Vargų dėl sveikatos Bela turėjo nuo gimimo – ji gimė kojytėmis į priekį, dėl to viena koja buvo pažeista, be to, ji turėjo širdies ydą ir gydytojai prognozavo, kad ji tegyvens iki dvylikos metų.
Visgi ji užaugo, mokėsi, penkiolika metų dirbo spaustuvėje, kol 2005 m. ją, sulaukusią vos 38-erių, ištiko insultas.
„Gydytojai dar sakė, kad tokiame jauname amžiuje negali būti insulto, sakė, kad užrašys kažkokį kitą sutrikimą – tada mano artimieji pasakė, kad apskritai rašytų, kad man peršalimas, ir visgi jie įrašė tikrąją diagnozę“, – prisiminė Bela.
Nuo tada ji didžiąją laiko dalį juda neįgaliojo vežimėliu, nes ant savų kojų stovėti sunku.
Tiesa, po pirmojo insulto ji per trejetą metų kiek atsigavo, bet tada 2008 m. ištiko dar vienas, spinalinis, insultas. Šis pažeidžia stuburo slankstelius, tad kurį laiką ji visai nejautė apatinės kūno dalies iki pusės. Gydytojai sakė, kad jeigu per 100 dienų būklė nepagerės, bus visai blogai. Taip ir nutiko, kojos nebeatsistatė.
„Pamenu, tada buvau nuvežta į Valakampius į reabilitaciją, mano a.a. tėtis dar buvo gyvas, ir ten darbuotojoms sakiau, kad negaliu pasiligoti – turiu pasirūpinti savo tėčiu. O jos atsakė, kad jau manimi reikės rūpintis...“ – pasakojo Bela.
Jai atlikti išsamūs kraujo tyrimai parodė, kad dėl pasikartojančių insultų kaltas antifosfolipidinis sindromas. Tai autoimuninis kraujo krešėjimo sutrikimas, kuris lemia nuolatinį trombų kraujagyslėse susidarymą. Belos atveju jis tikriausiai buvo paveldėtas – jos mama mirė nuo insulto, būdama 53 m.
Visgi palankiusi įvairias reabilitacijas (nors siuntimus į jas gauti kartais būdavo sunku) moteris kiek atsigavo, bent jau galėdavo pastovėti vietoje, prilaikoma specialaus stovėjimui skirto aparato. Bet ir vėl sulaukė insulto 2010, po to – 2013 m.
Po pastarojo insulto jos būklė tapo itin sudėtinga. Be kita ko, ji visiškai nustojo kalbėti lietuviškai, o rusų kalbą (ja vaikystėje kalbėdavo namie) kažkiek atsiminė, bet žodžiai dėliojosi atvirkščiai (pavyzdžiui, vietoj „te-le-fon“ sakydavo „le-fo-net“). Tai tęsėsi apie trejus metus.
„Tada vieną dieną manęs paimti atvažiavo socialinis taksi, aš pasakiau: „Laba diena“ ir pati nustebau, kaip man netikėtai tai pavyko. Netrukus po to grįžo ir kiti lietuviški žodžiai“, – pasakojo Bela pakankamai taisyklinga lietuvių kalba.
Visgi jos bėdos tada anaiptol nesibaigė.
Po dar vieno smūgio nuleido rankas
2016 m. Bela su artimaisiais važiavo iš kapinių ir staiga pajuto labai aštrų dūrį į stuburą – ir suprato, kad tai reiškia dar vieną spinalinį insultą.
„Po jo aš visai sulūžau – vien tik gulėjau ir žiūrėjau į lubas, nesinorėjo nei jokių reabilitacijų, nei nieko – atrodė, kiek gi galiu kovoti, stengtis, kai vis tiek nieko neišeina. Panirau į depresiją, o ir gydytojai prognozavo, kad šįkart tai jau tikrai nieko nebus, tik gulėsiu kaip daržovė – taip ir dariau“, – pasakojo moteris.
Ji gyvena su broliu, kuris ja labai rūpinasi ir palaiko, dar ja pasirūpina pusseserė, o draugai per visus patirtus vargus nubyrėjo.
„Brolis su pussesere vis ragindavo, kad kažko imčiausi, na, bent jau atsisėsčiau ir įsijungčiau kompiuterį, bet man ir to nesinorėjo. Visgi vieną dieną susiėmiau, atsisėdau ir kompiuterį įsijungiau, ir greit jis man išmetė centro „Eik“ reklamą. Pažiūrėjau, kaip negalią turintys žmonės kviečiami sportuoti ant specialaus treniruoklio, ir sumaniau pabandyti“, – atsiminė Bela.
