Vedamas smalsumo ir noro iš arti susipažinti su Azija, į Pietų Korėjos sostinę Seulą studijuoti išvyko ir lietuvis Marijus Januškevičius. Tarptautinių mainų programos teikiamomis galimybėmis pasinaudojęs vaikinas sako nesitikėjęs, kad bus atrinktas ir galės leistis į 4 mėnesius truksiantį nuotykį už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.
Žadą atimantys vaizdai ir pikti korėjiečių žvilgsniai viešajame transporte
Mėnesį Seule esantis lietuvis sako, kad kol kas itin didelių kultūrinių skirtumų nepastebėjo ir kultūrinio šoko nepatyrė, tačiau kvapą gniaužė vaizdai, kuriuos pamatė atvykęs į Pietų Korėjos sostinę.
„Nusileidus Seule ir išlipus iš lėktuvo pirmiausia dėmesį patraukė tai, kad oro uostas buvo be galo didelis ir modernus. Išvykus iš oro uosto stebino bene viskas: dangoraižiai, jūra, tiltai, gamta, kalnai ir tai, kad visur be galo daug žmonių“, – pirmuosius įspūdžius prisimena vaikinas ir pastebi, kad buvo nustebintas ne tik aplinkos, bet ir išskirtinio korėjiečių mandagumo.
„Buvau maloniai nustebintas, kad pasisveikindami korėjiečiai visada palenkia galvą, taip parodydami pagarbą. Apskritai, korėjiečiai pasirodė labai mandagūs, gerbiantys vieni kitus, ypač – vyresnio amžiaus žmones“, – sako M. Januškevičius. Vis dėlto, su keletu kultūrinių skirtumų vaikinui jau teko susipažinti.
„Atvykęs čia turėjau vieną nesusipratimą – atėjęs į sporto salės persirengimo kambarį pasilenkiau norėdamas atsirišti ir nusiauti batus, kai pajaučiau, kad kažkas baksnoja į nugarą. Atsisukęs pamačiau, kad tai vyresnio amžiaus korėjietis rodo man, jog batus reikėjo nusiauti dar prieš įeinant į persirengimo kambarį – Lietuvoje viskas kiek kitaip“, – pasakoja vaikinas ir prisimena dar vieną nutikimą, šįkart – viešajame transporte.
„Atkreipiau dėmesį, kad viešajame transporte negalima garsiai kalbėti, kaip buvau įpratęs Lietuvoje. Čia, vos pradėjus kalbėti garsiau, žmonės atsisuka ir pažvelgę piktu žvilgsniu leidžia suprasti, kad pokalbiams viešajame transporte – ne vieta“, – pastebi lietuvis, pridurdamas, kad korėjiečiai išsiskiria ne tik mandagumu, bet ir uždarumu bendraujant su nepažįstamais.
„Pastebėjau, kad korėjiečiai nėra linkę bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Pavyzdžiui, ieškodamas kaip patekti į šventyklą bandžiau to paklausti vietinių, tačiau visi jie mane paprasčiausiai ignoravo“, – prisimena vaikinas. Kalbėdamas apie laisvalaikį, M. Januškevičius atkreipia dėmesį, kad tiek Pietų Korėjos, tiek Lietuvos gyventojai jį leidžia pakankamai panašiai.
„Korėjiečiai mėgsta leisti laisvalaikį karaokės baruose, kurie Lietuvoje nėra labai populiarūs, tačiau likęs laisvalaikis panašus į lietuvių: apsipirkinėjimas, keliavimas po lankytinas vietas. Kaip ir lietuviai, pražydus sakuroms korėjiečiai plūsta jas fotografuoti“, – šypsosi Tarptautinį verslą Kauno kolegijoje studijuojantis vaikinas ir priduria: „Turbūt daugeliui korėjiečiai žinomi kaip dideli kavos mėgėjai. Atvykęs čia įsitikinau, kad šį gėrimą jie išties mėgsta.“
Patiekalas, kurį paragauti sutiktų ne kiekvienas, ir 25 eurus kainuojantys arbūzai
Atvykęs į tolimą šalį kultūrinio šoko M. Januškevičius nepatyrė, tačiau prireikė laiko, kol įprato prie aštraus maisto, o patirtį ragaujant gyvą aštuonkojį vaikinas sako prisiminsiantis dar ilgai.
