Gegužę į pasaulį turintis pasibelsti bendras poros kūdikis bus geriausia likimo jiems skirta vestuvinė dovana. Susituokti kovo 31-ąją Rūtai su Valerijumi patarė vienas astrologas, patikinęs, kad ta diena tinkama santykiams įteisinti.
„Norime, kad vaikas gimtų santuokoje. Galbūt vasarą, kai bus šilta, surengsime smagų vestuvių pobūvį“, – planavo R.Andre. Tiek profesionali fotografė R.Andre, tiek dailininkas V.Šatunovas jau turi vedybinės patirties. Fotomenininkė patyrė dvejas skyrybas, dailininkas buvo susituokęs vienąkart.
„Artėjimas prie penkiasdešimtmečio – tai ne pabaigos pradžia, tai gali būti pati tikriausia pradžia su naujais iššūkiais ir išgyvenimais. Aš nenorėjau sustoti, užsiėmiau dvasinėmis praktikomis ir sulaukiau likimo dovanų. Žinau, kad laukia išbandymai, bet tai yra kelias, kurį turiu nueiti“, – kalbėjo R.Andre, kurią su Valerijumi suvedė menas ir panaši gyvenimo filosofija.
Portretus, ypač moterų, kurti mėgstančios R.Andre gyvenimas glaudžiai susijęs su grožiu, mada, psichologija. Užaugusi su dviem seserimis Rūta paauglystėje dirbo modeliu, demonstravo dizainerių kolekcijas, pozavo prieš fotoobjektyvus, buvo drabužių dizainerės Ramunės Piekautaitės kolekcijų veidas. Taip pat nusifilmavo ne viename filme.
Rūtos gyvenimo partneris ir būsimo vaiko tėvas V.Šatunovas yra pripažintas menininkas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pastaruoju metu dailininkas, vaikų knygų iliustratorius, interjero ir reklamos dizaineris daugiausia energijos skiria savo paties išrastai mistinių paveikslų kūrimo metodikai. Tai ryškūs, tamsoje šviečiantys ir apsisukantys paveikslai su simbolinėmis prasmėmis.
Dėl savo kūrinių išskirtinumo Valerijus jau sulaukė įvairių pasaulio leidyklų dėmesio. Į Lietuvos pasiekimų knygą jis buvo įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle regimų skirtingų vaizdų.
„Norėčiau, kad mano sūnus, kuris netrukus pravers šio pasaulio langą, tęstų mano kūrybinius sumanymus. Noriu jį daug ko išmokyti. Vyresnysis sūnus menininko kelio nepasirinko, jo aistra – maisto gaminimas ir jis norėtų tapti restorano šefu“, – sakė Valerijus.
– Kaip ir kada užsimezgė jūsų draugystė?
Valerijus: Prieš kokius trejus metus pasikviečiau animatorių Ilją Bereznicką pažiūrėti mano darbų.
Jis į studiją atvyko su Rūta. Mes su ja buvome draugai socialiniuose tinkluose, tačiau gyvai nebendravome.
Rūta: Kai tapome draugais socialiniuose tinkluose, man pradėjo skrieti žinutės su Valeros darbų nuotraukomis. Jo kūryba mane sudomino, panorau susipažinti su tų darbų atlikimo technika.
Vieną dieną pas mene užsuko Ilja ir pasakė einantis pas talentingą dailininką ir dizainerį. Sužinojusi, apie kokį menininką kalbama, pasisiūliau eiti kartu. Valerijaus paveikslai paliko neišdildomą įspūdį.
Kitą dieną jam paskambinau ir pasisiūliau įsilieti į jo komandą. Kai susitikome, Valera visą susitikimą prakalbėjo vien tik apie savo kūrybą, rodė įvairius darbus. Buvau priblokšta jo talento.
Valerijus man patiko ir kaip vyras. Atsimenu, savo draugei pasakiau, jog susipažinau su įdomiu vyru, bet jis tiek apsėstas savo kūrybos, kad daugiau apie nieką negali kalbėti, jei ir vėl susitikus jis man pasakos tik apie savo paveikslus, nieko nebus.
Valerijus: Mano gyvenime tuo metu egzistavo tik kūrybinė veikla. Po skyrybų penkerius metus gyvenau tokiu režimu: dvyliktą valandą dienos atvažiuodavau į darbą, o trečią ar ketvirtą ryto išvažiuodavau. Dirbau be poilsio dienų, be susitikimų su draugais, be vakarėlių ar įprastų švenčių.
Rūta: Vieną dieną jis mane pakvietė į smuikininkės koncertą. Pasipuošiau, norėjau patikti. Dar vyliausi, kad gal koncerte apie savo kūrybą neužsives pasakoti.
