– Kas jus įkvepia gyventi?
– Kokio nors ypatingo įkvėpimo man nereikia. Įkvepia pats gyvenimas, kiekviena jo diena: šeima, vaikai, mėgstamas darbas.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Mano dėmesį atkreipia įdomus pokalbis ir išmintingi pašnekovai, skanus maistas, o šiaip vertinu visus įprastus ir paprastus dalykus.
– Koks patinka patiekalas?
– Negalėčiau išskirti vieno patiekalo, patinka ragauti vis ką nors naujo. Nuo vaikystės nepamirštu mamos balandėlių – jie ypatingi, kai tik pasitaiko proga, prašau mamos vėl jų išvirti.
Namuose mes retai šeimininkaujame. Mano žmona Agnė – pedagogė, nuolat užsiėmusi, tačiau savaitgaliais mus su dešimtmete dukra Ugne ir sūnumi Tautvydu palepina skanumynais.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Pušyno ir jūros dvelksmas.
– Geriausia gauta dovana?
– Prisimenu, vaikystėje prieš vieną gimtadienį tėvai klausinėjo, ką norėčiau gauti dovanų. Pasakiau, kad noriu krepšinio – stalo žaidimo, nors dar nelabai įsivaizdavau, kaip tai atrodo. Krepšinio treniruočių nelankiau, net nežinau, kodėl taip nusprendžiau. Tą dovaną vis prisimenu. Net nežinau, kur jie tą žaidimą gavo.
Man patinka paprasti dalykai, kad kitiems nereikėtų per daug sukti galvos. Žmona geriausiai žino, ko man reikia, ir visada pataiko.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– ... jis yra ten, kur žmonės myli vienas kitą, o ne kariauja fronte ar kovoja kitose sferose.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be bendravimo. Mėgstu pabūti ir pats su savimi, paskaityti knygą. Bet jei vieną dieną su kuo nors nepabendrauju, kitą reikia atsigriebti.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Stengiuosi ir darbe, ir kitose sferose per daug neįsitempti. Ramiausia man namuose su šeima. O dar geriau, jei kur nors visi išvažiuojame.
Anksčiau užsimiršti geriausiai padėdavo jūra ir krepšinis, bet po traumos jau pusmetį negaliu sportuoti. Žaidžiant krepšinį su bičiuliais trūko Achilo sausgyslė, teko koją operuoti. Jau labai norisi grįžti į aikštelę.
Geriausias poilsis tuomet, kai nėra telefono ryšio. Tai patyriau Šri Lankoje, ten atostogavome praėjusį pavasarį. Miestuose dar yra ryšys, o kai keliauji po salą, neretai esi atkirstas nuo pasaulio. Iš pradžių lyg ir nejauku, o po kokių 3 dienų atsipalaiduoji ir telefoną pamiršti.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Tiesą sakant, išmokau tas emocijas valdyti, neigiamų emocijų nesinešu į namus. Kartais tiesiog pasiduodu likimui, ir viskas susitvarko. Stengiuosi kuo greičiau pamiršti negerus dalykus, kuo mažiau apie juos galvoti.
– Blogiausias įprotis?
– Rūkau ir norėčiau kuo greičiau atsisakyti šitos priklausomybės. Kai buvo 31 metai, susikaupiau ir mečiau. O kai gimė dukra, vėl užtraukiau.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Labai daug ko norėtųsi, bet kai tai sakau, nereiškia, kad taip ir darysiu. Norėčiau mokėti daugiau užsienio kalbų, skaityti knygas originalo kalba. Norėčiau įvaldyti daugiau sporto šakų – kažkada svajojau apie riedlentę.
Kartais pasvarstau, jog būtų gerai išeiti pamedžioti, bet tai labiausiai susiję su tuo, kad kuo daugiau pabūčiau gamtoje. Pasvajoju, bet dėl to per daug nekvaršinu sau galvos ir neįsikalu, kad privalau tai padaryti tuojau pat.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą ir kodėl?
