Užlipęs stačiaisiais laiptais patenki į vieno kambario butą su didele virtuve. Butas atrodo suvargęs ir vėsus, nes langai seni ir nesandarūs. Kambaryje ant sofos ir spintelės pridėliota nemažai pliušinių meškučių ir lėlių. Klausiu Irinos, ar pas ją lankosi vaikai, kurie su tais žaislais žaidžia.
Moteris susidrovėjusi atsako: „Ne, jie yra mano, nes man jie labai gražūs. Aš vaikystėje savo žaislų neturėjau, dovanų negaudavau, augau vaikų namuose – tad nors dabar norisi pasidžiaugti.“
Vaikų namuose ji atsidūrė septynerių, nes šeimoje būta smurto ir galiausiai iš mamos atimtos motinystės teisės. Veiksmas vyko Baltarusijoje – pašnekovė gimė Permėje (Rusija), jos mama buvo kilusi iš Eišiškių, o tėtis – iš Lydos (Baltarusija), kurioje šeima vėliau ir gyveno.
Išėjusi iš vaikų namų, Irina nusprendė kraustytis į Lietuvą, nes čia jau buvo įsikūrusi jos sesuo. Čia moteris ir gyvena nuo pat 1990 m., tiesa, lietuvių kalbos per tiek metų taip ir neišmoko – pasak jos, Eišiškių apylinkėse rusų kalbos jai pakanka.
Sukūrusi šeimą ji kurį laiką gyveno netoliese esančiame kaime vyro močiutės namuose. Tačiau po vyro mirties jo giminės ją iš ten išvarė, sakė, kad jai niekas ten nepriklauso.
Atvyko į Eišiškes, gyveno tai šen, tai ten. Pastaraisiais metais buvo apsistojusi žmonių užleistame bute pirmame aukšte, kur tiesiog per grindis ėjo šliužų takas ir visuomet vingiavo jų palikta gleivių linija. Bet ir iš ten po nesutarimų su šeimininkais teko išsikraustyti.
Butas, kuriame Irina gyvena dabar, priklauso valstybės būsto fondui – jį jai suteikė seniūnija trejiems metams, kol ji laukia eilėje socialinio būsto.
Kol dar turėjo abi kojas ir galėjo laipioti laiptais, moteris buvo šiuo būstu visai patenkinta, bet dabar, netekusi kojos, neišmano, ką daryti.
„Prašiau seniūnijoje, kad skirtų man butą pirmame aukšte, tegul ir kokiame tvarte, bet jie nieko nepasiūlo, nors tuščių namų čia daug, tikrai galėtų kažką surasti. Sakė, kad galiu eiti į globos namus, bet aš ten nenoriu. Sakiau jiems, tegul savo tėvus ten guldo, jeigu galvoja, kad tai normalu, o aš noriu gyventi savo namuose!“ – pabrėžė Irina.
Matyti, kad energijos ir noro savimi pasirūpinti moteriai netrūksta, bet visgi gyventi antrame aukšte su amputuota koja sunkiai įmanoma.
Bute net nėra patogumų, tad kažkas turi ir vandenį, ir malkų atnešti tais pačiais stačiais laiptais (taip pat jais reikia išnešti į lauką naktipuodį).
Šiuo metu šiuos darbus atlieka Irinos kaimynas Danielis su žmona Marija. 38 m. vyras sako Iriną pažinojęs nuo mažens, taigi norisi jai padėti, nors tai ir nelengva – ji vis skambina ir skambina, nes prireikia tai to, tai ano.
Klausiu moters, kodėl jai nebuvo skirta socialinio darbuotojo ar asmeninio asistento pagalba. „Aš jos atsisakiau, nes socialinė darbuotoja ateitų tik valandai per dieną, o man juk jos gali prireikti įvairiu metu, daug geriau, kai galiu paskambinti kaimynams. Prašiau seniūnijoje, kad juos, Danielį su Maša, paskirtų mano globėjais, ir jiems mokėtų tuos pinigus, kurie atitektų socialinei darbuotojai, bet man sako, kad to nedarys, neva reikia baigti kursus. Ir į „Sodrą“ skambinau, ten irgi sakė panašiai. Bet kokie čia kursai – man reikia, kad kas nors laiptais atneštų malkų ir vandens“, – piktinosi moteris.
Paklausta, ar neturi vaikų, ji nenoriai atsakė, kad turi du sūnus, tačiau jie abu – įkalinimo įstaigoje, tad iš jų pagalbos tikrai nesulauks.
Turi išgyventi iš 218 Eur
Kai prireikia nueiti į parduotuvę, Irina kviečiasi Danielį, jis padeda jai išlipti iš neįgaliojo vežimėlio ir tada ji sėdėdama nusiropščia laiptais žemyn. Ten kaimynas ją įsodina į kitą vežimėlį (jį atidavė viena moteris, kurios mamai jo nebereikia), ir jiedu keliauja į parduotuvę. Grįžus vėl tenka lipti į antrą aukštą sėdomis. Tiesiog nusiųsti kaimyno į parduotuvę su pirkinių sąrašu ji nenori – produktus geriau išsirinkti pačiai.
