Vaikystėje Marijampolėje gyvenusi Greta mėgdavo žaisti mokyklą, nuolat mokydavo savo 4 metais jaunesnę sesę bei lėles. Vėliau norą būti mokytoja kiek primiršo, bet kai dvyliktoje klasėje reikėjo priimti sprendimą, ką veiks toliau, pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Lietuvos edukologijos universitete (dabar – VDU Švietimo akademija).
Viskas klostėsi sklandžiai, mokydamasi mergina jautė dėstytojų palaikymą, susirado daug draugų ir savo pasirinkimu neabejojo. Galutinai tuo, kad jis teisingas, įsitikino ne pedagoginės praktikos metu, o vasarą po pirmo kurso įsidarbinusi stovykloje „Gintaras“.
„Per pirmąją pamainą buvo labai sunku. Joje buvo apie 200 vaikų. Pamaina prasidėjo birželio 23 – ąją, per Jonines, tad ta proga reikėjo suorganizuoti tradicinę šventę. Man teko nelengvas uždavinys 200 vaikų priversti šokti tradicinius lietuvių liaudies šokius, be jokių repeticijų. Vos tik pradėjusi organizuoti, supratau, kad viskas ne taip jau paprasta. Nelabai pavyko, buvo ir ašarų – kolega ramino, pasakęs, kad nėra ko išgyventi, kitą kartą tikrai pavyks geriau“, – dabar jau su šypsena atsiminė Greta.
Nesklandumų stovykloje nuolat pasitaikydavo – vieni vaikai skųsdavosi, kad pasiilgo mamos, kiti krėsdavo eibes – bet visgi studentė kiekvieną vasarą čia grįždavo supratusi, kad eina savo keliu ir darbas su vaikais jai patinka.
Baigusi bakalauro studijas ji įsidarbino Ferdinando Ruščico gimnazijoje. Tai – tautinių mažumų mokykla Vilniaus rajone, Rudaminoje, ir mokytoja neslepia, kad pradžioje pasijuto kaip perlieta šaltu dušu.
„Atėjusi tikrai negalėjau net įsivaizduoti, kokia tautinių mažumų mokyklų specifika. Supratau viena, kad be rusų ir lenkų kalbų man bus labai sunku. Tačiau šioje mokykloje dirbusios lituanistės man tapo autoritetais ir įkvėpimu toliau entuziastingai ir kūrybiškai dirbti“, – pasakojo Greta.
Visgi ji tuo metu, kaip pati sako, turėjo daug jaunatviško entuziazmo, tad ne tik mokytojavo, bet ir daug kuo domėjosi, lankėsi Lenkijos bei Suomijos mokyklose, dėstė lietuvių kalbą studentams iš užsienio VDU rengiamuose Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose.
Teko pramokti rusų kalbos
Po poros metų, praleistų Ferdinando Ruščico gimnazijoje, Greta su jau pamiltais mokiniais atsisveikino ir įsidarbino Vilniaus lietuvių namuose, išlyginamojoje klasėje, kurioje lietuvių kalbos mokomi atvykę (ar grįžę) vaikai iš užsienio. Šiuo metu mokykloje mokosi apie 500 mokinių iš 43 skirtingų pasaulio šalių.
„Nelabai suvokiau, kas ta išlyginamoji klasė, bet galvojau, kad neprapulsiu, juk jau žinau, ką reiškia darbas su vaikais, o lietuvių kalbos, kaip negimtosios, esu mokiusi užsieniečius universitete. Deja, greitai supratau, kad istorija kartojasi. Mokyti lietuvių kalbos nuo abėcėlės paauglį – nemenkas iššūkis vos kojas mokykloje apšilusiam pedagogui. Reikia ne tik išmokyti skaityti, rašyti, kalbėti, tačiau ir rasti kelią tai padaryti nenuobodžiai, kūrybiškai“, – pasakojo Greta.
Be to, tuo metu nemažai jos mokinių buvo ukrainiečiai, į Lietuvą atvykę po 2014 m. įvykių, ir reikėjo pildyti dokumentus, o visi dokumentai buvo ukrainietiški. Taigi lituanistė neišsisuko ir ėmė mokytis rusų kalbos pagrindų, nes suprato, kad be jų neapsieis.
Išlyginamojoje klasėje vaikų tikslas per metus išmokti lietuvių kalbos, kad kitąmet jie sėkmingai galėtų integruotis bendrojo ugdymo lietuviškų mokyklų klasėse Per savaitę mokiniai turėdavo 22 lietuvių kalbos pamokas, tad ir vaikams, ir mokytojui tekdavo koncentruoti dėmesį į vieno ir to paties dalyko mokymąsi, ir tai tikrai nelengva abiems pusėms.
„Užtat rezultatas džiuginantis – kai kalbos mokomasi taip intensyviai, labai greitai juntamas rezultatas taip pat lieka labai mažai šansų jos neišmokti“, – pasakojo entuziastinga mokytoja ir pridūrė, jog labai stengiasi, kad mokiniai lietuvių kalbą ne tik išmoktų techniškai, tačiau ir ją pamiltų.