Kai prieš penkerius metus brolis ją nuvežė į centrą, darbuotojai suabejojo, ar jai siūloma veikla tinkama. „Tuo metu aš atrodžiau tikrai prastai, buvau labai suvargusi – pasirašėme popierius, kad jeigu man kažkas nutiks, tai pati prisiimu kaltę. Ir treniruotė buvo nelengva. Bet grįžusi namo ir kiek pagalvojusi nusprendžiau, kad nepasiduosiu – bandysiu pakovoti už gyvenimą toliau“, – pasakojo pašnekovė, pradėjusi nuo treniruoklio, o vėliau pradėjusi ir bėgoti su neįgaliesiems skirtu triračiu (angl. „frame running“).
Pradėjo megzti ir klijuoti paveikslėlius
Pasak Belos, būtent centras „Eik“ padėjo jai vėl grįžti į gyvenimą – nors sveikata ir dabar ne kažin kokia, ji jaučiasi sutvirtėjusi fiziškai, įsikibusi gali žengti vieną kitą žingsnį. Be to, jai veikla labai padėjo psichologiškai – ji kasdien smagiai nusiteikusi traukia į užsiėmimus ir depresija atsitraukė, o centro bendruomenė jai tapo tikra šeima. „Linksmai visi kartu atšventėme mano 55 gimtadienį. Jie visuomet susirūpina, paskambina paklausti, kas nutiko, kai į užsiėmimą neatvykstu – žino, kad šiaip sau aš jų nepraleidinėju“, – pasakojo Bela.
Beje, į užsiėmimus ji važiuoja arba socialiniu taksi, arba, sėdėdama vežimėlyje ir lydima socialinės darbuotojos, keliauja visuomeniniu transportu. Sako, kad beveik visi autobusai ir troleibusai neįgaliesiems dabar pritaikyti, tad tai nėra labai sudėtinga.
Be kasdienių treniruočių centre „Eik“, Bela prieš kurį laiką buvo atradusi dar vieną mielą užsiėmimą – mezgimą.
„Megzti mėgau seniau, kai buvau sveikesnė, vėliau to daryti nepajėgiau, nes po vieno insulto dešinę ranką tiesiog sutraukė į kumštį. Abromiškių reabilitacijoje gydytojas man vis leisdavo botuliną, kad ta ranka atsipalaiduotų, bet galiausiai pasakė, kad poveikis nelabai matomas, tad suleis botulino paskutinį kartą. Ir gal Dievas jo žodžius išgirdo – būtent po to karto man ranka atsileido, o tada susigriebiau, kad vėl galiu bandyti megzti“, – pasakojo Bela.
Tuomet ji primezgė visiems artimiesiems ir bičiuliams kepurių bei šalikų. Visgi po kurio laiko pajuto, kad kairę ranką vis paskauda – gal ji nuo mezgimo pavargo, tad nusprendė leisti jai pailsėti.
Tada pamatė, kaip viena bičiulė klijuoja paveikslėlius iš mozaikų, ir pati sumanė pamėginti.
Ir ši veikla ja labai įtraukė – dabar jau visi artimieji ir bičiuliai apdovanoti jos kruopščiai suklijuotais paveikslėliais.
Parvežė aukso medalį
Savo klijuotus paveikslėlius Bela bando pardavinėti feisbuke bei įvairuose renginiuose. Ji prasitarė, kad iš kiekvieno uždirba nebent po kelis eurus, nes nemažai kainuoja medžiagos – paveikslėlių gamybai reikia įsigyti specialių ruošinių, o ypač brangūs rėmeliai (rėminimas šiemet pabrango kone dvigubai). Bet visgi ji bando uždirbtus pinigėlius taupyti ir prisidėti prie kelionės į išsvajotą stovyklą Danijoje.
„Centrui „Eik“ aš esu labai dėkinga ir už galimybę pamatyti pasaulio – per visą gyvenimą per ligas beveik nieko nebuvau mačiusi, lankiausi tik Latvijoje, Estijoje, o jų dėka teko apsilankyti Danijoje bei Portugalijoje, buvo labai įdomu. Ten vykau ne šiaip sau, o dalyvavau triračių varžybose – galvojau, kad tik įveikčiau distanciją, bet netgi pavyko pakliūti tarp nugalėtojų ir namo grįžau su aukso medaliu“, – pasidžiaugė Bela.
