Danieliaus vaikystė buvo nelengva: jo tėvai nesutarė tarpusavyje, šeimoje pasitaikydavo ir smurto, o kai vaikui buvo devyneri, jie išsiskyrė.
Gyvenimas lyg ir turėjo pagerėti, bet taip nenutiko. Mama su sūnumi išsikraustė iš Kauno į už 30 km nuo jo esantį nedidelį Ežerėlio miestelį.
Ten berniukas pradėjo lankyti penktą klasę, bet mokykloje nepritapo ir patyrė daug patyčių. „Aš buvau jautrus vaikas, o tokius, kurie į patyčias reaguoja, puola tik stipriau. Neatsimenu, dėl ko jie prikibo prie manęs pirmiausiai, bet vėliau ėmė mane vadinti storu, nors toks tikrai nebuvau, gal tik kiek stambokas“, – prisiminė vaikinas.
Vyresnėse klasėse besimokydamas Danielius ėmė laikytis dietų ir susirgo anoreksija. Namuose jis apsimesdavo, kad valgo, bet maistą slėpdavo. Būdavo dienų, kai nevalgydavo praktiškai nieko. Vienu metu buvo nusprendęs, kad jeigu ne tik nevalgys, bet ir negers skysčių, svoris kris dar greičiau, ir taip nieko neimdamas į burną ištvėrė ilgiau nei dvi paras.
„Trečią parą atsiguliau miegoti, bet pajutau, kad mane iš miego tarsi kažkas „išmeta“. Apėmė jausmas, kad jeigu visgi užmigsiu, tai turbūt ir nepabusiu. Šiaip taip nuėjau į virtuvę, išgėriau stiklinę vandens, nuo kurio visą kūną išpylė šaltas prakaitas, ir tada jau galėjau miegoti“, – prisiminė Danielius.
Svorio metimas buvo tapęs jo gyvenimo tikslu. Anoreksiją tikriausiai lydėjo depresija, nors ši ir nebuvo diagnozuota. Paauglys nuolat buvo liūdnas, su aplinkiniais beveik nebendravo – jeigu kažkas kažko jo tiesiai paklausdavo, tai keliais žodžiais atsakydavo, bet pats pokalbio niekuomet nepradėdavo.
Galiausiai mama rimtai susirūpino sūnaus sveikata – jis per pusmetį numetė 18 kg, nors ir neigė, kad laikosi dietų.
Vaikinas atsidūrė ligoninėje. „Sakyčiau, kad man pasisekė, nes galėjau pasirinkti, kuriame skyriuje noriu gulėti – širdininkų ar turinčiųjų valgymo sutrikimų, kuriame nė neleidžia be palydos nueiti į tualetą, kad neišvemtum suvalgyto maisto. Man nuo badavimo buvo susilpnėjusi širdis, tad pasirinkau širdininkų skyrių. Pradžioje pradėti daugiau valgyti buvo sunku, bet palengva viskas apsitvarkė, nes ir pats norėjau išgyti“, – sakė Danielius.
Labiausiai jam padėjo atsigauti tai, kad po ligoninės jis pakeitė mokyklą, pradėjo važinėti į gimnaziją Kaune. Ten iš jo nesityčiojo, jis atrado bendraminčių, pradėjo kartu su jais muzikuoti, lankyti teatro būrelį, kuriame pasijuto išlaisvėjęs, ir gyvenimas ėmė atrodyti šviesesnis.
Tiesa, ir tuomet ne viskas buvo rožėmis klota – po nelaimingos pirmosios meilės vėl buvo apėmęs didelis liūdesys ir net norėjosi žudytis.
Įdomus sumanymas kilo duše
Klausiu Danieliaus, ar jis nemano, kad visos jo problemos kilo dėl to, kad jis – pernelyg jautrus žmogus? „Tikriausiai, nors šiaip jautrumas man atrodo gera savybė, tokie žmonės empatiškesni, kūrybingi. Tik man prireikė laiko, kad užsiauginčiau storesnę odą ir nereaguočiau pernelyg skausmingai. Palengva supratau, pavyzdžiui, kad bendravimas su žmonėmis man patinka, tik ilgą laiką buvau labai uždaras dėl to, kad bendrauti bijojau. Ir apskritai susimąsčiau, kad neverta gyventi, visą laiką liūdint“, – pasakojo Danielius.
Baigęs mokyklą jis, kaip sako, iš inercijos įstojo studijuoti grafinio dizaino, nors gerai nežinojo, ką iš tikrųjų nori veikti toliau (abejoja, ar daug aštuoniolikmečių tą žino). Mesti mokslus psichologiškai buvo sunku, bet galiausiai apsisprendus labai palengvėjo.
Tą padariusiam vaikinui norėjosi kažkokio iššūkio, ir vieną dieną prausdamasis duše jis sugalvojo, kad nori riedlente (vadinamuoju „longboardu“) pervažiuoti visą Ameriką. Kaip tarė, taip ir padarė: 1,5 mėn. treniravosi ir visur važinėjo po Kauną, mat iki tol tą darydavo tik mėgėjiškai, o paskui iškeliavo už Atlanto.