Darbas išlyginamojoje klasėje šiek tiek panašus į Sizifo – metus laiko rideni kalbos akmenį į kalną ir kai atrodo, kad jau pasiekei viršūnę ir tikslas jau čia pat – rugsėjo 1-ąją tavęs klasėje laukia dar vienas riedulys, kurį visus metus vėl ridensi į kalną, tačiau sunkumai ne tik užgrūdina, bet ir praturtina.
Darbas su nelegaliai kirtusiais sieną vaikais
Nuo 2021 metų Greta pradėjo darbą Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių švietimo skyriuje. Tais pačiais metais gegužės mėnesį pradeda augti migrantų srautas per Lietuvos ir Baltarusijos sieną, imta kalbėti apie mūsų šalyje prasidėjusią krizę.
Į Lietuvą per vasaros mėnesius atvyko daugiau nei 4 tūkst. Irako, Kongo, Kamerūno, Irano, Afganistano ir kitų šalių piliečių, iš kurių apie pusė tūkstančio mokyklinio amžiaus vaikų, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus per 3 mėnesius turi būti pradėtas ugdymas. Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių švietimo skyrius turėjo spręsti, kaip kuo greičiau organizuoti nelegaliai kirtusių sieną migrantų vaikų ugdymą.
„Buvo nuspręsta, kad kursime jiems skirtus mokymo centrus, ir mūsų komandai reikėjo operatyviai viską organizuoti. Buvo atidarytas pirmasis centras Vilniaus Naujininkų mikrorajone, tam buvo skirtos senos patalpos, kuriose nebuvo nei suolų, nei lentų, tad greitai reikėjo viską pritaikyti. Kitas centras atidarytas Rukloje, ten patalpos jau buvo pritaikytos mokymui. Taip pat pradėti mokymai Pabradėje, kur jau buvo įrengta klasė, ir Medininkuose, kur įsikurti labai padėjo Pasieniečių mokykla“, – pasakojo Greta.
Vienas rūpestis buvo patalpų pritaikymas, o kitas – pedagogų komandos formavimas. Vaikų buvo apie 500. Darbui su jais reikėjo maždaug 23 mokytojų, ir vien suburti jų kolektyvą nepakako – reikėjo juos apmokyti. Kaip pašnekovė jau aiškiai žinojo iš savos patirties, viena yra mokyti lietuvių kalbos vaikus, kurie šia kalba šneka namuose ar bent jau girdi ją gatvėje, ir visai kas kita – mokyti tuos, kurie lietuviškai nesupranta nė žodžio (maža to, daugelis nemoka nei anglų, nei rusų kalbos).
Be to, reikia suprasti, kokių gali būti kultūrinių skirtumų, dirbant su vaikais, atvykusiais iš Kamerūno, Sirijos, Irako, Maroko ir kitų egzotinių šalių.
„Vilniaus lietuvių namai tokią patirtį kaupia jau ne vieną dešimtmetį, tad pasidalinti savo patirtimi, metodika, praktiniais patarimais su būsimais migrantų mokytojais buvo itin atsakingas darbas. Praėjus metams kai kurie migrantai iškeliavo kitur, o tų, kurie liko, vaikai pradėjo lankyti lietuviškas mokyklas“, – apie savo darbo ypatumus pasakojo lituanistė.
Telefonas netilo per dienas
Bet tai dar ne viskas – kai praėjo pusmetis ir darbai po migrantų antplūdžio pradžios kiek įsivažiavo, Greta su kolegomis sulaukė naujo iššūkio – prasidėjo karas Ukrainoje.
Atvykus ukrainiečiams su mokyklinio amžiaus vaikais į Lietuvą, su jais dirbti turėsiantiems Lietuvos pedagogams kilo daugybė klausimų – pradedant tuo, nuo ko pradėti juos mokyti ir kaip organizuoti ugdymą, baigiant tuo, kaip vertinti jų žinias ir kas bus toliau, kai mokslo metai pasibaigs.
„Pradžioje telefonas mūsų skyriuje netilo, vos spėjome atsakinėti į skambučius apie lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos mokymą. Dabar jau ramiau, bet klausimų vis dar kyla, be to, rengiame pedagogams įvairius seminarus, mokymus, konferencijas, konkursus, dalinamės gerąja patirtimi“, – pasakojo Greta.
Visame darbų fone pašnekovė yra dar ir Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė. Šiuo metu ji dirba su pagrindinio ugdymo mokiniais. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad mokykloje mokosi ir gimtakalbių, kurie yra itin svarbūs tiems, kurių gimtoji kalba nėra lietuvių. Kai koridoriuose cirkuliuoja gyva, nors ir buitinė lietuvių kalba, jos išmokti gerokai paprasčiau.
Taip pat Greta teigė, kad Vilniaus lietuvių namuose besimokantys mokiniai laikydami valstybinius brandos egzaminus jokių nuolaidų dėl to, kad jų gimtoji kalba nėra lietuvių, negauna ir dažnai pasitaiko, jog būtent ne gimtakalbiai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą išlaiko geriau, nei gimtakalbiai.
Paklausta, kas jai jos darbe patinka, atsakė, kad jis labai dinamiškas ir jame visiškai nėra rutinos – įtemptesniais laikotarpiais eidama į darbą niekada nežinai, kas tavęs tądien laukia ir kokią problemą reikės skubiai išspręsti. Visada viską norisi padaryti kuo geriau, nes žinai, kad kuri Lietuvą ir sieki, kad joje visiems būtų gyventi gera.