„Beveik visas maistas čia yra aštrus – iš pradžių tai šiek tiek erzino ir reikėjo laiko priprasti, nes prieš tai nelabai mėgau aštrų maistą. Apskritai, visas maistas parduotuvėse, atrodo, yra kitoks – nėra tų produktų, prie kurių esame įpratę Lietuvoje, tačiau džiaugiuosi galėdamas viską išbandyti – tai tikrai įdomi patirtis“, – dalinasi M. Januškevičius. Vis dėlto, gyvo aštuonkojo ragavimas vaikinui teigiamo įspūdžio nepaliko.
„Kol kas teko ragauti tik vieną gana egzotišką patiekalą – gyvą aštuonkojį. Tiesa, smalsu jį paragauti buvo tik iki tol, kol nepamačiau vaizdo lėkštėje. Ant stalo išvydus gyvą ir besirangantį patiekalą apetitas staiga dingo, bet vis dėlto nusprendžiau paragauti šio delikateso. Įsidėjus į burną gabalėlį judančio aštuonkojo net aptemo akyse – nepatiko“, – apie patirtį ragaujant maistą, kurį į burną ryžtųsi įsidėti ne kiekvienas, pasakoja lietuvis.
Kalbėdamas apie maisto produktų kainų skirtumus, M. Januškevičius atskleidžia, kad itin skiriasi vaisių kainos. „Vienas obuolys čia kainuoja 1 eurą, paprastas vidutinio dydžio arbūzas – 25 eurus, o 4 apelsinai pakuotėje – 12 eurų. Tačiau, pavyzdžiui, viešasis transportas čia gana pigus – už bilietėlį mokama tik vieną kartą, įlipant į autobusą, o už persėdimus mokėti nereikia. Tai reiškia, kad už 70 euro centų galima nuvažiuoti į kitą miesto galą ir už dar tiek pat grįžti į pradinį tašką.“
Netikėjo, kad turės galimybę išvykti į Aziją
M. Januškevičius prisimena, kad dar neseniai netikėjo, jog jam pasitaikys galimybė išvykti į tolimą šalį, o tokiai progai atsiradus nedėjo daug vilčių, kad bus atrinktas. „Iš pradžių buvau nusprendęs išvykti studijuoti į vieną iš Europos šalių, bet gavau pasiūlymą užpildyti anketą studijoms Pietų Korėjoje. Pasitariau su studijų draugu ir nusprendėme pabandyti, nors netikėjau, kad galima išvykti studijuoti taip toli nuo Lietuvos. Po kelių dienų paaiškėjo, kad esame atrinkti – pradėjome tvarkytis dokumentus ir ruoštis išvykimui“, – prisimena studentas.
Vaikinas pripažįsta, kad prieš išvykstant jautė didelį šeimos ir artimųjų palaikymą bei sulaukė padrąsinimų pasinaudoti atsiradusia galimybe išvykti svetur, todėl nerimo dėl tolimoje šalyje laukiančio etapo nejautė.
„Nerimo dėl kultūrinių skirtumų ar atstumo nejaučiau – noras pamatyti ir pažinti tolimą šalį buvo kur kas didesnis nei baimės. Taip pat žinojau, kad vyksiu ne vienas, o su geru savo bičiuliu, jaučiau didelį palaikymą iš artimųjų, kurie skatino mane išvykti, pasisemti žinių kitoje aukštojoje mokykloje, pamatyti toli nuo Lietuvos esančią šalį ir ją geriau pažinti. Šiek tiek nerimavau tik dėl anglų kalbos ir kaip seksis mokytis. Vis dėlto, atvykus į Pietų Korėją visos baimės dingo“, – sako M. Januškevičius.
