– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Bet kokių ir perteklinių daiktų nemėgstu. Tačiau neseniai su sužadėtiniu Vytu Palangos viešbutyje užėjome į ten veikiančią lietuvių dizainerių parduotuvę, kurioje pastebėjau žavų paltą. Pasimatavau tik iš smalsumo, namuose jų turiu gausybę, bet Vytas pasakė, kad man labai tinka.
Dabar mano šukuosena artima japoniškam stiliui ir tas paltas minimalistinio stiliaus, labai šaunus. Vytas paskatino: „Taigi leisk sau.“ Pagalvojau – o kodėl ne?
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Galėčiau pasakyti, kad į parduotuvę einu tikslingai. Bet kuo viskas baigiasi? Pavyzdžiui, jeigu einu pirkti alyvuogių aliejaus, grįžtu su dar trisdešimt kitų prekių. Pati iš savęs šaipausi, kad gal ko nors ir nereikėjo, bet negi dar kartą eisiu į parduotuvę, juk nupirkau daug ką su nuolaida, sutaupiau. Tačiau niekada nelendu į parduotuvę nusiraminti.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdama?
– Na, batų turiu tikrai per daug. Kita vertus, perku tokius, kad nesuprasi, kada jie įsigyti. Ir kvepalai yra toks dalykas, kad negaliu turėti vieno buteliuko. Jie man kaip drabužis – nuotaikos dalykas.
Kalbant apie meno albumus, man net silpna, kaip gražu juos vartyti. Juolab kad jie nepavaldūs laikui. Kaip ir talentingų drabužių dizainerių rūbai, kurie kurti ne vaikantis mados, o lyg istorijos palikimui.
Tačiau jau daug metų nebeperku meno albumų, nes pastaruoju metu jų dažnai nebevartau, o mano vaikai tikrai jų nevartys. Šiaip knygas vertinu ir branginu. Pažįstamų leidyklose prašau rekomendacijų. Prisimenu, kad Knygų mugėje mane ištikdavo siaubas nuo leidinių ir žmonių gausos. Žinoma, bendravimas su mielais žmonėmis irgi palieka šiltą pėdsaką.
– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne. Kita vertus, nesu didelė išlaidautoja. Labiau esu linkusi kitiems pirkti, kitais rūpintis. Bet jei sugalvočiau sau ką nors įsigyti, neturėčiau prašyti leidimo. Tuo labiau kad kol kas mes Vytu gyvename atskirai: jis – savo namuose, aš – savo.
Ilgai svarstėme, repetavome, kokį bendravimo modelį pasirinkti. Galų gale mums abiem toks variantas pasirodė tinkamiausias. Susitinkame, išsiskirstome. Einame vienas pas kitą į svečius.
Atsimenu, kai vaikystėje mama kažką nusipirkdavo, manęs prašydavo sakyti, kad jai tą daiktą kažkas padovanojo. Man nepriimtina, jeigu taip reikėtų elgtis arba pinigų iš ko nors prašyti.
Man patinka jų turėti pačiai, kad ramiai galėčiau jais naudotis.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Pinigai turi tiek vertės, kiek suteikia laisvės ir džiaugsmo. Nelaisve jie dažnai tampa tada, kai jų yra per daug. Tenka sukti galvą, kur juos investuoti, ką su jais daryti, kad nenuvertėtų.
Vieną kartą investavau į kažkokius rizikingus fondus ir praradau daugybę pinigų. Bet galiu pasakyti, kad nė vienos dienos dėl to nesigraužiau, nes tai – tik pinigai. Jei būčiau dirbusi tiktai dėl to, kad užsidirbčiau, būtų buvę blogai, atrodytų, kad praradau gyvenimą.
Veikla ir tarnystė yra skirtingi dalykai. Mums patinka užsiimti mėgstama veikla, o tarnauti kam nors yra kas kita. Seniai vartoju terminą „kontorinis patriotizmas“. Tai – diagnozė, reikia gydytis.
