Kaip pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo Tadas, jis į Lietuvą šiai vos atkūrus nepriklausomybę atvyko dėl to, kad norėjo pažiūrėti, kodėl jo tėvai, Amerikos lietuviai, jį taip kankino, versdami lankyti lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę, tautinių šokių būrelį ir sekmadienines pamaldas bažnyčioje. Tuomet, kai jo draugai amerikiečiai žaisdavo beisbolą, jis leido laiką skautų bei ateitininkų sueigose ir klausėsi pasakojimų apie Lietuvos praeitį, kuri tais laikais jo visai nedomino.
1991 m. Tadas į Lietuvą atvyko pusmečiui ir be prasto oro uosto pamatė ir daugiau keistų dalykų. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte driekėsi ilga eilė prie bananų, nors buvo 20 laipsnių šalčio. Žmonės čia visai nesišypsojo – ne tik gatvėse, bet ir pozuodami nuotraukoms.
Be to, vyras turėjo susinepatoginęs tėvų prašyti, kad tie greituoju paštu atsiųstų jam siuntą tualetinio popieriaus, mat apsistojo ne viešbutyje, o nuomojamame bute, o minėtasis gėris būdavo tuo metu buvo parduodamas tik vietiniams gyventojams su talonais.
Bet ir tai Tado neišgąsdino – tie nesišypsantys žmonės pabendravus pasirodė labai nuoširdūs ir draugiški, o atgimstančioje šalyje jis įžvelgė daug galimybių, be to, jam norėjosi patirti iššūkių, dėl to čia ir pasiliko.
Ar nebuvo sunku tam pasiryžti? „Na, aš turėjau „draudimą“ – JAV pilietybę, ir žinojau, kad, jeigu kas, galėsiu nesunkiai iš čia išvykti. Bet to neprireikė“, – atsiminė T.Vizgirda.
Beje, po septynerių metų nuo jo išvykimo į Lietuvą grįžo ir jo tėtis su pamote – pašnekovas juokauja, kad jie perėmė iš jo gražų pavyzdį.
Tado meilė Vilniui nebuvo iš pirmo žvilgsnio, bet dabar jis apie miestą atsiliepia labai gražiai. Su humoro jausmo nestokojančiu pašnekovu kalbamės apie tai, kaip per trisdešimtį jo čia praleistų Vilnius keitėsi, kas jame negerai ir kaip į sostinę pritraukti daugiau užsienio turistų bei investuotojų.
– Turbūt nuo tada, kai čia atvykote, Vilnius jums atrodo labai pasikeitęs? – paklausiau T.Vizgirdos.
– Tikrai taip. Praėjusią savaitę su dviem kolegėmis ėjome papietauti mieste, ir aš joms pasakojau, kas kur buvo seniau – tokie dalykai, kaip pirmoji „Maxima“, pirmoji „Čili pica“ ar „Endemik“ klinika man įstrigę į atmintį, o jos daugelio tų dalykų neatsiminė, nors viena ir buvo užaugusi Vilniuje.
Pažvelgus nuo centro į kitą Neries pusę, dabar pamatysi daugybę dangoraižių, o anuomet ten mažai kas tebuvo, tik Centrinė universalinė parduotuvė ir bažnyčia. Tiesa, buvo ir „Lietuvos“ viešbutis, kurį dabar jau sunku atpažinti toje dangoraižių masėje.
Mes galime kritikuoti vieną ar kitą miesto merą (kurį, priklauso nuo asmeninių simpatijų), bet turime pripažinti, kad progresas tikrai vyksta.
Kartais nuvykstu į JAV – norisi ir tą amerikietišką gyvenimą atsiminti – ir ten nepastebiu tiek naujovių, kiek jų randu po mėnesio kito, grįžęs čia – čia nauji pastatai dygsta kaip grybai po lietaus.
Tiesa, permainų netrūksta ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje, ir dauguma jų – į gerąją pusę. O anuomet, atkūrus nepriklausomybę, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitos savivaldybės turėjo pradėti praktiškai nuo nulio – tuomet nebuvo jokių paramos fondų ar dar kažko, kas pažertų pinigų – ir štai kaip gražiai viskas susiklostė!
– Gal yra ir kavinių, restoranų ar kitų vietų, kurių dabar nelikę ir jaučiate jiems nostalgiją?
– Atvykęs mėgdavau lankytis restorane „Senasis grafas“ gatvelėje netoli Filharmonijos, kurio seniai nebėra. Atsimenu ir pirmąjį „Savą kampą“ – dabar jis kitur, o tada buvo Rūdninkų gatvėje, ir padavėjais ten dirbo ne vienas būsimas aktorius – vėliau buvo įdomu tuos žmones pamatyti TV ekrane.
Normalu, kad kavinės ar restoranai atsiranda ir dingsta, šioje srityje nuolat vyksta permainos ir išsilaiko nebent klasikinio stiliaus įstaigos.
