Roberta šeimą sukūrė jauna, jos sūnui dabar šešiolika metų. Kartu su šeima moteris gyveno Druskininkuose ir dirbo barmene-padavėja. Sako, kad miesto, kuriame gimė ir užaugo, ir dabar labai ilgisi, bet visgi jame gyvendama su vyru ėmė galvoti apie emigraciją. Ją jos darbas gal ir būtų tenkinęs, tačiau vyras uždirbdavo mažiau už ją ir dėl to abu jautėsi nesmagiai – jautė, kad reikia kažką daryti.
Šeima svarstė įvairius variantus, daug naršė internete, ieškojo informacijos jau išvykusių tautiečių grupėse. Galiausiai apsistojo ties Didžiąja Britanija, Bognor Regis miesteliu, kuris dydžiu primena Druskininkus ir yra pietinėje šalies dalyje prie jūros. Apie Londoną ir kitus didmiesčius sutuoktiniai negalvojo, nusprendę, kad mažą vaiką bus geriau augti mažame miestelyje, paprasčiau jį vežioti į ugdymo įstaigas ir pan.
Atvykus sudėtinga buvo ne tik apsiprasti psichologiškai, bet ir dėl kalbos nemokėjimo – Roberta mokykloje mokėsi vokiečių ir rusų kalbų. Beje, paauglystėje mama jai vis užsimindavo, kad reiktų pramokti anglų kalbos, tačiau ji atsikirsdavo, kad jos niekada neprireiks.
Fabrike tai, kad seniau nepaklausė mamos, Robertai labai nekliudė – jame dominavo lietuvių, rusų ir lenkų kalbos, o anglų nebuvo populiari.
Ten moteris ištvėrė ketverius metus, tačiau nuolat stovėti prie konvejerio ir po 12 val. per dieną dėlioti į dėžutes krapus, petražoles, lauro lapus ir kitus prieskoninius augalus buvo labai nyku. „Atrodė, juos dėlioji dėlioji, ir galo nematyt... Kaip dabar atsimenu, stoviu, pakuoju produkciją, dairausi aplinkui ir galvoju: „Tai ar aš tik to esu verta, kad dirbčiau darbą, kuris visiškai neteikia malonumo?“ Ir kitą dieną nusprendžiau ieškoti tokio, kuriame galėčiau tobulinti anglų kalbos žinias, nes fabrike tai buvo neįmanoma misija“, – pasakojo Roberta.
Tiesa, kalbos pramokti ji stengėsi ir namie – kibdavo į mokslus kartu su mokyklą lankyti pradėjusiu sūnumi.
Pasistengus moteriai pavyko gauti slaugytojos darbą su senukais, kuriems reikėjo pagalbos buityje. Pašnekovė sakė, kad senjorai būdavo draugiški ir geranoriški, jos neišnaudodavo. Na, tik pasitaikė vienas, kuris jos paslaugų atsisakė, nes nenorėjo, kad su juo dirbtų emigrantė.
Pamėgo keisti klienčių veido bruožus
Kadangi visą laiką svajojo apie darbą grožio srityje, kalbos jau pramokusi lietuvaitė ėmė dairytis su tuo susijusių mokymų. Įstojo į kolegiją mokytis grožio terapijos specialybės, o pasimokiusi įsidarbino grožio salone „Genesis“. Jame atsidūrė prieš trejus metus, pradžioje šiek tiek pasipraktikavo, dirbdama namuose.
Suburti klienčių ratą lengva nebuvo, bet pagelbėdavo seniau jos vietoje dirbusi specialistė, nukreipdavusi savo klientes pas Robertą. Dabar darbo pašnekovė turi užtektinai, yra nemažai nuolatinių klienčių. Dažniausiai pas lietuvę lankosi anglės – ko gero, emigrantės linkusios pataupyti ir į grožio salonus vaikšto mažiau.
Roberta atlieka veido priežiūros ir valymo, liftingo, depiliacijos ir kitas procedūras. Ypač daug dirba su antakių korekcija ir dažymu – pasak jos, tinkamai sutvarkyti antakiai labai pakeičia viso veido bruožus ir jai tuos pasikeitimus matyti labai patinka.
Sulaukė prestižinio įvertinimo
Neseniai pašnekovė nusprendė dalyvauti grožio specialistams skirtuose vienuose rimčiausių šalies apdovanojimų „UK Hair and Beauty Awards“. Konkursas vyko nuotoliniu būdu, reikėjo pateikti dviejų savo darbų nuotraukas ir vaizdo įrašus (labai detalius, kad būtų matyti, jog nesukčiaujama).
Lietuvaitė pakvietė modeliais būti dvi savo klientes, turinčias labai vešlius antakius, ir suteikė jiems naują vaizdą. Vienus dažė chna dažais, kurie Anglijoje labai populiarūs, o kitus – mišriais, kuriais išgaunamas ryškesnis vaizdas.
Ir meistrei pasisekė – ji pateko į finalą „Geriausių antakių“ (angl. „Best for Brows“) kategorijoje, ten atstovaus savąjį Bognor Regnis miestą. Jos darbai jau pateko į regiono meistrų top dešimtuką, o jos pasiekimai buvo aprašyti vietos žiniasklaidoje.
Kokią konkrečiai vietą Roberta užims konkurse, paaiškės balandžio 27 d. Birmingeme vyksiančiame dideliame finaliniame renginyje.
„Man nėra labai svarbu, kokia vieta man atiteks – svarbiausia, kad pakliuvau į finalą, vadinasi, mano pastangos įsitvirtinti šioje srityje buvo pripažintos. Mano kelias buvo sunkus, įsitvirtinti Anglijoje, atvažiavus į ją, nemokant kalbos, buvo nelengva. Bet noriu pasakyti, kad kai kažko tikrai nori ir to sieki – tai tampa įmanoma. Gal mano istorija įkvėps ir kitiems motyvacijos siekti savo tikslų“, – sakė emigrantė.