Jei pradedi galvoti, kad kažką kažkam privalai, turi tapti lojalus, man tai skamba iškrypėliškai. Juk turi šeimą, artimuosius, draugus ir jei pradeda sakyti, kad aš sėdėsiu paromis, bet padarysiu, galėčiau sušukti: „Alio, žmogau, atsipeikėk.“
Dėl pinigų tikrai nekvaršinu sau galvos. Vaikams visada sakau, kad pinigų atsiras tą akimirką, kai jums jų reikės. Jie manimi netiki, jiems baisi tokia filosofija. Aš juos suprantu. Aš visą gyvenimą esu laisvai samdoma darbuotoja – niekada nepasirašinėdavau jokių neterminuotųjų darbo sutarčių.
Tokį mąstymą išsiugdžiau gal tuomet, kai televizijoje vedžiau pokalbių laidą „Nomeda“ ir gavau tokį didelį atlyginimą, kokį Lietuvoje turbūt retas gaudavo. Paskui viskas pasikeitė. Na, ir teisingai. Tas didelis atlyginimas man nei pridėjo daugiau laimės, nei atėmė.
Buvo mano gyvenime ir toks periodas, kai sprendžiau – pirkti vaikams sauskelnes ar maistą. Alkis nusvėrė, tad teko pereiti prie gyvenimo be sauskelnių.
Kai susipažinau su Vytu, man buvo psichologiškai sudėtingas laikotarpis, taip pat ir su pinigais pasidarė įtempčiau. Parašiau knygą, tada niekur nedirbau, bet sąmoningai išsinuomojau brangų butą labai gražioje vietoje, taip bandžiau sau šiek tiek įkirpti į uodegą, kad pajudėčiau ir save motyvuočiau.
Labai greitai likau be pinigų. Maždaug tuo laiku prikalbinau drauges plaukti į kelionę jachta. Ir tada krizė – supratau, kad neturiu pinigų. Tiksliau – turiu tiek, kiek reikia kelionei, bet ką paliksiu vaikams ir ar turėsiu iš ko gyventi grįžusi?
Pradėjau repetuoti, kaip skambinu draugėms apgailestaudama, kad nedalyvausiu toje gyvenimo šventėje. O tada vieną akimirką pagalvojau: „Palauk, Nomeda, tu dabar atsisakysi kelionės ir manai, kad bus geriau, viskas pasikeis. Jei nori šios kelionės, turi vykti.“ Ir aš užsimerkusi išvykau. Tos jachtos savininkas ir kapitonas buvo dizaineris Vytas Palavinskas (55 m.).
Dabar neatsimenu, kaip vėliau užsidirbau pinigų, bet problemos dėl jų neturėjau, mano vaikams neteko badauti.
Turėti pinigų tik tam, kad turėtum, – tai kam jie tada yra? Močiutė, kuri mane augino, taupė visą gyvenimą. Buvo nutarusi, kad televizoriaus nereikia, nes tai blogis, nereikia ir šaldytuvo – nieko nereikia. Nebuvo galima eiti į kiną, ką jau kalbėti apie šokius. Buvau ne auklėjama, o tik auginama.
Mes su močiute beveik badaudavome – jos pensija buvo maža, amžinai stigo maisto. Bet vieną išskirtinį pirkinį prisimenu. Kartą pamačiau batus, kainavusius tuomet 35 rublius. Labai jų norėjau, ir močiutė kažkokiu stebuklingu būdu man juos nupirko.
Tai buvo vienintelis prabangos dalykas, kurį iš jos gavau.
Ji pragyveno 75 metus, per kuriuos sunkiai taupydama po kapeiką kažkiek sutaupė. Po mirties man liko butas, kuriame kartu su ja gyvenome, ir jos pinigai. Man graudu, kad nepamenu, kur juos išleidau, suprasdama, kad ji sau nieko neleido. Bet ar vertėjo? Tas pat buvo ir su mano tėvais.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Su močiute, su kuria augau, nebuvo kalbos apie finansinį raštingumą, ji tiesiog viską taupė. Aš visada elgiausi savaip, tad pagal mane viso pasaulio matuoti negalima.
Jei jaunystėje turėjau gražią suknelę – ją nešiojau, jei turėjau gražius indus – juos serviravau, jei turėjau gražią patalynę – klojau savo šeimai nelaukdama svečių.
