– Kas jus įkvepia gyventi?
– Pats gyvenimas. Nori ar nenori, esi išleistas į šitą pasaulį ir turi gyventi. Tiktai tada arba tu pats turi kokią nors kreivę, kuria stengiesi į vieną ar kitą pusę žygiuoti, arba tave kas nors nukreipia.
Beje, atsitiktinai įsijungiau televizorių ir matau – rodo nėščiųjų pilvus, o moterų veidų nematyti. Kalbasi kūdikiai, esantys jų pilvukuose. Jie sako: „Kaip tu manai, kur mes pakliūsime, kai iš čia išeisime? Ar ten dar bus gyvenimas?“ Man taip patiko šitas pokalbis. Mes, būdami Žemėje, irgi savęs klausiame, kur pakliūsime. Šie mažuliai irgi nežino, į kokią terpę iš tų pilvukų paklius. Štai ir atsakymas – gyvenimo variklis yra pats gyvenimas.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Keistas klausimas. Su manimi galima labai lengvai bendrauti, aš greitai su žmogumi surandu ryšį, todėl išskirtinio reveranso ar priėjimo prie manęs nereikia. Nors daugelis buvusių teatro gerbėjų man vėliau prisipažindavo, jog manė, kad esu išdidi, nes gatve visada einu pasitempusi, todėl mažai kas drįsdavo užkalbinti. Jie mane įsivaizdavo visai priešingai, negu aš esu.
Mėgstu bendrauti, esu laisva, netgi besivaržanti, jei kas pasako kokį komplimentą. Tuo momentu man net nejauku pasidaro, bet to neparodau. Man patinka bendrauti su žmonėmis, kurie mąsto, galvoja. O apie nieką plepėti nemėgstu, todėl gražiai nutraukiu pokalbį: „Ačiū, ačiū, ačiū.“
– Koks patinka patiekalas?
– Nesu išlepinta patiekalais. Nuo mažens, kiek save prisimenu, teko badauti. Kai man buvo treji metai, mama, suglėbusi mus, tris vaikus, pabėgo nuo tėvo į nežinią be profesijos, be pinigų į svetimą miestą. Po metų kitų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ir šitokioje makalynėje mes malėmės – aš ir badą mačiau, ir kaip kiti žmonės iš bado mirė. Todėl nesu išpaikinta.
Prisimenu man patį skaniausią vaikystės valgį, kurį abiem savo dukroms bandžiau pagaminti. Išviriau joms vadinamos duonsupės: įdedi gabaliuką duonos, jeigu dar yra – porą bulvių, įberi šiek tiek druskos. Jokių grietinių tada nebuvo. Ir man taip skanu būdavo, nes amžinai alkanas tas skrandukas buvo. Štai kur slypi patiekalo skonis – kai nieko neturi ir esi alkanas, duonos kriaukšlė yra tortas. Kai man atpjaudavo duonos riekutę, net seilės tįsdavo. Ta duona, žinoma, buvo ne tokia kaip dabar, kai gali pasirinkti iš daugybės rūšių.
Arba kai mama išeidavo ieškoti darbo ir užtrukdavo iki vakaro, man palikdavo gabaliuką duonos, vandens buvo, o vietoj cukraus būdavo sacharinas. Įsimeti į vandenį jo tabletytę arba dvi, kad saldžiau būtų, prisitrupini duonos ir prikemši pilvuką. Tada eidavau su vaikais po dulkes braidžioti. Labai greitai išalkdavau, grįždavau namo – taip skanu būdavo suvalgyti šito patiekalo.
Dabar, kai visko yra, man skaniausias paprastas, be jokių išsidirbinėjimų maistas – žuvis. Taip pat balandėliai, barščiai, bulviniai blynai ir kiti tradiciniai lietuviški patiekalai.
– Mėgstamiausias aromatas?
– Jūs kalbatės su žmogumi, kaip aš sakau, iš akmens amžiaus. Mano jaunystėje niekas jokiais kvepalais nesikvepino. Apie tai nebuvo net kalbos. Reikia užimti eilę parduotuvėje, kad ką nors gautum ir parneštum namo pavalgyti, – apie tai kalbėdavomės.
Niekam nerūpėjo nei nagų ilgumas, nei lako spalva. Kai studijavau Konservatorijoje, mūsų kurse nė viena mergina nei rūkė, nei gėrė. Mes tokios ir likome visą gyvenimą.
Mano mėgstamiausias aromatas? Pušų. Labai mėgstu pušyną, gamtą.
– Geriausia gauta dovana?
