Marija gimė ir augo Utenoje, nuo paauglystės aktyviai dalyvavo įvairių jaunimo organizacijų veikloje. Užsiėmimų jai netrūko ir gimtajame mieste, be to, nuolat vykdavo į įvairius renginius sostinėje ir užsienyje. Mergina su bičiuliais būtų galėjusi lažintis, kad baigusi studijas grįš į gimtąją Uteną, bet visgi pažado netesėjo ir jau dvylika metų gyvena Vilniuje.
Visus tuos metus ji yra įsikūrusi sostinės senamiestyje, kuris ją labai žavi, ir čia gyvendama netgi išsiverčia be automobilio.
Visgi yra dalykų, kurių daug po kitus Europos miestus su reikalais keliaujanti visuomenininkė Vilniuje vis dar pasigenda, palyginusi jį su kitų šalių sostinėmis.
– Koks jums dabar atrodo Vilnius? Kuriose srityse jam dar reikėtų pasitempti? – paklausiau M.Šaraitės.
– Vilnius labai gražus ir jaukus miestas, man jis pats mieliausias, nors visuomet yra sričių, kur galima ar reikia tobulėti. Kaip gyventoja manau, kad reikia iš esmės tvarkyti miesto transporto sistemą, kad susisiekimas ir savu, ir visuomeniniu transportu taptų patogesnis.
Studijų metais automobilį turėjau, dabar jo atsisakiau, nes norisi ir tausoti aplinką, ir išvengti nepatogumų parkuojantis miesto centre. Man paprasčiau dėl to, kad senamiestyje daug kas šalia, o kai prireikia nuvykti toliau, padeda paspirtukas ar „CityBee“ nuomojami automobiliai. Taip pat man labai svarbi senamiesčio išvaizda. Nors nemažai pastatų gražiai restauruoti ir atnaujinti, vis dar yra daug neliečiamų griuvenų, kurias reikėtų susitvarkyti, o kartais abejones kelia ir leidžiamos naujos statybos.
– Nemažai žmonių skundžiasi naująja senamiesčio transporto eismo tvarka. Kaip tai atrodo jūsų akimis?
– Man nauja tvarka prie širdies, tokia ir yra idėja – senamiestyje sumažėjo automobilių, juk jis neturi būti kaip magistralinis kelias.
Kai dar gyvenau Savičiaus gatvėje ir turėjau automobilį, jį statydavau Maironio gatvėje, už kelių šimtų metrų nuo namų, iki jų reikėdavo paėjėti 4 minutes. Kai kuriems žmonėms tai atrodytų daug, dažnai norima, kad automobilis stovėtų prie pat laiptinės, bet užsienyje tokia praktika visiškai normali.
– Darbo reikalais daug bendraujate su užsienio lietuviais bei užsieniečiais. Kaip jums atrodo, ko jiems čia trūksta?
– Manau, kad sostinėje dar trūksta pritaikymo anglakalbiams bei kitomis kalbomis kalbantiems žmonėms – ir turistams, ir atvyktantiems gyventi užsienio talentams, ir tiems, kurių kilmė lietuviška, bet nuo gimtosios kalbos jie jau atitrūkę. Gerai, kad dabar anglų kalba jau galima bendrauti daugelyje valstybinių institucijų. Didelis postūmis įvyko įsikūrus „International House Vilnius“.
Kadangi dirbu su globaliais lietuviais ir tarptautinėmis kompanijomis, dar pastebime, kad kartais pritrūksta realių įtraukties priemonių darbovietose, kad pasaulio talentai matytų Vilnių kaip traukos tašką ir lengvai integruotųsi. Vilnius visada buvo tarptautinis miestas, progresas yra didžiulis, bet dar yra kur augti.
– Kokių atsiliepimų apie sostinę girdite iš čia dirbti atvykstančių lietuvių kilmės žmonių bei užsieniečių?
– Daugiausia bendraujame su diasporos profesionalais, ir ypač tiems, kurie čia parvyksta rečiau, krinta į akis įvairūs pokyčiai, didžiuliai nauji projektai, atnaujinti pastatai ar nauji dviračių takai. Tad girdėti nemažai pagyrų ir nusistebėjimo, kaip greitai viskas gražėja.