Neturėjau autoriteto, į kurį įsikibčiau ir kurio tiesomis vadovaučiausi. Kaip man atrodo, taip ir elgiuosi. Mane visada žavėjo laisvė, supratau gyvenimo trapumą, laikinumą. Moku daryti staigmenas, dovanoju dovanas. Ir pinigai šiuo atveju nėra labai reikšmingi.
Viską galiu padaryti be pinigų – ką nors gražaus nulipdyti, iš popieriaus išlankstyti, galiu pripūsti begalybę balionų ir sukurti didelę šventę.
Santykiai matuojami ne pinigais, o meile, dėmesiu, atjauta. Tai – neįkainojama. Nesakau, kad nereikia turėti pinigų. Jų reikia turėti, tik nevergauti jiems. Jei žmogus lyg apsėstas mano, kad pinigų jam reikia dar ir dar, tada tragedija. Na, ką tu veiksi auksiniame tualete? Manęs, pavyzdžiui, nejaudina auksiniai papuošalai.
Draugė grįžo iš Amerikos ir padovanojo man paprastus auskarus. Man gražu ir nesvarbu, iš ko papuošalas pagamintas. Lygiai taip pat ir paveikslas man nėra investicija. Investicija – meilė.
Aš esu kaip šarka ar indėnė, kuri galėtų išmainyti auksą į stikliukus.
– Kokius finansinius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Kai Ula pradėjo pati užsidirbti, ėmė labiau vertinti pinigus. Dovas visada buvo labai savarankiškas ir nereiklus. Kai jam siūlydavau važiuoti nupirkti kokį nors drabužį, jis sakydavo, kad visko turi.
Nors iki šiol nėra išlaidus, Dovas labai stilingas, moka susiderinti, dabar dar ir žmona dizainerė Indra jam padeda tai daryti.
Auginant jaunesniuosius Ulą su Titu daug klaidų buvo padaryta, jie gaudavo viską, ko nori. Galbūt tai nebuvo teisinga, bet jie augo su fantazija, laimingi.
Ula jau išmoko elgtis su pinigais, nes pati uždirba. Jeigu pritrūksta, pasako man, žino, kad padėsiu, bet taip nutinka vis rečiau.
Titas dar su manimi gyvena, nes studijuoja. Sūnus nėra reiklus. Kažkada klausiau, kad gal reikia jam ką nors nupirkti, bet atsisakė. Nežinau, kaip jie visi gyvens ateityje, tačiau labiausiai norėčiau, kad nesikankintų sukdami galvą apie pinigus, turtus, nes visa tai – iliuzija.
Jei norite suprasti, kas verta ar neverta, nueikite į kapines ir pažvelkite į tą gausią paminklų eilę. Po kiekvienu akmenėliu guli žmonės, kurie planavo, taupė, kaupė, statė, išgyveno dėl kokių nors nenuveiktų darbų, viršininko pasakytų bjaurių žodžių. Ir kas iš viso to liko? Tik daug skirtingo dydžio akmenukų.
Tai tada eikime namo iš tų kapinių ir darykime tai, kas mums teikia džiaugsmo. Kartais mano vaikai juokiasi: „Mama, jei manai, kad kažką motyvavai su tomis kapinėmis ir mirtimi, tai klysti.“ Juos, matyt, kažkas kitas motyvuoja. Tačiau su vaikais mus vienija gražūs santykiai, apie viską kalbamės atvirai.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Manau, kad naudinga kiekvienam žmogui gyventi savo gyvenimą. Prisimenu anekdotą apie turtuolį, kai po jo mirties susirenka šeima pas notarą, kad išklausytų jo testamentą tikėdamiesi palikimo. O testamentas labai trumpas: „Būdamas sveiko proto ir nuovokos visus savo pinigus išleidau pats.“
Manau, turtuoliai su savo turtu turi teisę elgtis, kaip išmano. Bet užjaučiu tuos, kurie turi beprotiškai daug pinigų. Tai didelė atsakomybė, sunkus inkaras. Mes visi ir taip turime daug įsipareigojimų, inkarų, tad turėti papildomų inkarų – per didelė našta.