– Trumpai papasakoti nepavyks. Kai sukūriau antrą šeimą, tarp mano dukrų buvo vienuolikos metų skirtumas. Prisimenu jų vaikystės Kalėdas. Sakau: dedame visi batukus po eglute, kiškučiai turi ką nors atnešti dovanų, jeigu nusipelnėme.
Atsikeliame ryte, puolame prie eglutės ieškoti dovanų. Tie kiškučiai tada labai kukliai nešdavo, bet ką nors praktiško vis tiek atnešdavo. Kitiems pridėta visko, o mano batas tuščias. Aš ir sakau: „O manęs kiškutis nemyli, man nieko nepaliko, vadinasi, negera buvau. Pasistengsiu kitais metais būti geresnė.“
Kitąmet vėl dedame batus. Kalėdų rytą visiems ko nors įdėta, bet manasis ir vėl tuščias. „Ajajai, kuo tam kiškučiui nusikaltau? Nesiseka!“ Bet aš nepraradau vilties įtraukti sutuoktinį į šį gražų kalėdinį žaidimą. Gal vis dėlto trečiais metais susipras ir jis?..
Vėl ateina Kalėdos: šįkart į visus kažko įdėta. Prieinu prie savo bato, o jame – vaikiškas piešinukas. Taigi per tuos dvejus metus mano ūgtelėjusi vyresnėlė suprato užuominą, o brangiausiasis – ne, nors tuo metu santykiai buvo labai geri.
Todėl man šita dukros dovanėlė – pati brangiausia.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– ... gamta. Norėčiau nors savaitę pabūti ten, kur miškas, vanduo, kalnai, medžiai.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Diena praranda prasmę, tampa visai sugadinta, kai naktį dėl nemigos prasibaladoju. Kai nesimiega naktį, išeinu pasivaikščioti. Gyvenu Vilniuje netoli Tuskulėnų rimties parko, nueinu ten, nusileidžiu žemiau, net į Senamiestį buvau nuėjusi.
Aišku, geriausia vaikščioti vasarą. Netoli namų yra daug medžių, viena moteris kaimynystėje puoselėja gėlynus – juos vadinu botanikos sodu.
Išsinešu paklodę, pasitiesiu ant žolės, atsigulu toje vadinamoje svetimoje žemėje ir žiūriu į dangų.
Negaliu tvarkyti savo dienotvarkės, bet jeigu kam duodu pažadą, žūtbūt prisitaikau. Arba aukoju kokias nors valandas, arba ką nors darau vėliau.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Aš pasakysiu, bet visas pasaulis juoksis ir pavadins kačių motina. Nuo vaikystės mėgau gyvūnėlius, tempdavau juos į namus. O mama vis išmesdavo: „Vaikeli, patys neturime ko valgyti.“ Mama supjaustė spirgučių ir pasakė, kad bus vakarienei, turėsime skanios sriubos. O aš žiūriu pro langą ir matau vištą, snapu kapstančią žemę, ji nieko neranda. Aš jai po truputį tuos lašinukus sulesinau, o tada tai buvo tragedija. Mama verkė.
Man atsipalaiduoti padeda gyvūnai – namuose laikau tris pamestinukus katinus. Vienam, vardu Jonas, jau aštuoniolika metų. Sakau jam: „Jonuk, tu išeik pirmas, kad galėčiau tave gražiai išlydėti iš šio pasaulio.“ Juk su juo esu vienmetė, jei palyginsime katino ir žmogaus amžių. Dar esu priglaudusi storulę Zosę. O užpernai po laiptais radau mažytį sušalusį katinuką. Parsinešiau namo. Musei galėtų būti pusantrų metų.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Žinodama, kad naktį neužmigsiu, dieną palieku visas lėkštes neplautas. Tada naktį suplaunu lėkštes, sutvarkau kambarį, pavartau knygas, išeinu pasivaikščioti į lauką, nes vaikščioti būtina, mano smegenims deguonies trūksta. Stimulą judėti duoda tai, kad prie upės gyvena trys kačiukai, kuriuos reikia pašerti.
Su neigiamomis emocijomis padeda kovoti tik veikla.
– Blogiausias įprotis?
– Jėzau, tų įpročių per gyvenimą susidaro visokių. Nežinau, koks blogiausias.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Daug ko nemoku. Visai nemoku naudotis internetu, jo nesuprantu. Į internetą nelendu, nes su amžiumi silpsta akys, klausa, žodžiu, atsiranda amžinių pokyčių, kurie trukdo naudotis šiuolaikinėmis technologijomis.