Apskritai Vilniuje maitinimo įstaigų dabar labai daug, yra kinų, japonų, italų ir kitokių virtuvių patiekalų, kurių nebuvo prieš porą dešimtmečių. Ir gali atrodyti, kad čia valgyti brangu – bet papietavus Manhatane taip nebeatrodo.
– Ar tikrai dabar savo namais laikote Vilnių, o gal turite ir kažkokius „atsarginius“ namus JAV?
– Mano namai tikrai čia (sodyba nesiskaito), tik, tenka prisipažinti, gyvenu ne Vilniaus mieste, o rajone.
Atsimenu, kaip jau apsigyvenęs čia, bene 1995 m., lankiau mamą Amerikoje. Man išvykstant ji paklausė, ar išskrendu namo, ir aš atsakiau, kad taip. Tada mama apsiverkė, nes pajuto, kad gyventi į JAV tikriausiai nebegrįšiu.
– Kokiame konkrečiai Vilniaus mikrorajone apsigyvenote pradžioje ir kur gyvenate dabar? Kodėl būtent tą rajoną pasirinkote?
– Kai atsikraustęs sutikau savo būsimą žmoną, gana ilgai gyvenome senamiestyje, Žygimantų gatvėje. Ir viskas buvo gerai, bet susilaukę vaikų susimąstėme, kad miesto centre juos auginti gal ne pati tinkamiausia vieta, tad persikraustėme į namą užmiestyje.
Buvome vieni pirmųjų Bendorėlių gyventojų, o dabar jų daugybė. Kaimynai puikūs, bet iš ryto ir po darbo valandų jau susidaro kamščiai, iki darbo centre važiuoju 45 min. (ramesniu metu užtrunku 20 min.). Tai mane vargina, juk kamščiai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių bėgau iš Los Andželo.
Ir žmona vis pašneka, kad norėtųsi grįžti į senamiestį, ten daugiau kultūrinių ir pasivaikščiojimo vietų – bet tada atsimename, kad turime augintinį labradorą, su kuriuo ten gyventi būtų nepatogu, ir pasiliekame.
– Kaip manote, ar tie transporto kamščiai – išsprendžiama problema, o gal jie didesniame mieste tiesiog neišvengiami?
– Būsiu nepopuliarus, bet manau, kad vienas iš sprendimų – reiktų taikyti didesnius mokesčius automobilių savininkams. Ir dabar žmonės skundžiasi, kad automobilio statymas centrinėje miesto dalyje, mėlynojoje zonoje, labai brangus. Bet juk kasdien ten stovi daugybė automobilių, gali būti net sunku rasti laisvą vietą. Vadinasi, žmonėms ne per brangu, taip rodo ekonomikos dėsniai. Jeigu tos zonos būtų apytuštės – tada kalbėtume apie brangumą.
Man keistai atrodo ir tos autobusams, elektromobiliams ir 4+ keleivių automobiliams skirtos eismo juostos. Gerai, kad miestas atkreipė dėmesį į autobusus ir elektromobilius, bet kur jūs matėte, kad vienu automobiliu važiuotų keturi žmonės? Manau, ten turėtų leidžiama važiuoti 3+, o gal ir 2+ keleivių automobiliams, nes dabar tos juostos apytuštės.
Reiktų tvarkyti ir visuomeninio transporto sistemą, tik nemanau, kad verta įrenginėti metro – tai labai ilgai trunka ir brangiai kainuoja, o pasiekti, kad metro užkiltų į T. Narbuto g. ar Šeškinės kalną – visiškas kosmosas.
Ir dar reikia kažkaip sutvarkyti miesto šviesoforus – būna, kad ilgiausiai lauki, kol galėsi pasukti į kairę, nes galiausiai užsidegus žaliai rodyklei pravažiuoja tik du automobiliai.
– Kas dar, be transporto kamščių, mieste jus erzina?
– Kai pradedu galvoti, bene visos Vilniaus problemos susijusios su transportu. Kad ir tas žiedinis senamiesčio eismas – ne tik žmogui sunku jame orientuotis, bet, girdėjau, ir turistiniai autobusai negali atvežti turistų iki kai kurių viešbučių Senamiestyje, nes jiems pravažiavimai tapo per siauri.
Arba tos kelių duobės, kurios kiekvieną pavasarį taisomos vėl ir vėl (beje, pastebėjau, kad Vilniaus miesto savivaldybė infrastruktūra rūpinasi visgi labiau nei rajono savivaldybė) – gal galima tas duobes pagaliau sutvarkyti ne vieneriems, o penkeriems, na, bent jau dvejiems metams...
Smarkiai palijus kai kur miesto centre atsiranda nepravažiuojamos balos. Bet ir su jomis susiduri, sėdęs į automobilį, taigi ir tai yra iš esmės susijusi su transportu problema.
– Jūs užsiimate ir visuomenine veikla. Kokia ji, gal kažkas buvo susiję ir su Vilniaus gerove?
– Taip susiklostė, kad, be pagrindinio darbo, kiekvieną savaitę skiriu laiko visuomeninei veiklai – Amerikoje visi linkę galvoti vien apie karjerą, bet čia apsigyvenęs suvokiau, kad yra ir kitokių dalykų, kurie man rūpi.