Taigi šiemet ji labai nori dar kartą apsilankyti „frame running“ stovykloje Danijoje ir tuo pačiu dalyvauti ten rengiamose varžybose.
Bela negaili centro „Eik“ kolektyvui gražių žodžių, o visus žmones, kurie gali, kviečia prisidėti prie centro veiklos ir jam pervesti 1,2 proc. pajamų mokesčio.
„Ačiū, mano mieloji komanda, kad jūsų dėka aš galiu judėti, sportuoti, siekti tokių gerų rezultatų, džiaugtis gyvenimu. Su jūsų pagalba ir palaikymu aš įkvepiu energijos ir jėgos. Jūs neįsivaizduojate, kokias emocijas jaučiau po pirmojo bėgimo Lietuvos čempionate ir pergalės, kiek džiaugmo buvo viduje. Pati dar iki šuol nesuvokiu, kaip aš sugebėjau padaryti. Aš, kuriai visi daktarai nustatė diagnozę – daržovė, nieko nebus...
Tik jūs, mano mieleji, patikėjote manimi, ištiesėte savo rankas ir ištraukėte iš duobės. Koks jausmas, kai tu ateini į treniruotės su „Eik“ treniruokliu ir kiekvieną kartą jauti milžiniškus pokyčius! Nesuprantu, iš kur atsiranda tiek jėgos. Labai norisi tikėti, kad sveikata leis ir mes dar kartu įveiksim daug darbų ir sieksim svajonių išsipildymo.“
Paramos gavėjas: VšĮ Centras „Eik“
Paramos gavėjo kodas: 302468207
Su Bela susisiekti ir jos gamintą paveikslėlį įsigyti galite čia.
Neeilinis valios pavyzdys
Nuo 2016 m. veikiančios VšĮ Centras „Eik“ vadovė Vida Adomaitienė pasakojo, kad prie Vilniuje įsikūrusio aktyvaus užimtumo centro veiklų gali prisijungti visi judėjimo negalią turintys ir judėti norintys žmonės. Čia vykstančiuose sveikatinimo užsiėmimuose ir vaikams, ir suaugusiems stiprinti raumenis, pusiausvyros laikymo ir savarankiško žingsniavimo įgūdžius padeda kineziterapijos specialistai bei unikalūs lietuvių inžinierių sukurti eisenos treniruokliai.
Bėgimą su triračiais Vilniuje yra išbandę daugiau nei 100 žmonių, o nuolatinius fizinio aktyvumo užsiėmimus šiuo metu lanko virš 30. Bela – Centro „Eik“ veteranė bei viena atkakliausių ir labiausiai užsispyrusių sportininkių. „Ji – tikrai neeilinis darbštumo ir valios pavyzdys mums visiems“, – sakė centro vadovė.
Bėgimas su triračiu tinkamas tiems žmonėms su judėjimo negalia, kurie gali savo jėgomis atsispirti į žemę bent kojų pirštais (pavyzdžiui, tai pavyksta turintiems cerebrinį paralyžių). Su triračiu eidami ar bėgdami žmonės taip išlavina savo kūno koordinaciją ir ištvermę, kad vėliau drąsiai dalyvauja sportinėse varžybose ir laimi aukščiausius apdovanojimus. Bėgimas su triračiais tampa vis populiaresne neįgaliųjų sporto šaka, kurią planuojama įtraukti į paralimpines žaidynes.
VšĮ Centro „Eik“ sportininkai kasmet važiuoja į tarptautinę Danijoje vykstančią Frame Running stovyklą, kur jie ne tik įgyja naujų fizinio aktyvumo ir sporto įgūdžių, išbando save varžybose, puikiai praleidžia laiką su bendraminčiais iš viso pasaulio, pasisemia motyvacijos, bet ir atranda labai reikalingos integracijos patirties, kuria gali remtis ir dalintis, grįžę į Lietuvą.
Tiesa, kasmet augant norinčių nukeliauti į Frame Running stovyklą sportininkų skaičiui, įvairių projektų lėšomis savo veiklas vykdančiam centrui „Eik“ nėra paprasta surasti reikalingų resursų. Nors triratininkų komandos sparnus dažniausiai užaugina geros valios žmonių ir įmonių parama, dar nėra aišku, ar šiemet pavyks surinkti reikiamą sumą tam, kad Bela su likimo draugais galėtų į išsvajotą stovyklą nuvykti.
