Ši skandalinga istorija, kurią yra atskleidęs „Lietuvos rytas“, prasidėjo 2019-ųjų gruodžio 16 dieną.
Nuo gimimo silpnaprotystę turinti vilnietė Edita Sajenko (tuo metu – 35 m.) būdama viena bute pagimdė kūdikį. Sutrikusi, kraujuojanti motina susuko naujagimį į antklodę, nusileido iš savo buto ir padėjo kūdikį prie laiptinės, kurioje yra šiukšlių konteineris, durų.
Kaimynai, visą gyvenimą pažinoję E.Sajenko ir jos tėvus, iškvietė policiją, po 15 min. atvyko ir greitosios pagalbos automobilis.
Kraujo pėdsakais policija atsekė iki buto, kur rado nukraujavusią ir nualpusią motiną. Pareigūnai ją išvežė į Santaros klinikas.
Po trijų dienų moteriai teismas skyrė suėmimą, ji buvo pervežta į Vilniaus areštinę, o po dviejų mėnesių – į Kauno tardymo izoliatorių.
Ten laikyta kameroje be teismo ir neatsižvelgus į jos sveikatos būklę.
Negana to, vėliau vilnietė buvo priverstinai išvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę.
Nesuprato, kas įvyko
„Edita nuo gimimo turi negalią, diagnozuotą intelekto sutrikimą, mokėsi specialiajame internate. Gyveno su mumis, nors nuo mūsų daug ką slėpdavo. Bet ėmė pasakoti, kad turi draugą iš kito miesto, jį mylinti. Išsiaiškinau, kad rimtas žmogus, dirbantis, našlys, vienas užauginęs savo vaikus.
Kad dukra nėščia, įtariau, prašiau kartu eiti pas gydytoją. Bet ji gynėsi, esą storėjanti nuo hormoninių vaistų, nes serga psoriaze.
Tą vakarą, kai Edita namie pradėjo gimdyti, aš lyg tyčia buvau išėjusi į darbą. Dukra net nesuprato, kas jai įvyko. Vežama į ligoninę man pati paskambino. „Nesąmonė, ten ne mano vaikas“, – nerišliai kalbėjo. „Kodėl nenunešei vaiko kaimynams? – paklausiau. „Kaip nešiu, juk buvau visa kraujuota“, – atsakė. Toks buvo jos supratimas.
Man leido dukrą aplankyti tik vieną kartą ligoninėje. Buvo visai sužlugusi, sutrikusi, nesiorientavo. Ji tik prašė parodyti kūdikį. Palatą saugojo pareigūnai. Jai pasakė, kad ji – vaiko žudikė, kūdikio jai neparodė, nors kūdikis taip pat buvo atvežtas į Santaros klinikas, Vaikų ligoninę. Buvo iškart nuteista be teismo“, – tuomet „Lietuvos ryto“ žurnalistei pasakojo Editos motina Regina Sajenko.
Buvo uždaryta be teismo
Koks buvo tolesnis intelekto sutrikimą turinčios motinos ir kūdikio likimas?
Viskas vyko pagal instrukcijas. Motina, jau lyg ir kūdikio žudikė, be teismo kalinama pustrečio mėnesio Vilniaus areštinėje, po to – keturis mėnesius Kauno tardymo izoliatoriuje.
Kalinama todėl, kad iš namų esą galėtų pabėgti. Mat tyrėjams pasakė, kad turi brolį, dirbantį Norvegijoje, ir norėtų jį aplankyti.
„Kalinama dukra buvo visai palūžusi. Verkė visą laiką, paaštrėjo psoriazė, vaistų neleido perduoti. Kameros kaimynės ją mušė. Nuolat telefonu kartojo, kad nori savo vaikelio. Ji net neprisiminė, kad išnešė jį į laiptinę.
Visos instancijos turėjo informaciją, kad ji yra neįgali, sutrikusio intelekto, tai dar kartą patvirtino jai daryta ekspertizė.
Tačiau nieko tai nejaudino. Šešis mėnesius neįgali dukra buvo kalinama be teismo. Žudikė, ir baigta! Tokią nuostatą nuolat girdėjome“, – prisiminė R.Sajenko.
Tėvas atsimušė į sieną
Savo kūdikio nematė ne tik motina, bet ir jau kitą dieną į Santaros vaikų ligoninę su krepšiais naujagimio rūbų atskubėjęs jo tėvas Petras G. Net po to, kai policijos tyrėjos ir vaiko teisių apsaugos specialisčių reikalavimu pasidarė DNR testą, įrodantį, kad tėvas yra būtent jis.
Nors tėvas visą laiką skambino į Vaiko teisių apsaugos skyrių T.Ševčenkos gatvėje klausdamas, kur jo kūdikis ir kada galės jį pamatyti, išgirsdavo vienintelį atsakymą – pas globėjus.