Kitą dieną buvo kovo 8-oji ir mes nuvykome į Trakus. Suvalgėme ledų, lauke tvyrojo tirštas rūkas. Sugalvojome apeiti aplink Trakų pilį. Apniko jausmas, kad patekau į kažkokią kitą erdvę. Atsimenu, kaip ežere iš rūko gražiai išplaukė dvi gulbės. Reginys atrodė mistiškai. Supratau, kad kažkas vyksta, kad dalyvauju jau užprogramuotame ar likimo suplanuotame veiksme. Grįžus iš Trakų visos mano mintys sukosi apie Valerą.
– Ar jūs tada abu buvote santuokos nesuvaržyti žmonės?
Rūta: Mano antroji santuoka buvo nutrūkusi prieš devynerius metus. Prieš sutikdama Valerą aš užsiėmiau skirtingomis dvasinėmis praktikomis, kundalini joga, holodinamika, holotropiniu kvėpavimu, gongo maudynėmis, gilinausi į tantrines moters paslaptis, aromaterapiją.
Ko tik aš neperėjau. Po skyrybų pradėjau ieškoti atsakymų, kaip būti laimingai. Važiavau į Peru, gyvenau netradicinio gydymo centre, lankiausi pas šamanus.
– Kokius atsakymus gavote?
Rūta: Daug gavau atsakymų. Grįžusi jaučiau pilnatvę. Ėmiau labiau domėtis moteriškumo temomis. Įgytomis žiniomis norėjosi dalintis su kitomis moterimis. Vedžiau kundalini jogos pratybas, stiliaus kortų seminarą, terapines fotosesijas moterims.
Valerijus: Kuo labiau žmogus su savo stipria energetika bando visus pažaboti ar daryti spaudimą, tuo labiau aplinkiniai linkę atsitraukti. Būti šalia tokio žmogaus nėra lengva. Reikia palaukti, kol stiprus energijos pliūpsnis žmoguje nurims. Aš jaučiu, kada reikia palaukti, geriau išeiti pasivaikščioti, grįžti ir viską pradėti iš naujo.
– Jūsų abiejų vaikai jau įžengę į suaugusiųjų pasaulį, o netrukus gims kūdikis. Ar vaikelis buvo planuotas?
Rūta: Aš visada svajojau apie sūnų. Nuo vaikystės norėjau turėti brolį.
Kai su Valera pradėjome gyventi kartu, kalbėdami apie vaikus sakėme – kaip bus, taip bus.
– Kokios mintys užplūdo, kai sužinojote, kad laukiatės?
Rūta: Kurį laiką negalėjau suprasti, kas man darosi. Matyt, prasidėjo hormonų audros, viskas buvo blogai, niekas netiko. Ir Valera tapo blogas. Neturėjau jėgų, nieko nenorėjau daryti, norėjau tik miegoti. Bandžiau užsiimti joga, medituoti, atlikti kvėpavimo pratimus, bet niekas nepadėjo.
Visą vasarą buvau kitokia. Maniau, kad gal prasidėjo menopauzė. Tokiu metu moterys tampa dirglesnės, jų nuotaika svyruoja.
Dar pasikeitė skonis, kitaip ėmiau jausti kvapus – pamaniau, kad užsikrėčiau koronavirusu. Net pasidariau testą, jis buvo neigiamas.
Maniau, kad dėl mane užpuolusios depresijos, kitų negalavimų, dingusio apetito kaltas Valera, kad jis mane išderino, kad reikia nuo jo pailsėti. Susipykome ir išsiskyrėme mėnesiui.
Aš jam nieko nesakiusi išvykau pailsėti į Graikiją. Tas mėnuo buvo geras laikas apmąstymams. Iš pradžių maniau, kad reikia mokėti paleisti žmogų. Na, ir paleidau. Tada supratau, kiek tas žmogus man yra brangus.
Valerijus: O aš grįžau prie to paties darbo grafiko kaip ir po pirmų skyrybų. Visą laiką skyriau darbui.
– Kaip kilo mintis pasitikrinti dėl nėštumo?
Rūta: Man ta mintis nebūtų kilusi. Kai grįžau iš Graikijos, iš ryto išgėriau vandens ir mane supykino. Tada šmėstelėjo, kad gal aš nėščia. Nėštumo testas buvo teigiamas.
Valerijus: Vieną dieną Rūta man paskambino ir pasakė, kad reikia pasikalbėti. Dvi dienos iki to aš ant stiklo auksu ir sidabru nupiešiau paveikslą. Po Rūtos skambučio ėmiau jį analizuoti. Ten buvo pavaizduotas grifonas, kuris sujungia orą ir žemę, ant jo sėdintis berniukas skelbia apie triumfą ir dar įamžinau fortūną.
Supratau, kad turėsime vaiką. Kai Rūta man apie tai pasakė, nenustebau. Tik labai apsidžiaugiau.
