Viena juodžiausių L.Bartusevičiūtės-Noreikienės gyvenimo dienų – 2018-ųjų kovo 3-ioji, kai ji sėdėjo prie vyro karsto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
Atėjusieji atsisveikinti su garsiu dainininku negalėjo nuslėpti nuostabos – Loretos neįmanoma buvo pažinti, sielvartas buvo taip ją prislėgęs, kad iš našlės buvo likęs tik šešėlis.
„Dabar jaučiuosi kur kas stipriau. Bet neslėpsiu – kad po laidotuvių užmigčiau, dviejų migdomųjų vaistų tablečių nepakakdavo. Kartais išgerdavau ir kur kas daugiau“, – atviravo L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Nors vyro, kuris jai buvo ir draugas, ir talento gerbėjas, ir vienintelė gyvenimo meilė, netektis niekada neužgis, pastaraisiais metais moters dienas skaidrina daugiau nei prieš dvejus metus gimęs anūkas: „Gaila, kad Virgilijus jo nesulaukė. Jis būtų nepaprastai geras senelis. Mūsų mažiukas Benediktas Ąžuolas – tikras gyvenimo stebuklas. Nors jo gabumai dar nėra itin išryškėję, dainuoti jam jau patinka.“
Po laidotuvių L.Bartusevičiūtė-Noreikienė vyro kapą Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, lankydavo kiekvieną dieną.
Ir artimieji, ir draugai bandė atkalbėti nuo tokių dažnų apsilankymų kapinėse, tačiau tenoro našlė tarsi nieko girdėjo ir nematė.
„Negalėdavau net ramiai dirbti paskaitų ar repeticijų metu, jei žinodavau, kad galiu nebesuspėti nuvažiuoti į kapines, – neslėpė Loreta. – Ir visada suspėdavau. Man reikėdavo uždegti žvakę, padėti arba pasodinti gėlių. Atrodė, kad ir jam to reikia, kad jis mane mato.“
Per 5 metus nuo V.Noreikos išėjimo įvyko ne vienas jam pagerbti skirtas renginys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriam jis vadovavo net šešiolika metų, taip pat Babriškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kitur.
L.Bartusevičiūtė-Noreikienė nė vieno nepraleido. Labiausiai ją džiugina, kad vis labiau plečiasi ir tvirtėja Tarptautinis V.Noreikos dainininkų konkursas. Šiemet jis vyko trečią kartą. Pirmajame konkurse 2017 metais dar dalyvavo ir pats V.Noreika.
„Tada jis jau sunkiai sirgo, bet tas konkursas jam buvo tarsi užauginęs sparnus. Jis buvo nepaprastai juo patenkintas. Didžiavosi, kad gali dar padaryti ką nors prasmingo. Iš karto po konkurso važiavome į sūnaus vestuves Italijoje. Jis bažnyčioje ir per vakarėlį taip puikiai dainavo, kad italai buvo netekę žado“, – prisiminimais dalijosi L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Tačiau po laidotuvių našlė negalėjo klausytis vyro dainavimo. Atrodydavo, kad tuoj neteks sąmonės. Dabar jau ir ši žaizda šiek tiek apgijo.
Kartais namuose Loreta visu garsu įsijungia kokius nors širdžiai mielus įrašus: „Man jie suteikia jėgų. Dažnai pasižiūriu ir dokumentinius filmus apie Virgilijų. 2025 metais jis būtų minėjęs devyniasdešimtmetį. Būtų gražu, jei ši sukaktis nebūtų pamiršta.“
Sakoma, kad geriausias visų negandų ir netekčių gydytojas – laikas.
Kai kam gal taip ir nutinka, o L.Bartusevičiūtei-Noreikienei toks gydymas ne itin padeda. Pirmiausia, matyt, dėl to, kad kiekviena namų Vilniuje, kuriuose ji su V.Noreika gyveno net 36 metus, kertelė alsuote alsuoja bendro gyvenimo prisiminimais.
Per penkerius metus namuose įvyko vienintelis pokytis – garsaus tapytojo Antano Kmieliausko sukurti balerinos ir tenoro portretai sukabinti ant vienos sienos. Anksčiau kabėjo ant skirtingų.
Dainininko darbo kambarys, kaip ir jam esant gyvam, skrupulingai sutvarkytas: lentynose sudėlioti natų sąsiuviniai, ant sienų kabo jam brangios nuotraukos, baldai – tose pačiose vietose.
„Buvo minčių šį mūsų šeimos butą parduoti. Nelengva man jį išlaikyti, bet kuo toliau, tuo labiau nesinori iš jo niekur kraustytis.