Jau penkiolika metų bendradarbiauju su „Gelbėkit vaikus“ organizacija, esu Santariškių Vaikų ligoninės paramos fondo dalininkas. Taip, aš noriu, kad geriau būtų Lietuvos vaikams, kad būtų daugiau dienos centrų tiems, kuriems namuose nelabai gerai sekasi, bet tai susiję su visos Lietuvos, ne tik su Vilniaus, vaikais.
Kita vertus, savo pagrindiniame darbe nemažai dirbu su investuotojais iš užsienio, ir labai visus juos kviečiu investuoti Lietuvoje (vieni pasirinko laisvąją ekonominę zoną Kaune, o visi kiti renkasi sostinę).
Tiems užsieniečiams nuoširdžiai pasakoju, kad Vilnius – tikrai gražus, žalias, šiuolaikiškas ir perspektyvus miestas, man nereikia jiems meluoti.
– Bet gal yra dalykų, apie kuriuos potencialiam investuotujui paklausus, neturite ką gražaus jam atsakyti?
– Tikrai ne, nuoširdžiai sakau, kad dabar Vilniuje (ir visoje Lietuvoje) gyvenimas puikus, čia lengvai susikalbėsi anglų kalbi, rasi visokiausių prekybos centrų ir visko, ko reikės. Be to, aš čia jaučiuosi saugus.
Sudėtingiau buvo prieš porą trejetą dešimtmečių, kuomet kartais pasigirsdavo kalbų apie užpultus, sumuštus ar apiplėštus užsieniečius, o dabar bent jau man apie tokius atvejus netenka girdėti – situacija taisosi, turbūt ir policija dirba geriau, ir miestas geriau apšviestas, daug kur įrengtos stebėjimo kameros, kas tikrai reikalinga.
Dar atsimenu tokį gėdingą atvejį prieš keliolika metų per krepšinio varžybas, kai „Lietuvos ryto“ komandoje pasirodė naujas žaidėjas, juodaodis. Tuomet daugybė žmonių arenoje pradėjo skanduoti necenzūrinius žodžius jo adresu. Man tai atrodė taip gėdinga, kad išėjau iš arenos (ir savo draugams amerikiečiams niekada apie šį nutikimą nepasakojau).
Naujoji lietuvių karta jau tolerantiška, o tie, kurie visgi nėra tolerantiški kitokiems, bent jau linkę pasilaikyti savo nuomonę sau. Na, išskyrus kai kurių politinių judėjimų atstovus ir kelis Seimo narius.
– Jeigu naujai išrinktas miesto meras klaustų jūsų nuomonės, ką daryti, kad Vilnius atrodytų patrauklesnis užsieniečiams, į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį?
– Manau, dabar viskas gerai. Nors neturime nacionalinės aviakompanijos, susisiekimas su Lietuva vis gerėja ir ji tikrai turi kuo traukti. Tiesa, kai kurie žmonės dabar baiminasi to, kad mūsų regione vyksta karas – reikia drąsiai šaukti, kad taip nėra, kad pas mus saugu, galbūt ir skirti pinigų šios žinios skleidimui.
Patarčiau miestui ir toliau nevengti tokių drąsių kūrybiškų reklamų, kaip pastaraisiais metais. Turiu omenyje pirmiausia tą pagarsėjusią „Go Vilnius“ reklamą, kad Vilnius yra Europos G taškas.
Ją pamačiusi mano mama sakė: „Jėzus Marija, ko čia prigalvota...“, bet faktas, kad ji ją pamatė, būdama Amerikoje, kaip ir nemažai mano draugų amerikiečių. Na, jie ją pamatė todėl, kad per televizijos žinias buvo parodytas siužetas apie tai, kaip vienas Europos miestas sugalvojo pasireklamuoti. Bet ir tai yra gerai – taip žmonių sąmonėje Vilnius užsifiksuoja kaip traukos vieta turistiniame žemėlapyje.
Mes visi turime drąsiai kalbėti, koks Vilnius gražus ir kaip laukia užsieniečių. Dabar neretai žinią apie Lietuvą neša emigrantai, kurie galbūt patys čia nesusirado darbo ar dar kažkas jiems nenusisekė, taigi jie gali ir kitiems perduoti klaidinančią informaciją.
O mes turime drąsiai ir nuoširdžiai sakyti, kad Vilnius – tai puikus europietiškas miestas. Nes kitaip liksime eiliniai, o lietuviai nėra eiliniai, lietuviai yra geriausi! Ir Vilnius – geriausias miestas pasaulyje.
Auginkime Vilnių kartu. Naujienų portalas lrytas.lt kviečia projekte „Wow Vilnius 700“ siūlyti idėjas ir kurti tokį miestą, kuriame norisi gyventi. Siūlykite savo idėjas vienoje iš septynių kategorijų: sveikata, kultūra, ekologija, švietimas, verslas (inovacijos), turizmas ir gyvenimo kokybė.
Idėjas lrytas.lt galima siūlyti iki balandžio 3 dienos.