Nežinau, ar po mano mirties bus ką dalinti, bet jeigu bus, tai gerai. Bet dažniausiai turtai džiaugsmo teikia tada, kai pats savo rankomis ką nors sukuri. Aš nieko per daug negavau. Močiutės butą padovanojau savo vaikui.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Manau, kad televizorius savaime nėra blogas dalykas, viskas priklauso, ką iš jo pasiimame. Juk turime pultelį ir galime tą prietaisą išjungti. Taip yra ir su tais popierėliais. Ne pinigai gadina žmogų, o neteisingas požiūris į juos.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Labai anksti tapau savarankiška, tėvai nelepino mūsų su seserimi pinigais. Baigusi mokyklą iš pirmo karto neįstojau į Dailės akademiją ir aštuoniolikos metų nuėjau dirbti į Dailės kombinatą. Ten dažydavau juokingus odinius albumus vaivorykštės spalvomis.
Uždirbdavau daugiau negu mano tėvai. Jiems atiduodavau beveik visą savo atlyginimą, sau pasilikdavau gal 30 rublių. Tėvams tai buvo didelė parama. Kai po metų įstojau į Dailės akademiją, prisidurdavau gamindama papuošalus iš porceliano.
Susilaukusi Dovo nuomojausi butą, tada tėvai man padėjo – metus už mano butą mokėjo nuomą.
Bet aš greitai pradėjau savarankiškai dirbti ir man nebereikėjo paramos.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Susigalvota idėja. Niekada nemaniau, kad man kas nors turėtų duoti pinigų. Niekada neturėjau tikslo susirasti turtingo vyro, sėdėti jam ant sprando ir būti išlaikytine. Manau, kad su gyvenimo partneriu turi sieti bendradarbiavimas, vaikų auginimas, draugystė. Vytas irgi taip mano. Pas mus viskas bendra, mes viskuo dalinamės. Kas tuo metu daugiau turi, tas tam duoda.
– Ar praveriate piniginę labdarai?
– Labdarai būtina aukoti, nes visada yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Dabar kas mėnesį pervedu tam tikrą sumą nuo karo kenčiančiai Ukrainai.
Jei pamatau žmogų su ištiesta ranka, paklausiu, kokia jo situacija, duodu pinigų, nukreipiu į nakvynės namus. Bet tai nereiškia, kad aukoju kiekvienam pinigų prašytojui. Kartais manau, kad pasikalbėjimas ar patarimas reiškia daugiau. Aš galiu ilgą kelią eiti paskui verkiantį vaiką ir klausti, kas atsitiko.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Nuo nulio pradėti neteko, bet prarasti visus pinigus, kurių buvo nemažai, yra tekę. O kai prieš kokius 20 metų banke liko paskutiniai keli tūkstančiai litų, pasiėmiau visus ir išvykau į kelionę. Norėjau, kad praradimas taptų švente, nekeltų blogų prisiminimų. Niekada nesigailėjau, kad taip išleidau tuomet paskutinius savo pinigus.
Man pinigai reikalingi, kad galėčiau gražiai gyventi. Namą pastatyti ir įsirengti kainuoja daug, bet ir gyvenimas kainuoja labai brangiai. Tai ar dabar negyventi? Kurdamiesi mes patiriame vidinį malonumą, kvailiojame, žaidžiame statybas. Tame name su Vytu gyvensime kartu. Taip esame sumanę. Norėčiau ten pasodinti sodą, užveisti gėlyną.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Kai ateis juoda diena, ir pinigai nepadės. Tikiu, kad tokia diena niekada neišauš. Mintis, kad reikėtų atsidėti pinigų, jei nutiks kas nors blogo, man atrodo siaubinga. Noriu gyventi nieko neatidėdama, nes kita diena gali neateiti.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydama ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykšti?
– Galiu nupirkti nukainotą daiktą, jei jis puikus, ir man nebus gėda jį padovanoti, aš net kainos nenuvalau. Bet galiu už daiktą išleisti daug pinigų, jei žinau, kad žmogui jis reikalingas.
Ir mano vaikai daro taip pat. Pavyzdžiui, Ula man padovanojo brangią piešimui skirtą planšetę, nors galėjo sau ką nors vertingo nusipirkti. Iš jos išraiškos matau, kaip jai patinka, kad aš įvertinau jos pastangas, kaip džiaugiuosi ypatinga dovana.