„Lietuvos ryto“ žurnalistei Petras G. anuomet pasakojo: „Net ragelio tos specialistės nebekelia, kai skambinu. Mes planavome su Edita tuoktis, ketinau prie Vilniaus pirkti namelį. Laukėme gimstančio kūdikio, buvome nupirkę kraitelį, lovytę. Tik jis gimė pirma laiko, todėl nebuvau su Edita. Jai, matyt, po gimdymo buvo šokas, išsigando.
Taip, Edita lėtesnio mąstymo, bet rami, gera. Tačiau ar tokį žmogų reikia išbrokuoti? Aš dirbu, uždirbu. Užauginau du savo vaikus. Ar aš kaip tėvas neturiu jokių teisių? Net teisės žinoti, kur yra nežinia už ką iš manęs atimtas kūdikis? Už savo vaiką eisiu iki Strasbūro.“
Pažeidė konvenciją
Pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją, žmogus, turintis tokią diagnozę kaip E.Sajenko, negali tiek laiko būti suimtas ir kalinamas izoliatoriuje.
Tą laiką ji turėjo leisti ligoninėje, nors gydymo ir nėra. Arba turėjo būti skirtas ambulatorinis lankymasis pas gydytojus. Sutrikusiai motinai turėjo padėti medikai, psichologai. Juolab intelekto sutrikimas nėra pretekstas atimti iš jos teisę į motinystę.
Tačiau teismai net 5 kartus pratęsė neįgalios motinos suėmimą.
Pagaliau 2020 m. birželio 25 dieną Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu E.Sajenko buvo skirta kita prevencinė priemonė – moteris buvo išvežta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Gydyti nežinia nuo ko, nes intelekto sutrikimas jai buvo diagnozuotas nuo kūdikystės.
„Man net nepasakė, kur mane veža. Tiktai atvežta pamačiau ligoninės iškabą. Išsigandau, puoliau skambinti mamai. Paguldė į palatą, kur buvo tikras durnynas. Jokių vaistų man nedavė“, – vėliau žurnalistei pasakojo Edita, jau grįžusi iš Rokiškio.
Iš ligoninės ji buvo išleista Vilniaus apygardos teismo sprendimu po 14 dienų – 2020 m. liepos 8 dieną. (Prieš tai apie šią istoriją „Lietuvos ryte“ buvo išspausdintas L.Lavaste straipsnis „Laiptinių kūdikių ašaros – tikros“. – Red.)
Kryžiaus keliai nesibaigė
Grįžusi namo E.Sajenko savo kūdikio pamatyti vis tiek negalėjo. Neįgalios motinos kryžiaus keliai nesibaigė.
„Aš net ilgai nežinojau, kas gimė, – dukrytė ar sūnus. Niekas nesakė, atseit motinai žudikei nėra ko sakyti. Pasakė man mama, kad dukrytė. Ir dabar neleidžia man jos pamatyti, ją matė tik mano mama ir dukrytės tėtis. Mama slapta nufotografavo, kai susitiko su mano vaiko globėjais.
O man neleidžia susitikti, turiu pasitikrinti sveikatą. Tikrinausi, bet sistema neva užlūžo, turiu tikrintis iš naujo. Nesuprantu, kodėl negaliu auginti savo vaiko?“ – kalbėjo Edita, kai 2020 metų rugpjūtį buvome susitikę jos bute.
Kūdikis Editai buvo grąžintas tik 2020 m. rugsėjo 16 dieną. Vaikui jau buvo 10 mėnesių. Spalio 2 dieną moteris susituokė su Petru G., dukrą pakrikštijo kunigas Ričardas Doveika. Gyvenimas šeimoje po truputį grįžo į vėžes. Bet žaizdos užsitrauks dar negreitai.
Sprendimai – formalūs
E.Sajenko, kuriai padėjo advokatas Pavelas Borkovskis iš kontoros „Integrum“, 2022 metais kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl žalos, patirtos dėl neteisėto suėmimo ir neteisėto atidavimo į psichiatrijos ligoninę, atlyginimo. Moteris prašė priteisti 50 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus apylinkės teismas, o vėliau ir Vilniaus apygardos teismas neteisėtai 6 mėnesius kalintai ir 14 dienų neteisėtai psichiatrijos ligoninėje laikytai moteriai pagaliau priteisė kompensaciją – 1000 eurų.
Abiejų instancijų teismų teigimu, suėmimas buvo teisėtas, nes E.Sajenko galėjo pabėgti pas brolį į Norvegiją. Tam ji esanti pakankamai savarankiška.
Be to, anot teismų, 5 kartus pratęstas suėmimas atitiko visas Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) suformuluoto teisėtumo sąlygas.
Teisėjai išaiškino, kad „iki psichiatrinės ekspertizės atlikimo teismo, neturinčio specialiųjų (psichiatrijos) žinių, veiksmai skiriant ir pratęsiant suėmimą negali būti neteisėti, jie atitiko bendrąją rūpestingumo pareigą“.