Ten jis per 3 mėnesius pervažiavo visą šalį nuo San Fransisko iki Niujorko, nuriedėjo apie 4000 km. Daugiausia keliavo senaisiais greitkeliais, kuriais beveik niekas nebevažiuoja, na, o atkarpas, kurių riedlente važiuoti niekaip neišeidavo, įveikė autostopu.
„Buvo nelengvų etapų, bet kelionė pavyko ir tai mane labai sustiprino psichologiškai. Ir dar kelionės metu supratau, kad man labai patinka bendrauti, kad yra daug žmonių, kurie yra tikrai geri – buvo daug tokių, kurie man padėdavo patarimais, maistu ar pakviesdavo pernakvoti“, – atsiminė vyrukas.
Perbėgo Aliaską
Grįžęs į Kauną jis keletą metų gyveno ramiai. Bandė ir dirbti pardavėju konsultantu keliose įmonėse, vienoje jų, pardavinėjančioje kompiuterinę įrangą, darbuotis jam visai patiko. Tačiau 2019 m., nutraukęs toksinius santykius su mergina, Danielius panoro naujo iššūkio. Ir iki tol jis nemažai bėgiodavo, net ir žiemą vilkėdamas tik šortus – grūdinosi pagal Wim Hof metodą ir ugdė atsparumą šalčiui.
„Tada maniau, kad išsiskyręs pasijusiu geriau, bet jaučiausi kaip nesavas. Bėgiodamas per Ąžuolyną svarsčiau, kad jau esu pasiruošęs tolimai kelionei – ir sugalvojau, kad JAV man patiko, tad šįkart galėčiau imti ir perbėgti Aliaską“, – pasakojo Danielius.
Kelionei jis ruošėsi intensyviai – ir treniravosi, ir ieškojo rėmėjų.
Ir galiausiai iššūkį įveikė – per 46 dienas nubėgo apie 1500 km nuo valstijos sostinės Ankoridžo apačioje iki Deadhorse vietovės šiaurėje prie Arkties vandenyno (iš ten grįžo į Čikagą lėktuvu).
Tuo metu Aliaskoje buvo pavasaris, temperatūra kartais būdavo pliusinė, bet kartais ir nukrisdavo iki 5–10 laipsnių šalčio. Sunku buvo ne tik todėl, kad nakvoti vėsiomis naktimis dažniausiai tekdavo palapinėje (tiesa, ir ten pasitaikydavo sutikti gerų žmonių, kurie pakviesdavo nakvynės), bet ir todėl, kad pasirodė labai sunku bėgti, tempiant sunkią mantą – pirmomis dienomis taip skaudėjo kojas, kad per sunku tapo ne tik bėgti, bet ir eiti. Bet kurį laiką pailsėjus su krūviu pavyko apsiprasti.
Pasak Danieliaus, ši kelionė, kaip ir praėjusi, jį labai sustiprino dvasiškai. „Po tokių iššūkių visai nesinori burbėti dėl tokių smulkmenų, kaip kad eilė parduotuvėje ar ilgas laukimas prie šviesoforo“, – pastebėjo jis.
Į praeitį nesigręžioja
Po kelionės vyrukas galvojo, ką daryti toliau – pardavėju konsultantu dirbti nebesinorėjo. Ir netrukus viskas susidėliojo tarsi savaime.
Jis jau seniai, prieš 11 metų, buvo atradęs afrikietiškus būgnus ir mielai jais grodavo. Prieš keletą metų su jais pasirodė viename festivalyje.
„Ten prie manęs priėjęs toks vaikinas paklausė, ar aš nevedu mokymų, mat norėtų padovanoti pamoką savo tėčiui. Atsakiau, kad niekada to nedariau, bet pamėginti būtų įdomu. Ir viskas palengva įsivažiavo, paaiškėjo, kad norinčiųjų pramokti groti afrikietiškais būgnais yra ir daugiau“, – pasakojo Danielius.
Šiuo metu jis groja pats, moko kitus ir dar veda garso meditacijos užsiėmimus, prisideda prie įvairių su sąmoningumu susijusių renginių organizavimo. Be to, jis kuria elektroninę muziką. To, ką uždirba, užtenka pragyvenimui.
Dabartines savo veiklas Danielius labai mėgsta. Tiesa, jis neatmeta tikimybės, kad vienoje vietoje sėdėti jam gali pabosti, tad gal vėliau ryšys naujam iššūkiui (jau buvo susimąstęs, kad norėtų bėgti per Sibirą, bet prasidėjus Rusijos karui su Ukraina šį sumanymą teko pamiršti).
„Ir kitiems jauniems žmonėms patarčiau nebijoti, bandyti ir ieškoti savęs. Gal bus baisu, gal daug kas neprilips, bet galiausiai turėtumėte rasti būtent tai, kas skirta jums. Aš dabar jaučiuosi tvirtai stovintis ant kojų ir džiaugiuosi kiekviena diena. O į sudėtingą savo praeitį nebesidairau, ji manęs nebesiveja. Man atrodo, kad dažnai atsigręžiama į praeitį todėl, kad dabartyje negyvenama pakankamai stipriai“, – sakė Danielius.
