Dabar Šiaurės Airijoje, Dunganono mieste gyvenanti Deimantė džiaugiasi tuo, kaip viskas susiklostė, bet neslepia, kad praeityje buvo visko. Kai būdama nepilnametė sužinojo, kad laukiasi, tai jau buvo didžiulis šokas, o antras šokas laukė po mėnesio, kai sužinojo, kad vaikų bus ne vienas, o du. Tada ji mąstė, kad visi ateities planai žlunga ir jai telieka darytis abortą.
Tą ji ir nusprendė padaryti, grįžo į Lietuvą ir nuėjo pas gydytoją. Šis jai parodė filmuką, kaip viskas vyksta, kaip vaisius įsčiose „sukarpomas“ – tada Deimantė atsistojo ir spruko lauk iš kabineto.
Dėl savo sprendimo susilaukti dviejų mergaičių vėliau ji niekuomet nepasigailėjo.
Dvynukių tėtis – taip pat lietuvis, jos klasės draugas. „Ėjau pas gydytoją pamokų metu ir sužinojau, kad bus dvynukai. Nusiunčiau vyrui nuotrauką – ir jis išsigandęs išlėkė iš klasės“, – nusišypsojo jauna mama.
Nors tąsyk ir išsigando, vaikų tėtis ir ji ir dabar yra kartu.
Pastojus prasidėjo keistas gyvenimo etapas – į pamokas eiti nepilnametei su dideliu pilvu buvo nejauku, be to, miestelyje, kuriame ji gyvena, yra daug lietuvių, ir daugelis jų buvo linkę ją apkalbėti, kaip gi šitaip galima. Kliuvo ne tik Deimantei, bet ir jos mamai, kad jos nesužiūrėjo.
„Mama ant mūsų pyko, taip pat pyko ir uošvienė, juk buvo paskutiniai mokslo metai, vėliau turėjome vykti studijuoti į universitetus, buvo suplanuota, kad vyras studijuos Anglijoje, jau ir pinigai už mokslą buvo sumokėti – ir viskas žlugo, niekur jis neišvyko“, – atsiminė Deimantė.
Dukrelės gimė 7 nėštumo mėnesį, kai ji dar nebuvo gerai atsigavusi nuo prieš tai patirto šoko.
Nors abi močiutės ir pyko dėl to, kas nutiko, jos jaunai šeimai labai padėjo: pirmuosius metus jaunieji tėveliai su dvynukėmis gyveno kartu su jomis. Deimantei, kuri jautėsi labai pasimetusi ir nesuprantanti, ką su kūdikėliais daryti, ir mama, ir uošvė viską paaiškindavo ir vis sūpuodavo anūkėles ant rankų (abu seneliai likę gyventi Lietuvoje, jie su atžalomis susitinka retai).
„Sakyčiau, dvynukės labai sustiprino mūsų ryšius – iki tol aš su savo mama nebuvau labai artima, kaip ir vyras su savo, o po to mes visi tapome kaip vienas kumštis. Kai mergytėm suėjo metukai ir jomis rūpintis tapo paprasčiau, išsikraustėme gyventi atskirai, bet iki šiol jaučiame tvirtą tarpusavio ryšį, mergaitės visuomet nekantriai laukia susitikimų su močiutėmis“, – pasakojo Deimantė.
Tiesa, Airijoje jaunas mamas labai remia ir valstybė – vos pagimdžiusi septyniolikmetė turėjo dar kelis mėnesius eiti į mokyklą, o visiškai mažas mergaites galėdavo palikti tame pastate esančiame vaikų darželyje (per ilgąją pertrauką galima buvo jas aplankyti ir pamaitinti), be to, pirmuosius kelis mėnesius valstybė aprūpino drabužėliais, mišinukais, sauskelnėmis ir kitais reikmenimis, buvo galima prašyti net vežimėlio.
Pašnekovė džiaugėsi, kad jos dukrelės, Amadėja ir Mingailė, kurioms dabar jau septyneri, jai yra kaip du Dievo atsiųsti angeliukai, kurie viską gyvenime sudėliojo į savas vietas.
Iš fabriko – į modelius
Pati Deimantė į Šiaurės Airiją atvyko dar būdama aštuonerių, kai emigravo jos mama, bet svetimoje šalyje mergaitė jautėsi nejaukiai. Po kurio laiko ji grįžo į Lietuvą ir gyveno su močiute, bet tada jai labai trūko mamos, tad paauglystėje vėl išvyko pas ją.
Kai pradėjo lauktis, Šiaurės Airijoje ji vis dar jautėsi nejaukiai, buvo šiek tiek pasimetusi ir nepasitikinti savimi, juolab, kad bendraamžiams kartais užkliūdavo smulkus jos kūno sudėjimas ir noras atrodyti ryškiai.
„Kai susilaukiau mergaičių, pasijutau daug stipresnė, mažiau paisanti kitų nuomonės, sakyčiau, išsiskleidžiau kaip gėlė. Juolab, kad kai buvo mažesnės, dukrytės man vis kartodavo: „Mama, tu man pati gražiausia“. Mano mergaitės – geriausia, kas man galėjo nutikti“, – sakė jauna mama.
Kol dar nesilaukė vaikų, ji norėjo mokytis ir dirbti grožio srityje. Tačiau dukrytėms paūgėjus reikėjo imtis bet kokio darbo, tad įsidarbino vištienos fabrike. Ten buvo labai šalta ir tai atsiliepė sveikatai, be to, pamaina užtrukdavo 12 val., o grįžus po sunkaus darbo dar reikėdavo rūpintis mažylėmis.
„Būdavo, stoviu tame šaltyje prie linijos, pakuoju vištieną, o kolegos klausia, ką aš čia veikiu – sako, kad man tiktų dirbti modeliu“, – atsiminė Deimantė.