„1000 eurų atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus“, – taip šią išskirtinę istoriją 2022 m. birželio 21 d. įvertino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija.
Teisėjų kolegijos žodis
Tačiau Aukščiausiasis teismas (AT), remdamasis EŽTT praktika, 2023 metų kovo 21 dieną į miltus sumalė žemesnių instancijų teismų teisėjų „protingumą“ bei „rūpestingumą“ ir jų nutartį pripažino neteisėta.
AT išaiškino, „kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl bet koks jų teisių apribojimas turėtų būti griežtai tikrinamas.
Suėmimas buvo neteisėtas, nes prokurorui ir teismui nuo pat pradžių buvo žinomos esminės ieškovės asmenybę bei sveikatos būklę atspindinčios aplinkybės... Jos nepagrįstai nebuvo įvertintos, paneigė tikimybę, kad ieškovė gali kur nors bėgti ir slėptis“.
Teisėjų kolegija pabrėžė, jog teismams iš pat pradžių buvo žinoma, kad E.Sajenko diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, kad nuo vaikystės ji yra protiškai atsilikusi, jai reikalinga pagalba, ji gyvena su tėvais, serga autoimunine liga – psoriaze.
AT rėmėsi EŽTT jurisprudencija, kad „giminaičių turėjimas užsienyje paprastai nepatvirtina įtariamojo pabėgimo pavojaus.
Tad paklausta, ar norėtų aplankyti brolį Norvegijoje, ir atsakiusi „taip“, E.Sajenko visai neplanavo savo pabėgimo“.
AT teisėjų kolegija E.Sajenko suėmimą nuo pat pradžių pripažino neteisėtu.
Neteisėta buvo ir kita prievartos priemonė – neįgalios moters patalpinimas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Nes E.Sajenko, nors yra protiškai atsilikusi, neserga psichikos liga, dėl kurios gali ir turi būti gydoma, nesant duomenų apie jos pavojingumą visuomenei.
AT teisėjų kolegija (Sigita Rudėnienė, Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė) konstatavo, kad dėl E.Sajenko „teisės į laisvę pažeidimo ji išbuvo nelaisvėje 6 mėnesius ir 21 dieną; šis laisvės atėmimas nebuvo būtinas visą laikotarpį“.
Aukščiausiasis teismas iš atsakovės – Lietuvos valstybės – E.Sajenko priteisė 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 2800 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Neatsidžiaugia mergaite
Kai po AT galutinės ir neskundžiamos nutarties apsilankiau Editos šeimoje, nei ji, nei jos motina dideliu džiaugsmu netryško.
Moterys sakė, kad jokie pinigai negali atlyginti tų išgyvenimų, kuriuos teko patirti šeimai. Edita nuolat girdėjo aplinkinių apkalbas, panieką ir prisiuvinėjamą etiketę – čia gyvena kūdikio žudikė.
Nuo išgyvenimų pašlijus sveikatai 2021 metais mirė Editos tėvas. Pati E.Sajenko, išbuvusi suimta beveik 7 mėnesius, visiškai prarado sveikatą ir šiuo metu nebegali dirbti jokio darbo. Vienintelis šeimos išlaikytojas – Petras G., mažosios Sandros tėvas.
„Kompensaciją panaudosime buto remontui, nes per tuos patirtus išgyvenimus žlugo ir griuvo viskas. Nebuvo nei jėgų, nei pinigų ką nors tvarkyti. Dar kaimynai užliejo butą, reikia plėšti grindis.
Didžiausias mūsų džiaugsmas – Sandrutė. Gruodį jai suėjo 3 metai, Darželyje ji visų numylėtinė. Lanko pramoginių šokių, keramikos būrelius. Ji viskuo domisi, jai visko reikia, visur nori būti pirma.
Esame laimingos, kad tas košmaras baigėsi“, – viena per kitą pasakojo Edita ir jos motina.
Paragrafai – kartais akli
Ši istorija lyg ir baigėsi. Nors jos galėjo ir nebūti.
Jei kaimynės, užuot skambinusios policijai, būtų iškvietusios medikus, pačios padėjusios neįgaliai, nesusigaudančiai, kas įvyko, Editai, kurią pažinojo nuo vaikystės.
Jei ir teisinės institucijos, ir vaiko teisių apsaugos specialistai būtų pasigilinę, kodėl nutiko ši tragedija, o ne iškart puolę aklai vykdyti instrukcijų. Jei būtų pasidomėję, būtų supratę, kad Edita niekada neplanavo atsikratyti naujagimės. Priešingai, su kūdikio tėvu jo labai laukė.
Žodžiu, šitos istorijos galėjo ir nebūti, jei įstatymo raidė būtų grindžiama ne vien aklais paragrafais.
