmonėje ir kitur, na, o po avarijos darbo pobūdį teko pakeisti į sėslesnį – dabar jis yra „Asistentinio taksi“ vadybininkas.
Be to, vyras nuolat keitė gyvenamąją vietą – be jau minėtų miestų, jis yra gyvenęs ir Vilniuje, ir Kaune. Na, o Zarasuose atsidūrė pernai.
„Per karantinus susipažinau internetu su moterimi iš Zarasų, atvažiavau pas ją į vieną pasimatymą, paskui – į antrą, na, o trečią kartą jau važiavau čia gyventi“, – paprastai papasakojo vyras.
Žmona į jį užvaldžiusi norą siekti rekordų žiūri kiek skeptiškai, bet visgi jį palaiko. Tiesa, prieš praėjusią savaitę pasiektą Lietuvos rekordą buvo dar vienas – Marius vežimėliu įveikė didžiausią atstumą, 50 km, kuriuos nuriedėjo per 5 valandas. Tokio pobūdžio pasaulinį rekordą pasiektų, jei maždaug per parą įveiktų daugiau nei 180 km.
Nemėgsta prašyti pagalbos
Kam visgi vyrui tie rekordai reikalingi, ar jis nori kažkam kažką įrodyti? „Aš noriu atkreipti visuomenės ir valdininkų dėmesį į realias neįgaliųjų problemas – įvairūs komitetai kovoja su vėjo malūnais, ruošia projektus, o realybėje nuo to niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, daugelyje miestų neįgalieji nė negali normaliai apsiženyti, nes nėra kaip patekti į santuokų rūmus. Ir daug kur kitur sunku patekti, pavyzdžiui, yra pandusų, kurie padaryti vien dėl akių, kad kažkas užsidėtų pliusiuką, o iš tikrųjų jie per statūs, kad galėtum užvažiuoti. Kai buvau sveikas, pats tokių dalykų nepastebėdavau, o dabar matau, kad kliūčių visur pilna“, – dėstė zarasiškis.
Ir pridūrė, kad jis tikrai nereikalauja nerealių dalykų – nei didžiulių pašalpų, nei to, kad parduotuvėje galėtų pasiekti savo mėgstamos rūšies kečupą, padėtą ant viršutinės lentynos – bet jam labai norisi, kad jis ir jo likimo draugai miestų gatvėse ir visuomeniniuose pastatuose galėtų būtų savarankiški, neturėtų prašinėti kitų pagalbos.
„Zarasuose žmonės tikrai labai geri ir draugiški (kituose miestuose gal taip pat), jie patys paklausia, ar nereikia padėti, tarkim, kažko paduoti parduotuvėje. Net ir jaunoji karta, kurią kai kas kritikuoja, man atrodo labai šauni – neretai klausia, ar nereikia pastumti vežimėlio, o gal automobilio langus nuvalyti ar sniegą nukasti. Taigi žmonės tikrai padės, kai kažko reikės, bet bėda ta, kad pagalbos prašyti aš nemėgstu – aš noriu savimi pasirūpinti pats“, – prisipažino Marius.