Matyt, kol dirbsiu, gyvensiu čia. Juk patys gražiausi mūsų bendro gyvenimo su Virgilijumi metai prabėgo būtent šiuose namuose.
Iki šiol prisimenu, kaip jis kiekvieną rytą mane išlydėdamas į darbą mojuodavo prie lango. Kai dar šokau, po kiekvieno spektaklio namie laukdavo paruošęs vakarienę ir, žinoma, su puokšte gėlių. Buvau lepinama“, – neslėpė L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Tačiau klausimas, ar negalėtų kada nors atsitikti taip, kad jos gyvenime atsirastų kitas vyras, našlės nesutrikdė ir neįžeidė: „Apie tai negalvoju. Jeigu ką nors sutikčiau, gal... Tikiu lemtingais susitikimais. Man reikia gilių, tikrų jausmų.
Nemanau, kad kokį nors kitą vyrą galėčiau lyginti su Virgilijumi, nes jis mane iš tikrųjų labai mylėjo. Jam buvo gera su manimi, o man su juo. Jis buvo toks vyras, su kuriuo jausdavausi lyg už tvirto mūro. Mes tiesiog negalėdavome vienas be kito.“
L.Bartusevičiūtė-Noreikienė neneigė, kad iki šiol prisimena teatro kuluaruose girdėtas kalbas, esą ištekėjo už garsaus tenoro ir teatro direktoriaus dėl karjeros, o jam, kur kas vyresniam, ji reikalinga tik tam, kad galėtų pasipuikuoti jauna gražia moterimi.
„Bet kas gi vietoj manęs išeidavo į sceną? Kas vietoj manęs šokdavo? Niekas. Ta padėtis, kad buvau teatro vadovo žmona, mane tik dar labiau įpareigodavo. Reikėdavo sušokti kur kas geriau už kitas scenos koleges.
Kai visi švęsdavo Naujuosius metus, aš sausio 1-osios rytą jau stovėdavau prie teatro durų, nes dažniausiai sausio 3 dieną būdavo spektaklis. Sargai iš manęs net juokdavosi, o aš eidavau repetuoti ir grįždavau namo vėlai vakare, nors neretai namie rasdavau Virgilijų su šeimos nariais, manęs dar laukiančiais prie šventinio stalo. Aš tokia buvau. Man reikėjo visada būti geros formos. Laimė, Virgilijus tai suprato“, – sklaidė prisiminimus garsi balerina.
Kad gyvenimas vis labiau atitolina nuo skaudžios vyro netekties, liudija ne tik pasikeitęs dienų ritmas – kiekvieną dieną į kapines ji nebevažiuoja.
Tai patvirtina ir L.Bartusevičiūtės-Noreikienės pasakojimai apie kur kas džiugesnius patyrimus: „Vis dažniau iš namų į darbą M.K.Čiurlionio menų mokykloje einu pėsčiomis. Vis dažniau pasivaikštau po Vilnių.
Kartais net klausiu savęs, kurgi aš buvau, kad nepastebėjau, kiek daug visokių pokyčių mieste? Ir koks gražus Vilnius! Kiek daug gražių žmonių. Aš juos visus dabar matau ryškiai, o anksčiau būdavo tamsu akyse.“
Apie paskutines vyro gyvenimo dienas ji stengiasi kalbėti kur kas šviesiau nei anksčiau ir kasdien prisimena jo priesakus: „Virgilijus man sakė, kad privalėsiu būti dar stipresnė, nes be jo man bus sunku. Kai jis po namus galėjo vaikščioti jau tik su vaikštyne, norėjau mesti darbą M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir visą laiką paskirti jam slaugyti, bet Virgilijus mane privertė dirbti.
Sakydavo, kad neturiu teisės palikti savo mokinių. Kasdien išlydėdavo į darbą. Iki šiol be jo tarsi mokausi gyventi iš naujo. Jis mane buvo išvadavęs nuo daugybės buitinių problemų ir darbų. Dabar daug ką tenka daryti pačiai.
Tačiau kasdien vis tiek su juo pasikalbu. Išeidama iš namų ir grįžusi į juos: žiūrėdama į jo portretą prie durų ką nors papasakoju. Tik gaila, kad tenka nuspėti, ką jis man atsakytų. Kartais net išgirstu jo balsą.“ O svarbiausias dalykas, apie kurį L.Bartusevičiūtė-Noreikienė jau gali pati sau pasakyti kiekvieną rytą, telpa į kelis šviesius žodžius: „Loreta, viskas labai gerai ir bus tik geriau.“
Už tai V.Noreika ja neabejotinai didžiuotųsi!