Kiekvienais metais apsilankau kalėdinėje labdaros mugėje Rotušėje, ten nuperku visokių dovanų – žinau, kad tie pinigai nukeliaus tam, kam labai reikia. Stengiuosi pirkti lietuviškas mažų gamintojų prekes. Didžiuosiuose prekybos centruose perku tik maistą.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Negaliu pakęsti nereikalingų daiktų. Beprasmes dovanas išmetu. Jas vadinu ritualiniu aukojimu. Dar negaliu pakęsti verslo dovanų.
Prasminga dovana gali būti ir nesusijusi su pinigais. Pavyzdžiui, per vieną gimtadienį Vytas man skyrė muzikinį kūrinį. Jis įrašė klipą, kuriame sudainavo dainą „Last man on Earth“ („Paskutinis vyras Žemėje“).
Tai buvo neįtikėtinas siurprizas. Aš tuo metu sėdėjau Frankfurto prie Maino oro uoste, ruošiausi skristi į Balį – pasidovanojau kelionę, bet lėktuvas įstrigo. Užpustė oro uostą, tad gimtadienį buvau priversta sutikti laukiamajame. Ir tada pamačiau Vyto man atsiųstą dainą. Tokios dovanos man prilygsta stebuklui.
Pastaruoju metu neturiu ko išmesti, nes nebegaunu keistų dovanų. Per vieną gimtadienį susikviečiau drauges, bet iš anksto įspėjau, kad nieko nepirktų, jos pačios bus didžiausios dovanos.
Bet viena po kitos pradėjo primygtinai klausinėti, ką vis dėlto man padovanoti. Supratau, kad neatstos. Vaikai tuo metu buvo paaugliai, pasistengė išdaužyti visas taures ir aš pagalvojau, kad kiekviena viešnia galėtų ateiti su savo taure ir po susibūrimo man ją paliktų.
Nemaniau, kad patirsiu tokį džiaugsmą. Visos taurės buvo skirtingos, spalvotos. Gavau nepamirštamų prisiminimų rinkinį. Po metų draugės mane egzaminavo, kuri yra kurios taurė. Aš jas visas atsimenu.
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Neturiu mistinių svajonių. Jei gaučiau didelę sumą pinigų, tada ir galvočiau. Niekada nežaidžiu jokiose loterijose. Kai man siūlo pirkti loterijos bilietą, sakau, kad visose įmanomose savo gyvenimo loterijose jau laimėjau.
Nesu iš tų žmonių, kurie tikisi staiga praturtėti. Man to nereikia. Bet jei atsitiktų taip, kad einant gatve maišas pinigų nukristų ant galvos, grįžčiau namo ir svarstyčiau, ką su tuo daryti. Gal greičiau pabaigčiau namo statybas, atiduočiau paskolą.
Kai dėl žaibo iki pamatų sudegė kaimynų namas, jiems padovanojau didelę sumą pinigų. Jie negalėjo patikėti tiek jų gavę. Tada labai pakeitė požiūrį į mus. Nes prieš tai – nei ačiū, nei prašom.
Po to jie mus ir į vaiko krikštynas kvietė. Užsukdavo į mūsų kiemą, visaip rodė dėmesį, dėkingumą ir meilę taip, kaip suprato.
– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Nežinau nė vieno ritualo. Amerikoje gyvenanti draugė man buvo davusi vieną dolerį. Gal tai skirta prišaukti sėkmei, nežinau. Šiaip jokių prietarų privilioti pinigams neturiu, manau, kad jei nori ką nors turėti, reikia pačiam veikti.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Ne. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus viduje laisvas, ar ne. Yra tokių, kurie viską parduoda, atiduoda ir taip bando įgyti laisvę.
Kiti galbūt ir su didžiuliais pinigais sugeba jaustis laisvi. O aš laisva jaučiausi ir tada, kai pinigų turėjau daugiau, ir tada, kai jų turėjau mažiau. Laisvė yra kita kategorija, neturinti nieko bendra su pinigais. Laisvė yra žmogaus galvoje.
