Praėjusią savaitę A.Gudaitytė buvo priversta dar kartą kreiptis į savo korespondentus, nuoširdžiai jiems padėkoti ir prašyti nebesiųsti jai Rožyte vadinamos Vidos Gumbytės nuotraukų – parodos rengėjai jų gavo labai daug.
MO muziejuje atidarytoje Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtoje parodoje „Vilniaus pokeris“ prieš porą metų mirusi 72 metų Rožytė yra tik viena iš daugiasluoksnio Vilniaus personažų, kuriančių miesto charakterį ir mentalitetą.
Nors Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ Rožytė neminima, parodos rengėjai laisvai interpretavo romaną ir į to meto Vilnių pažvelgė platesniu kontekstu.
Antrojo aukšto muziejaus erdvėje garsioji Rožytė šmėkštelės specialiai sumontuotoje kino juostoje kaip vienas iš praeinančių šešėlių (videomontažo režisierius Gediminas Lapė).
Tačiau toks didelis susidomėjimas Rožytės asmenybe paskatino A.Gudaitytę susimąstyti apie parodą, skirtą tik šiai Vilniaus simboliu tapusiai keistuolei, iki šiol vadinamai tiek deive, tiek ragana ir gerokai peržengusiai vilniečių priimtas gyvenimo normas.
„Žmonės atsiuntė tiek atsiminimų ir medžiagos, kad jau pradedu galvoti, jog verta surengti atskirą jai skirtą parodą. Juk jai dizaineriai kūrė drabužius, ji dalyvaudavo mados šventėse, žmonės iki šiol išsaugoję daugybę prisiminimų apie jos jaunystę“, – svarstė ji.
A.Gudaitytės nuomone, Vilniaus identitetui trūksta Rožytės.
„Ji buvo tokia ryški, kad jos neįmanoma pamiršti. Ir, tiesą sakant, nieko panašaus po Rožytės mirties neatsirado. Yra keli personažai, bet tokio ryškaus kaip Rožytė tikrai nėra“, – sakė menotyrininkė.
– Galbūt po Rožytės mirties ją vilniečiai prisimena jau kitaip? – A.Gudaitytės pasiteiravo „Sostinė“.
– Niekas jos neidealizuoja. Dažniausiai prisimena savo labai asmeninę patirtį. Dar per mažai laiko praėjo, kad jos įvaizdis transformuotųsi.
Į mane kreipėsi žmonės, kurie ją sušelpdavo, nupirkdavo pieno, kavos, bandelių, – su jais Rožytė tokia geranoriška būdavo. Arba žmonės, kurie su ja elgėsi nelabai gražiai, – jų autentiška patirtis irgi nelabai gera. Bet daugiau šiltų prisiminimų, daugiau norinčių ją išteisinti, pateisinti.
Tai mane užkabino. Nesitikėjau, kad taip bus ir kad žmonės man tiek įdomių dalykų apie Rožytę pradės kalbėti.
– Ar vilniečiai atsiuntė įdomių, netikėtų nuotraukų?
– Norėjome surasti žmonių, kurie Rožytę matė ne kaip menininkai, kad nuotrauka būtų betarpiška, nepastatyminė.
Daugiausia nuotraukų atsiuntė žmonės, kurie patys su ja fotografuodavosi. Pažinojo ją vaikystėje, žinojo, kur ji gyvena.
Yačiau buvo tokių, kurie piktinosi: „Kam tokiems bomžams skiriate dėmesį?!“ Nors dauguma džiaugėsi, kad kažkas domisi Rožyte. Atsiliepimai buvo labai prieštaringi – nuo labai šiltų prisiminimų iki piktų. Matyt, charakteris buvo spalvingas.
Rožytę ir jos gyvenimo būdą šiuo metu tyrinėja antropologai. Į mano prašymą atsiųsti nuotraukų atsiliepė Majamio universiteto (JAV) profesorė antropologė Neringa Klumbytė, kuri parašė mokslinį straipsnį apie Rožytę anglų kalba.
Antropologai bando suprasti, kodėl žmonės gyvena vienaip, o ne kitaip.