Gal kolegos taip kalbėjo ir juokais, bet galiausiai mergina modeliu ir tapo!
Mamos pasipiktino drąsia nuotrauka
Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną dar dirbdama fabrike Deimantė pasiryžo ir įkėlė į savo instagramo paskyrą nuotrauką, kurioje pozavo su bikiniu.
Sulaukė daugybės komentarų, ir beveik visi jie buvo labai pikti – kitos mamos dalijosi jos įrašu ir piktinosi, kaip gali dviejų vaikų mama kelti šitokią nepadorią nuotrauką. Beje, piktinosi tik jos sekėjos lietuvės, airės komentaruose neigiamų emocijų nelieja.
Tačiau po neigiamų komentarų lavinos atsirado daug daugiau sekėjų. Dabar Deimantė (jos paskyrą galite pamatyti čia) turi jų apie 35 tūkstančius, instagramas jai yra tapęs papildomų pajamų šaltiniu. Provokuojančių nuotraukų, kurios vis dar sulaukia lietuvaičių pykčio protrūkių, Deimantė ten yra įkėlusi ir daugiau.
„Man neatrodo, kad tai yra kažkas blogo. Mano vyras tam neprieštarauja, būna, ir pasidalija mano nuotraukomis. Mane palaiko ir draugai, ir apskritai airiai mano, kad mes galime būti tokie, kokie norime, ir nekreipti dėmesio į aplinkinių pilamas pamazgas – nesuprantu, iš kur pas lietuvius tiek noro įkąsti nepažįstamiems žmonėms“, – teigė emigrantė.
Trečias kartas nemelavo
Netrukus po to, kai sulaukė dėmesio instagrame, jauna mama sumanė kreiptis į modelių agentūrą Dubline. Pirmoje agentūroje jai pasiūlė nusifotografuoti ir pačiai susimokėti didelius pinigus už fotosesiją, pažadėjo kitą dieną paskambinti ir pateikti tinkamų pasiūlymų, bet skambučio ji taip ir nesulaukė. Panašiai nutiko ir antrą kartą.
„Tada pasakiau sau, kad bandysiu dar kartą, ir jis tikrai bus paskutinis. Trečia agentūra pasirodė patikima, sulaukiau pasiūlymų pozuoti reklamoms“, – pasakojo jauna mama.
Tad dabar ji pavasarį ir vasarą dirba modeliu – demonstruoja drabužius, dažniausiai – maudymosi kostiumėlius, o nuo rudens užsiima kitais darbais, be to, gali daugiau laiko skirti dukrytėms.
Neseniai ji pradėjo dirbti grožio srityje, kaip ir norėjo, lankydama mokyklą – baigė plaukų priauginimo kursus ir tuo dabar užsiima viename airiškame salone.
Jos pasiekimais ir karjeros vingiais neseniai domėjosi ir Airijos žiniasklaida, straipsnis apie ją pasirodys viename žurnale.
Jos vyras seniau norėjo dirbti su kompiuteriais. Jis kurį laiką ir dirbo, ir mokėsi, o vakarais skubėdavo pas mažus vaikus, tad ir jam praeitas gyvenimo etapas buvo labai nelengvas. Visgi mokslus jis baigė ir dabar prižiūri kompiuterius, kaip ir norėjo.
„Nors atrodė, kad man pastojus mūsų ateities planai žlugo, laikui bėgant viskas susidėliojo į savas vietas, o dėl dukryčių mūsų gyvenime tik daug daugiau grožio ir spalvų. Man rodos, vaikai mums ne trukdo siekti savo tikslų, o padeda“, – tvirtino Deimantė.
„Mes juk dvynukės“
Airijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti anksti, tad septynmetės dvynukės keliauja jau į trečią klasę. Kai Deimantė ėjo dukrelių užregistruoti į mokyklą, direktorė jos paklausė, ar atvedė savo sesutės, ir labai nustebo, sužinojusi, kad ji – jų mama. Panašių reakcijų ji sulaukia neretai. Būna, ir pačios dukrytės juokaudamos mamai sako: „Ei, sese, duok man valgyti.“
Amadėja ir Mingailė yra linkusios viską daryti kartu ir viena be kitos negali – taip, kaip jų mama ir svajojo vaikystėje, stebėdama savo kaimynes.
Mergaitės nori turėti vienodus žaislus bei daiktus, o besirengdamos į mokyklą rūpinasi, kad net jų apatiniai drabužiai ir kojinytės būtų vienodi. Jos paaiškina: „Mes juk dvynukės.“ Jos yra identiškos ir aplinkiniai jų nė neatskirtų, jei ne faktas, kad viena mergaitė turi nešioti akinukus.
Na, o dukryčių būdas, pasak tėvų, nuo mažens vis kaitaliojasi: maždaug mėnesį viena būna gerietė, o kita vis rodo ožiukus, kitą mėnesį jos apsikeičia vaidmenimis ir t.t. Tačiau tie ožiukai netrukdo jaunai šeimai džiaugtis gyvenimu.
Tad ar visoms netikėtai pastojusioms nepilnametėms pašnekovė patartų gimdyti? „Žinoma, situacijų būna įvairių ir kiekviena mergina sprendimą turi priimti pati, bet man rodos, kad jei ji giliai viduje vaikelio nori, tik baiminasi aplinkinių reakcijų ir žlungančių planų, tai reikia klausytis savo širdies. Man teko bendrauti su jauna mergina, kuri prieš keletą metų pastojo, bet išsigando ir pasidarė abortą. Ji savo negimusį vaikelį ir dabar sapnuoja naktimis ir labai dėl jo sielvartauja“, – kalbėjo Deimantė.