Kai jaunėlė man parodė, kaip greitai internete viskas sukasi, keičiasi vaizdeliai, supratau, kad man, ko gero, būtų sudėtinga jį perprasti. Žinoma, norėčiau, bet ne tau, Martynai, mėlynas dangus...
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Mes, manau, rastume bendrą kalbą, nes esame tos pačios profesijos atstovai. Su nuostaba seku jo darbus ir žaviuosi gebėjimu savo talentą panaudoti tėvynei išsaugoti.
– Jei nebūtumėte ta, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Nežinau. Kiek atsimenu, nuo mažens norėjau būti tiktai aktorė. Dabar nesusimąstau, kuo norėčiau būti, jeigu nebūčiau tapusi aktore.
– Drąsiausias sprendimas?
– Drąsiausi mano sprendimai buvo du, kai po aštuonerių bendro gyvenimo metų ir su vienu, ir su kitu vyru viską nutraukiau staigiai ir galutinai.
Labai gailiuosi, kad to nepadariau anksčiau. Bet tais laikais nebuvo galimybės – nebuvo nei lizingų, nei „šmizingų“. Nebuvo kur dingti, kur išeiti – neturėjau net tėviškės.
Niekaip nesuprantu moterų, taip pat ir vyrų, kurie tarpusavyje riejasi, barasi, mušasi, vaikai viską mato, bet jie sako gyveną dėl šeimos. Šituo manęs niekas neįtikins. Mano vaikai jokių barnių negirdėjo.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Daugiausia buvo tragiškų nuotykių, kurie mane sukrėtė. Juk augau karo metais. Pamenu, mama mane, aštuonmetę, keldavo trečią valandą nakties, kad eičiau užimti eilę prie mėsos fabriko, nes gal kokių kauliukų atveš. Gyvenome Aleksote, Kaune. Tekdavo eiti pro kapines, pievomis maždaug kilometrą. Todėl dabar man jokios kapinės nebaisios.
Užimdavau eilę. O kai atveždavo ko nors, visi taip susispausdavo, susiglausdavo, kad tik joks svetimas ar pažįstamas neįsispraustų ir eilė nepailgėtų. Ir kartą jie mane taip suspaudė, kad pasijutau dūstanti, o kojomis nebesiekiau žemės. Išgirdau žmogų šaukiant: „To vaiko nesulaužykite!“ Man tas sakinys liko visam gyvenimui kaip atminimas.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Raugintų pasukų ir šaldytų uogų.
– Mėgstamiausias posakis?
– Man jį primena mano vaikai. Nors šeimą mylėjau, man dukart nepasisekė jos sukurti. Buvusiems vyrams šeima nebuvo svarbi. Iš darbo dvidešimčiai minučių parlėkusi namo greitai ką nors paruošdavau valgyti ir dar duodavau vaikams užduočių, nes pati visko neaprėpdavau. Kai dukros, kaip ir visi vaikai, imdavo nepatenkintos burbėti, paprastai pasakydavau: „Yra toks žodis „reikia“.“ Tai tapo mano posakiu.
Dabar džiaugiuosi labai geromis dukromis, žinoma, jaučiu savotišką kaltę, kad joms trūko didesnio dėmesio, pasivaikščiojimų, pasikalbėjimų, apkabinimų. Bet anais laikais ir nebuvo įpročio demonstruoti savo jausmų.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Viena akimi nematau, viena ausimi neprigirdžiu, nes toks amžius. Jau porą metų nebegaliu skaityti knygų, nes saugau akis. Tiesą sakant, tai didelė mano bėda – juk galėčiau pasinerti į pasaulį, kurį mėgstu. Filmų nebežiūriu, nes nėra ką žiūrėti arba jie rodomi vėlai, kai aš jau mėginu prisišaukti miegą. Bet radijo klausau nuolat, nes man įdomu, kas darosi pasaulyje.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Kosmetikos naudoju labai mažai. Truputį tušu paryškinu savo trumpas blakstienas, kad akys būtų gyvesnės. Ir dar antakius patamsinu.
– Meilė – tai...
– ... abipusė simpatija ir didžiulis pasitikėjimas vienas kitu. Neturi būti melo. Nekenčiu melo.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Sausio 7 dieną sulaukusi 90-ojo gimtadienio buvau pritrenkta dėmesio ir meilės man. Nesitikėjau, kad kas nors mane dar prisimins. Kartais vyresni žmonės gatvėje atpažįsta, užkalbina, bet tai – vienetai. O čia komentaruose po straipsniu apie mane daugybė žmonių, tarp jų ir jaunų, gražiausių linkėjimų prirašė. O gėlių kiek gavau... Esu be galo visiems dėkinga.