Irina sutinka, kad kaimynams su ja nelengva, o ir atsidėkoti už pagalbą kažin ar pajėgs – mielai jiems mokėtų už paslaugas, bet jos pensija šiuo metu siekia vos 218 Eur, mat nėra sukaupusi būtinojo darbo stažo, nors kažkiek ir dirbo valytoja.
„Kol buvau sveika, eidavome su vienu kaimynu rinkti aliuminio, metalo laužo ir kažką užsidirbdavome, bet dabar be kojos to niekaip nepadarysiu“, – dėstė Irina.
Kojos ji neteko dėl cukrinio diabeto komplikacijų. Šia liga serga jau daug metų, kasdien leidžiasi insuliną ir ligą lyg ir pavyko kontroliuoti, kol vieną dieną nei iš šio, nei iš to ant kojos atsirado kažkoks gumbas. Pasirodė, kad tai buvo pūlinys, kuris vis plėtėsi, didėjo, nepaisant medikų – iš pradžių Eišiškių, o paskui ir Vilniaus ligoninėje – pastangų situaciją suvaldyti.
Koja gangrenavo, kamavo didžiuliai skausmai, o kvapas buvo toks, kad net daug mačiusios žaizdas perrišinėjančios seselės sunkiai jį ištverdavo. „Vilniuje gydytojas pradžioje vis ramino, kad koją išgelbės, bet galiausiai pasakė, kad reikia ją nupjauti – jeigu to nepadarys, gangrena plėsis ir kils grėsmė gyvybei“, – liūdnai atsiminė Irina.
Pažeista koja jai buvo amputuota praėjusių metų gruodžio 5 d., iš ligoninės į namus ji grįžo šių metų kovo 16 d. Prarastą koją, atrodo, vis dar skauda, skausmai pereina ir į likusią galūnę. Moteris dar tikėjosi, kad galės vaikščioti su protezu, tačiau po amputacijos užsitraukus žaizdai liko išsikišęs kaulas, ir jį protezas labai spaudžia, taigi telieka judėti neįgaliojo vežimėliu – kol kelio nepastoja statūs laiptai.
„Toks gyvenimas tikrai nenormalus, nebeišmanau, ką man daryti, o seniūnija nei niekas kitas man nepadeda ir nekreipia į mane jokio dėmesio“, – nepaliovė piktintis Irina.
Būsto tenka laukti eilėje
Seniūnijos bei savivaldybės atstovų pasiteiravus apie Irinos situaciją paaiškėjo, kad ji jiems gerai žinoma, tačiau padėti moteriai taip, kaip jai to norėtųsi, valdininkai tvirtina negalintys.
Eišiškių seniūnas Miroslavas Bogdiun teigė: „Puikiai žinome ir apie ponios Irinos problemas, ir apie jos sunkų charakterį. Jai padedame tiek, kiek galime, seniau buvome ir įdarbinę pagal užimtumo programą, ir padėjome gauti būstą.
Šiuo metu jai tinkamo būsto, pirmame aukšte ir su patogumais, negalime pasiūlyti, nes jie visi užimti. Ji laukia eilėje socialinio būsto ir seniūnijos mastu yra 12-ta (rajono mastu – 60-ta) – eilė juda, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Siūlėme jai išeitį ir žodžiu, ir raštiškai – apgyvendinimą Eišiškių ligoninės slaugos skyriuje arba Šalčininkų rajono Čiužakampio senelių globos namuose, kur ja būtų tinkamai rūpinamasi, bet ji niekur kraustytis nenori.
Siūlėme ir socialinių paslaugų centro paslaugas, jai būtų skirta socialinė darbuotoja, bet ji ir to atsisakė – ji nori, kad ja rūpintųsi savi žmonės, kaimynai. Toks noras suprantamas, bet nėra galimybių visko apiforminti taip, kad tie kvalifikacijos neturintys žmonės galėtų ja rūpintis už atlygį.
Tiesa, ponios Irinos gaunama pensija turėtų padidėti dėl specialiųjų poreikių, kai bus sutvarkyti reikiami dokumentai – mano žiniomis, šiuo metu tie reikalai tvarkomi.“
Šalčininkų rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Regina Sokolovič sakė: „Taip, dabar susiklosčiusi Irinos situacija labai sudėtinga – prašėme jos arba truputį pakentėti, kol atsilaisvins koks nors tinkamas būstas, arba kraustytis į globos namus nors trumpalaikei globai, bet ji kategoriškai atsisakė.
Materialiai, kiek galime, jai padedame, skirsime vienkartinę ir tikslinę pašalpas, tačiau daugiau nieko negalime jai pasiūlyti. Ir jos kaimynų priimti į darbą, kad jie ją prižiūrėtų, tikrai negalime, nes įstatymiškai nėra tokios galimybės.“