– Kaip į žinią apie būsimą naują šeimos narį sureagavo jūsų vaikai?
Rūta: Sesės labai džiaugiasi. Mūsų giminėje dominuoja mergaitės, iki šiol turėjau tik vieną sūnėną.
– Ką sakė gydytojai per konsultacijas, juk amžius nėra įprastas gimdyvėms?
Rūta: Kai grįžusi iš Graikijos pasitikrinau, gydytoja pasakė, kad mano nėštumas jau 15 savaičių. Nors padidėjusio pilvo nebuvo matyti. Gal todėl, kad tris mėnesius nenorėjau nieko valgyti. Per tą laiką netgi numečiau svorio.
Prieš atliekant genetinį tyrimą užsukau į bažnyčią pasimelsti, nusiraminti. Oras pasitaikė bjaurus, po kojomis – šlapia pliurzė. Einant link bažnyčios Valera ant žemės rado kažkieno pamestą mažytį medalioną su Švč.Mergelės Marijos atvaizdu. Jį man atidavė, aš pašventinau ir nešioju kasdien ant kaklo kaip apsaugą. Man iškart ramu pasidarė.
– Motinystė jus aplankė labai skirtingais gyvenimo etapais. Tikriausiai skyrėsi vaikų auginimo principai, vidinės nuostatos, požiūris?
Rūta: Vyriausios dukters susilaukiau pirmoje santuokoje, būdama 19-os metų. Ta motinystė man turbūt buvo pati lengviausia. Daug padėjo mama, anyta, močiutės, seserys. Vaikas buvo labai ramus. Negalėjau suprasti, kai kas nors sakydavo, kad turi sunkumų su mažu vaiku.
Kai antroje santuokoje laukiausi antro vaiko, sąmoningiau į viską žiūrėjau. Nėštumo metu klausiausi daug muzikos. Daug laiko leisdavau gamtoje. Tik trečias vaikas parodė, kokie gali būti auginimo sunkumai. Supratau tas mamas, kurios verkia, kad joms labai sunku, kad neturi laiko pailsėti.
– Kaip nėštumas ir motinystė įkvepia jūsų kūrybą?
Rūta: Analizavau, kaip nėštumas mane veikia, kaip aš keičiuosi. Kai susilaukiau pirmos dukters, numezgiau megztinį su Pablo Picasso paveikslu. Gaila, kad jo neišsaugojau. Tuo metu labai mėgau tvarkyti buhalteriją. Kiekvieną dieną suskaičiuodavau pajamas ir išlaidas. Ir mano dukra Karolina vaikystėje dažnai žaisdavo bankininkę.
Kai laukiausi Domantės, daug dėmesio skyriau muzikai, labai jautriai jaučiau gamtą. Nenorėjau fotografuoti, tiesiog mėgaudavausi aplinka.
Jauniausioji Akvilė mane įkvėpė veiklai, sutvarkiau visus suirusius papuošalus. Tada mėgau vaikščioti po Senamiestį ir stebėti šviesą. Fotografavau architektūrą, skulptūras, šešėlius. Net sugalvojau pardavinėti nuotraukas su Senamiesčio vaizdais.
O dabar smalsu, kaip viskas klostysis gimus sūnui. Šiuo metu, atrodo, žinau, kaip turi būti, norisi viską padaryti iki galo, o jei kas netinka, nepatinka, nebijau paprieštarauti, pasakyti „ne“.
– Ar mitybos įpročiai kaip nors pasikeitė?
Valerijus: Iš pradžių šiek tiek pykdavomės dėl skirtingo požiūrio į mitybą. Aš valgau daug mėsos, o Rūta – jogė, vegetarė. Man buvo keista ir nesuprantama, kad iš ryto ji gali suvalgyti tik bananą ar kokių dribsnių su jogurtu. Man tai – ne maistas, nes žinojau, kad po tokios mitybos praeis 15 minučių ir vėl būsiu alkanas.
Rūta: Ėmiau Valerai gaminti mėsiškus patiekalus, ir mano dukterys prie jo prisijungė. Kai pastojau, ir aš paskanauju mėsos. Neseniai net paprašiau Valeros, kad iš parduotuvės parneštų lašinių. Dabar gerai suprantu jį, nes pavalgiusi ko nors lengvai netrukus galvoju, kad reikia pasidaryti sumuštinį su dešra.
– Sausį Seimo rūmuose pristatėte fotografijų parodą „Rūko gaudytoja“, kurioje užfiksuota jūsų ir modelio, dainininkės Agnės Sabulytės akistata su gamta. Paroda sulaukė daug dėmesio, gavote glėbius gėlių ir tą pačią dieną sužinojote, kad anapilin iškeliavo jūsų mylima močiutė.