– Gal ne į pasimatymą, o su kuo norėčiau susitikti. Būtų įdomu pasišnekučiuoti su legendiniu britų premjeru Winstonu Churchilliu, kadenciją baigusiu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Iš perskaitytų interviu labai įdomūs žmonės atrodo kai kurie legendiniai aktoriai.
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Kažkada vaikystėje aš svajojau tapti žurnalistu. Dabar daugelis žmonių socialiniuose tinkluose rašo, fotografuoja, filmuoja, bet man įdomūs gilesni rašiniai, tyrimai.
Baigiau verslo vadybą. Tai sužinoję žmonės kartais nustemba. Teatras buvo mano pomėgis, jokio specialaus išsilavinimo neįgijau, bet jaučiuosi savo vietoje. Tai teikia džiaugsmo.
Kaip man sekasi, tegul sprendžia kiti. Mano kadencija baigsis 2025 metais, tuomet gal ir bus aiškiau, kaip sekėsi.
– Drąsiausias sprendimas?
– Vienas ekstremalus įvykis nutiko per atostogas Kazachstane. Ten kanjonuose pervažiavau lynu didžiuliame aukštyje tarp dviejų kalnų. Nežinau, tai buvo drąsu ar kvaila.
Drąsą vertinu kaip vieną pagrindinių žmogaus dorybių. Tačiau drąsus turi būti kiekvieną dieną – drąsiai dirbti, drąsiai bendrauti.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Tų nuotykių labai daug. Dažniausiai tai susiję su kelionėmis. O iš tikrųjų įsimintiniausi įvykiai – sūnaus ir dukters gimimas.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Pieno, nes daug metų dukra rytais valgo sausus pusryčius su pienu. Mano žmona gyvena sveikai, todėl šaldytuve visada yra daržovių ir vaisių. Mėgstame sūrį, ypač ožkų.
– Mėgstamiausias posakis?
– Kai nežinai, ką daryti, ženk žingsnį į priekį. Arba – tūkstantis mylių prasideda nuo pirmojo žingsnio.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Nesu kinomanas. Kelis kartus žiūrėjau „Avinėlių tylėjimą“, įsiminė „Skrydis virš gegutės lizdo“. Geriausių filmų dešimtuko nesu sudėliojęs, negaliu būti patarėjas šioje srityje.
Nesakau, kad man nepatinka pats kino žanras, jeigu kas nors rekomenduoja filmą, pasižiūriu. Bet apie spektaklius pašnekėčiau daugiau ir ilgiau.
Vaikystėje ir jaunystėje knygas labai mėgau. Dabar mano skaitoma literatūra dažniausiai susijusi su darbu – tai pjesės, romanai, pagal kuriuos statomi spektakliai. Ką tik spektaklį „Storas sąsiuvinis“ mūsų teatre pastatė režisierius Jokūbas Brazys. Agotos Kristof romanas „Storas sąsiuvinis“ man buvo tiesiog atradimas.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Neturiu įpročio naudoti tik vieno gamintojo kosmetiką. Daug metų mėgstu vienus kvepalus – „Yves Saint Laurent M7“. Jų parduotuvėse neberandu, bet žmona sugeba kažkaip stebuklingai nupirkti man dovanų.
– Meilė – tai...
– Tai tikrai nėra būtinybė kasdien kartoti „Aš tave myliu“ ir nešti dovanas. Svarbiausia, jog tavo žmogus žinotų, kad prireikus – kai jam bus liūdna, skaudės ar paprasčiausiai norėsis pasikalbėti – būsi šalia.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Nesu egocentrikas, nelaužau galvos, ką apie mane mano kiti. Stengiuosi būti geru žmogumi, niekam nepakenkti, nieko neįžeisti, neįskaudinti. Ar tai pavyksta, gali spręsti tik kiti, bet aš stengiuosi elgtis ir gyventi būtent taip.
Nemanau, kad svarbu, kokį mane prisimins, šitame gyvenime viskas nėra taip sudėtinga.
