Šiemet Velykas lietuvių bendruomenė Kijeve švęs kartu. „Pabendrausime, toks tas šventimas ir bus, – sakė Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė D.Makarova. – Yra didelis noras būti kartu, nors ir netrūksta nerimo: 4 mūsų bendruomenės nariai kariauja fronte, vienas jų iki karo šoko lietuvių liaudies kolektyve, yra ir kas artimuosius palaidojo.“
42 metus Kijeve gyvenanti lietuvė anksčiau Velykas visada švęsdavo du kartus – su katalikais ir su stačiatikiais. Šiemet daugelis švęs su katalikais, o vaišėms ji ketina nusinešti pačios dažytų margučių: „Ukrainiečiai turi labai senas kiaušinių marginimo tradicijas, yra net margučių muziejus, bet aš dažysiu, kaip buvau pratusi Lietuvoje, – su svogūnų lukštais.“
Parduotuvėse maisto netrūksta, nors ir jis pabrango, ypač daržovės, kuriomis aprūpindavo Chersono ūkininkai. Gyvenimas Kijeve vyksta beveik įprastai, tačiau šventės jausmo nėra.
„Mes Kijeve gyvename sąlyginai ramioje zonoje, girdime tik karo atgarsius, bet kaip gyvena žmonės Chersone, Zaporožės regione ar kitose nuolat apšaudomose teritorijose, net mes sunkiai įsivaizduojame. Viskas taip žiauru, kad net sunku sveiku protu suvokti. Žmonės gyveno, dirbo, augino kviečius, daržoves, o dabar...“ – nebaigusi sakinio nutilo Ukrainoje gyvenanti lietuvė.
Žmonės tikėjosi, kad pernykštės Velykos bus pirmos ir paskutinės vykstant karui. „Vienintelis mūsų troškimas – kad karas baigtųsi, bet viskas remiasi į ginkluotę“, – mintimis dalinosi D.Makarova, net sugebėjusi pajuokauti, kad tapo tikra ginkluotės išmanytoja, nes skrendančią karo techniką atpažįsta iš garso.
Neseniai ji ėjo į parduotuvę, nes reikėjo duonos, kefyro. Kaukė sirenos, bet parduotuvės jau nebeužsidaro, toliau dirba, žmonės priprato, nebekreipia dėmesio.
„Kiekgi žmogus gali reaguoti? – retoriškai klausė Dalia. – Bet baisiausia, kad prie visko priprantame. Tačiau tas pripratimas nereiškia rankų nuleidimo: per daug visko paaukota – gyvybių, likimų, kad ukrainiečiai nuleistų rankas. Dabar kova vyksta ne už žūtį, o už būtį.“