Rūta: Ji mirė parodos atidarymo dieną, ketvirtą valandą ryto. Buvo 92 metų. Kol vyko paroda, artimieji man nieko nesakė, nenorėjo sugadinti nuotaikos. Parodos atidarymas buvo labai jautrus. Mes daug kalbėjome apie moterų ryšį, bendrystę, šaknis, meilę mamai, protėviams. Vieni žmonės išeina iš šio pasaulio, kiti ateina.
Per kelerius metus netekau tėčio, mamos ir močiutės. Tėtis mirė prieš septynerius metus, mama – prieš dvejus, dabar – ir močiutė.
Man sunkiausia buvo paleisti tėtį, nes su juo turėjau stiprų ryšį. Be to, jis išėjo netikėtai. Kai nustatė vėžį, jis gydėsi ir trejus metus jautė pagerėjimą. Tėtis vylėsi, kad iš ligos išsikapstė. Paskui staiga per vieną mėnesį metastazės jį palaužė.
Su mama buvo kitaip. Ji silpo dvejus metus, psichologiškai buvome pasiruošę jos išėjimui. O močiutė pati labai norėjo mirti, jautėsi pavargusi, negirdėjo. Ji geso diena iš dienos, vieną vakarą užmigo ir nebepabudo.
Valerijus: Džiaugiuosi, kad spėjau susipažinti su Rūtos močiute. Prisiminiau savo močiutę ir sužinojau, kad su Rūta mes susipažinome dar vaikystėje. Pasisiūlau Rūtą nuvežti į Visaginą, į jos močiutės tuo metu 90-metį. Rūta supažindino su visa didele savo šeima, į jubiliejų žmonės sugužėjo iš įvairių pasaulio kampelių.
Tada pagalvojau, kad jos močiutė man kažkur matyta. Grįžus į Vilnių Rūtos sesuo paprašė parvežti jos dukterį namo. Užsukome į vieną kiemą ir jis man pasirodė matytas, ir laiptinę atpažinau, prie kurios paprašė sustoti.
Pasakiau, kad penktame aukšte iki savo mirties gyveno mano močiutė. Rūta pasakė, kad ir jos močiutė gyveno penktame aukšte, o prieš dešimt metų išvyko į Visaginą.
Paaiškėjo, kad mudviejų močiutės buvo kaimynės, draugavo, viena kitai padėdavo. Vėliau radome ir bendrų jų nuotraukų. Ir dar prisiminėme su Rūta, kad būdami penkerių ar šešerių metų buvome susitikę, tiktai vienas kito neatsiminėme.
Rūta: Aš prisiminiau tą berniuką, man jis patiko, tik labai retai lankydavosi pas savo močiutę.
– Savo fotografijose bandote atskleisti moteriškumo paslaptis. Ar visada jūsų objektas buvo moteris?
Rūta: Ne, pirmoji mano paroda buvo socialinė, nuotraukose fiksavau žmones skurde, vienišus, gyvenančius prieglaudose, vaikus iš asocialių šeimų. Po tos parodos supratau, kad nenoriu susitelkti į liūdesį, skurdą, kančią.
Norėjau rodyti grožį, švytėjimą, ėjimą link palaimos būsenos.
Tad kita paroda buvo apie seksualumą, grožį ir sveikatą. Per kundalini jogą gavau atsakymą, kad gyvybinė energija yra seksuali.
Kita paroda buvo apie veiklias moteris ir pamačiau, kad ne visos jos yra laimingos asmeniniame gyvenime.
Kai pradėjome dirbti su A.Sabulyte, atsirado jautri paroda „Rūko gaudytoja“. Visi mano virsmo ir keitimosi etapai matomi per skirtingas parodas. Kitai parodai jau irgi yra parengti darbai. Fotografijose užfiksavau nuogą moters kūną. Visiems darbams pozavo Agnė.
– O kas jus fotografuoja?
Rūta: Per šį nėštumą norėjau save įamžinti kiekvieną mėnesį. Bet to nepavyksta padaryti. Tiesa, Valerijus padarė gal dvi mano nuotraukas. Kartais bandau pati save fotografuoti, bet tai nėra paprasta.
Į fotografijos pasaulį mane atvedė pirmos dukters gimimas. Tada nusipirkau paprastą fotoaparatą, vadinamą „muiline“, kad galėčiau įamžinti savo vaiką. Paskui pradėjau fotografuoti įdomius pastatus, gamtą, gyvūnus, gėles. Kartą vienas pažįstamas pasiūlė stoti į aukštesniąją technologijos mokyklą mokytis fotografijos amato. Įstojau ir supratau, kad man visa tai patinka, be to, ir žmonėms patinka tai, ką darau. Jie mėgsta ateiti į mano studiją, nes mano nuotraukose atrodo sau gražūs. Taip yra todėl, kad ir aš matau juos gražius.
