Jį aplankė ir stiprios sveikatos, šviesių dienų linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, Didžiasalio seniūno pareigas vykdanti Nina Keturkienė ir specialistė Stasė Ramelienė. Svečius sutiko ir maloniai priėmė Algirdo žmona Izolda. Aštuoniasdešimt antrus metus einanti moteris sakė, kad pas juos retai kas teapsilanko. Visą žiemą kaimas lyg apmiręs, tik vasarą atgyja, kai sodybų šeimininkai ir poilsiautojai iš miestų suvažiuoja.
Žvalus, tikrai lyg su „meluojančiu pasu“ ir jaunatviška žmona gyvenantis Algirdas skuba pasakyti, kad savo kaime jis gimė, augo ir visą laiką gyveno. Iš tėvų namų buvo išvykęs tik trejiems metams atlikti karinę tarnybą. O žmoną iš gretimo Pečiurkų kaimo parsivedė. Ilgai bernavo, ilgai rinkosi ir vedė jau artėdamas prie 30-ties. Algirdas su Izolda jau deimantines vestuves atšventę, 60 metų kartu. Ir, kaip sako, niekada rimtai nebuvo susipykę. Jaunesniems ir laiko pykčiams nelikdavo – nesibaigiantys darbai ir kolūkyje, ir namuose. O dabar, kai jau laiko į valias turi, tai kartais ir paburba vienas ant kito.
Vieną sūnų ir vieną anūką jiems Dievulis dovanojo. Anūkas buvo atvažiavęs, pasveikino senolį, pradžiugino abu. O sūnus Vykintas dabar kartu gyvena, daug padeda tėvams. Izolda džiaugiasi, kad jos vyras buvo auksinis: visus darbus mokėjo, išmanė, dirbo ir vairuotoju, ir kalviu, ir suvirintoju. Ką bepaims, viskas jo rankose ištirps. Netgi virbalais mezgė, o batsiuvio amato išmokęs žiemomis batus siūdavo. Pagirta, kad pati puikiai atrodo, Izolda plačiai šypsosi: „užtai kad vyras geras, per tiek metų nei kada pasigėrė, nei gėdos man padarė...“. Kol kas abu be daktarų apsieina, nors vyras jau 30 metų cukralige serga, bet žmonos griežtai prižiūrimas visai gerai laikosi. Turi tvirtą charakterį Izolda, besirūpindama savo sveikata ji tris metus nieko nei saldžiai, nei riebiai į burną neėmė, daug svorio pavyko numesti, o ir atjaunėti.
Pirmojo pasaulinio karo metais pro jų kaimą ėjusi fronto linija, todėl daugelį namų teko nukelti, vėliau kaimas atstatytas. Sodybos ir ūkiniai pastatai čia išsidėstę aplink aikštelę, kurioje seniau vykdavo šokiai, susibūrimai, kaime gyveno keliasdešimt žmonių, skirtinguose šaltiniuose fiksuota 12–15 etnografinių sodybų. Dabar jų – aštuonios. Antrąjį trobos galą, kur tiek dešimtmečių pora gyvena, 1926 metais pastatė Algirdo tėvas. Kai jaunutę žmoną parsivedė, tėvas jau miręs buvo, kurį laiką su motina ūkį prižiūrėjo. Abu juokauja, jog visi namai čia taip arti vienas kito, kad atsidaręs langus galėjai girdėti, apie ką kaimynai kalba. Elektra kaimelį tik 1970 m. pasiekė, o šiaip buvo įpratę su kerasino (žibalo) lempomis pasišviesti. Jo pirkti važiuodavo į Baltarusiją, netoliese esantį Vydžių miestelį. Antrajame trobos gale dabar įsikūrė vyro pusbrolis.
Mėgsta Algirdas senus albumus pavartyti. Ypač tą, jo jaunystės laikų. Izolda nepiktai pasišaipo, kad ten jo visų buvusių panų nuotraukos suklijuotos. O kad tų panelių iki Izoldos tikrai ne viena pasitaikė, ir pats Algirdas šypsodamasis patvirtina. Seniai užfiksuotose akimirkose ir kaimo jaunimo susiėjimai, ir kariuomenės metų prisiminimai, ir Algirdas su Izolda, broliu Juozu, dėdės iš Argentinos atsiųsta fotografija... Kai kurie vaizdai gerokai išblukę, vos įžiūrimi – laikas po truputį trina buvusių gyvenimų pėdsakus. Tik mediniai trobesiai, vis paremontuojami, vis po truputį atnaujinami, visi saugomų paveldo objektų lentelėmis pažymėti, greit šimtmetį po šimtamečiais medžiais skaičiuos. Žmonės ne tokie ilgaamžiai. Visas Senosios Katinautiškės kaimas baigia išeiti į mažas kapinaites, jos visada šalimais buvo. Tokios mielos, su baltu suoleliu prie tvorelės – ramiai prisėsti ir čia gyvenusius gražiai prisiminti. O čia pat medyje, gandralizdyje tupintis baltas paukštis – tarsi nesibaigiančio gyvybės rato ir vilties simbolis...