Žmonės džiaugiasi ir tuo, kad vaikščiodami senamiestyje sutinka vis daugiau užsieniečių.
Kita vertus, jiems kartais krinta į akis tai, kad gatvėse matyti mažai LGBT+ bendruomenės narių bei neįgaliųjų, kuriems miestas daug kur dar nepritaikytas. Daugelyje laisvų vakarietiškų šalių gatvėse netrūksta už rankų drąsiai susikibusių LGBT+ porų bei visur neįgaliojo vežimėliais keliaujančių žmonių, o Vilniuje jie tikriausiai dar nesijaučia pakankamai saugiai.
– Galbūt kai kurie užsienio lietuviai nusistebi ir Lietuvoje išaugusiomis kainomis?
– Finansinės svarstančiųjų apie įsikūrimą Lietuvoje žmonių galimybės ir požiūris labai skiriasi, juk kai kuriems, tarkim, atvykstantiems iš Londono ar iš JAV, mūsų kainos atrodo juokingai mažos. Tačiau pasigirsta ir juokais sakant, kad kainos jau didesnės nei Ispanijoje. Teko girdėti ir palyginimą, kad nebeatsiliekame nuo Briuselio.
– Ar žmonės čia linkę grįžti labiau nei prieš kelis metus, o galbūt dabar jie jaučia karo grėsmę?
– Daugelis mūsų bendruomenės narių kalba ir kitose šalyse skleidžia žinią, kad Lietuvoje yra saugu.
Sakyčiau, labiausiai situaciją koregavo pandemija, supurčiusi migracijos srautus. Dabar netrūksta žmonių, kurie šiltuoju metų laiku gyvena Vilniuje, o atšalus pusmečiui išvyksta į Tenerifę ar Floridą, nes gali sėkmingai dirbti nuotoliu. Jie dirba ir didelėms sostinės kompanijoms, išvykę į užsienį, ir atvirkščiai, grįžta gyventi čia, o dirba kitur.
– Kokios jums atrodo Vilniaus vystymosi perspektyvos? Koks jis bus po dešimtmečio ar kelių europiniame kontekste?
– Žinoma, tai labai susiję su valstybės vystymosi politika ir prioritetais, o sostinėje tai aiškiai atsispindi. Valstybei yra svarbi, pavyzdžiui, gyvybės mokslų sritis, kurios stiprų centrą sostinėje jau turime. Jei ši sritis bus sparčiai vystoma ir toliau, laimėjimai bus matomi tarptautiniame kontekste ir Vilnius gali tapti pasauliniu lyderiu. Svarbu kryptingai vystyti prioritetines ekosistemas, kaip finansinių technologijų, lazerių ar startuolių.
Tad po dešimtmečio Vilnius ne tik neatsiliks nuo kitų Europos ir pasaulio sostinių, bet ir pasirinktose srityse gali būti ypač stiprus ir žinomas kaip lyderis.
– Jei naujas miesto meras klaustų jūsų nuomonės, ką daryti, kad Vilnius atrodytų patrauklesnis užsieniečiams ir užsienio lietuviams, į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį?
– Kaip jau minėjau, vienas iš aktualių dalykų man atrodo atvirumas ir pagarba visoms visuomenės grupėms, negalią turintiems, LGBT+ bendruomenei priklausantiems, bet kokios tautos ar religijos žmonėms. Šiais pjūviais reikėtų peržiūrėti visas sritis – socialinę, švietimo, kultūros ir kt. Niekas neturi jausti nepatogumo dėl to, koks yra, o visuomenė turi būti atvira, įvairi ir su lygiomis galimybėmis visiems.
Verta kreipti dėmesį į perspektyvių verslų ir industrijų vystymą, taip pat į švietimo vystymą – čia turime puikų švietimo ir aukštojo mokslo centrą su Vilniaus universitetu priešakyje, ir švietimas turi eiti koja kojon su verslo ir visuomenės poreikiais.
Dažnai kalbamės su diasporos nariais, kad lietuviai užsienyje jau nėra matomi kaip pigi kokybiška darbo jėga, kuria verta pasinaudoti, bet mes gebame kurti bei parduoti pažangias, visame pasaulyje vertinamas aukšto lygio verslo ir mokslo idėjas bei produktus.
