– Kas jus įkvepia gyventi?
– Pats gyvenimas: didinga Lietuvos praeitis ir Lietuvos ateitis, kurią noriu, kad ir kurtume didingą, žmonės, kuriuos myliu, ir žmonės, kuriuos viliuosi pažinti, darbai, kuriuos noriu atlikti, ir svajonės, kurias viliuosi paversti tikrove, perskaitytos knygos ir knygos, kurias noriu perskaityti, muzika, kuri skamba, ir muzika, kurios dar negirdėjau, gamtos grožis, vietos, kuriose dar nebuvau, ir vietos, į kurias norėčiau sugrįžti, saulės zuikučiai, Paukščių Takas, žmonos plaukų kvapas, dar neparašyti eilėraščiai, kasdienis džiaugsmas, kasdienė nuostaba, kiekviena ateinanti diena, atsinešanti savyje stebuklo pažadą.
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Dėmesį atkreipti lengva – pakanka pamoti ranka, pamerkti akį, pašaukti vardu, iššokti iš už kampo apsikarsčius švytinčiom Kalėdų eglutės girliandom... Tik štai – ką ketinate veikti su tuo atkreiptu mano dėmesiu? Juk jei atkreipęs į save mano dėmesį žmogus nei nori, nei geba jo išlaikyti, paprastai gūžteliu pečiais ir einu toliau, o mano dėmesys netrunka susirasti kitų objektų.
– Koks patinka patiekalas?
– Mėgstu su sviestu keptus miško grybus, bulvių košę, vytintą kumpį, vištų kepenėles... Šiaip nesu itin išrankus maistui – beveik viskas skanu, nuoširdžiai nemėgstu tik kiaukutinių jūrų gėrybių, manų košės ir cinamono.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Mano žmonos plaukų kvapas. Tačiau būtina žinoti, kad juo mėgaujantis dalyvauja ne vien uoslės receptoriai, bet ir širdis, todėl tuo kvapu su kitais neįmanoma pasidalinti. Kiekvienas turi su meile įkvėpti savo mylimosios ar mylimojo plaukų kvapo, kad suprastų, apie ką aš čia.
– Geriausia gauta dovana?
– Šį gimtadienį gavau žmonos dovaną – kelionę į Jeruzalę. Lankiausi Betliejuje, pasinėriau Jordane, meldžiausi Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, delnu liečiau Raudų sieną... Nepakartojami įspūdžiai.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– ... Lietuva.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be meilės, be knygų, be muzikos, be išgyventų, savąja patirtimi paverstų vertybių, be emocinio turinio, kurį iš tiesų kiekvienas ir vadiname gyvenimu. Visa kita – tik laikas, praleistas laukiant atlyginimo, darbo dienos pabaigos, savaitgalio, žmogaus, troleibuso, prie gydytojo kabineto durų, Naujųjų metų, pensijos, amžino atilsio.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Įlendu į karštą vonią.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Gyvenimo patirtis išmokė su jomis nekovoti. Neigiamos emocijos tokios pat žmogiškos ir turinčios lygiai tokias pačias teises kaip ir teigiamos. Be to, būtent jos viduje augina žmogų, pasodina jį į akistatą su pačiu savimi, padeda susivokti, tapti gilesniam, tyresniam ir tauresniam.
Jei liūdna – išliūdėk, leisk sau paverkti, jei nuobodu – pasipliuškenk nuobodulyje ir pats nepastebėsi, kaip sąmonė ras įsikibti į šį tą įdomesnio, jei pikta, pamėgink paanalizuoti, kas ir kodėl tave taip supykino, – pažadu, išgliaudęs iš savęs pirminę priežastį, nustebsi, nusijuoksi ir greičiausiai susigėsi.
– Blogiausias įprotis?
– Jaunystėje buvau įjunkęs vartoti alkoholį. Sunkiai, bet atsikračiau šio įpročio – jau septyniolika metų, kai alkoholio nevartoju visiškai. Dabar reikėtų mesti rūkyti, bet vis dar stokoju pasiryžimo, kaupiu jėgas šiai kovai.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Tiek mažai dar visko moku, kad tas norų sąrašas turėtų būti begalinis, pradedant užsienio kalbomis ir baigiant erdvėlaivio pilotavimu. Tačiau jei nieko nedarau, kad tie norai virstų tikrove, jei numoti ranka ar atidėti juos ateičiai lengviau, nei išties ko nors imtis, vadinasi, jie nėra tokie jau ir dideli. Jei kam nors išties pajuntame aistrą, nė nespėjame pasakyti „norėčiau“ – puolame stačia galva ir nė nepajuntame, kaip išmokstame.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Esu išaugęs iš romantinių pažinčių amžiaus, laimingai vedęs vyras – kokie dar pasimatymai? Tiesą sakant, net jaunystėje nebuvau iš tų, kurie įsimyli ekranų žvaigždes. Kaip ten sakoma: kvailys ieško savosios tarp visų pasaulio moterų, o išmintingas savojoje suranda jas visas.
Tokio pasimatymo net teoriškai neįstengiu įsivaizduoti. Na, pavyzdžiui, mano laikais pasaulinio garso gražuole buvo tituluojama Claudia Schiffer. Apie ką man su ja šiandien kalbėtis atsidūrus pasimatyme? Apie jos anūkus?
– Jei nebūtumėte tas, kas esate, kuo norėtumėte tapti?
– Nežinau, gal kosmonautu? Lietuva ligi šiol turėjo tik vieną kosmonautą – Rimantą Stankevičių. Manau, būtų visai smagu, jei atsirastų antrasis – Rimvydas Stankevičius.
– Drąsiausias sprendimas?
– Būdamas vienuolikos metų nusprendžiau ant ledo lyties perplaukti kūdrą už savo namo gimtuosiuose Elektrėnuose. Naudodamas ledo ritulio lazdą vietoj irklo išsiyriau į kūdros vidurį, o tada ledo lytis ėmė skilinėti į šukes.
Finišą pasiekiau klūpėdamas keturiomis ant vandens užlieto, nežmoniškai slidaus ledo lopinėlio, o išrepečkojęs į krantą supratau, kad manąjį žygį pro atdarus langus stebėjo veik visi trijų laiptinių penkiaaukščio namo gyventojai. Grįžęs namo gavau lupti.
Būdamas pirmakursis studentas su dar vienu panašaus proto draugu vėlų rudens vakarą pastoliais užsiropščiau ant Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčios stogo romantiškai surūkyti po cigaretę.
Lipdamas žemyn vos neišprotėjau iš baimės, kai supratau, kad leistis reikia apgraibomis, koja ieškant pastolio sijos.
Žodžiu, abu manieji drąsiausi gyvenime sprendimai drauge buvo ir kvailiausi.
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Prieš keletą metų poilsiaudamas Kretoje patyriau, kas tai yra aštuonių balų žemės drebėjimas. Kambario lova šuoliavo it žirgas, ėmė savaime chaotiškai atsidarinėti ir užsidarinėti spintelių durys ir stalčiai, nuo stalų ant žemės pabiro daiktai... Juokingiausia, kad man, atokiai nuo seisminių zonų užaugusiam lietuviui, nė į galvą nešovė, jog tai – žemės drebėjimas.
Buvau šventai įsitikinęs, kad tai – poltergeistas (triukšmingas vaiduoklis. – Red.), ir nesileidau žmonos perkalbamas, kol šios mano kino filmų pagimdytos versijos galutinai nesugriovė vietos gyventojai, paaiškinę, kad žemės drebėjimai Kretoje – įprastas reiškinys ir kad kaip tik dėl to ši šalis poetiškai pravardžiuojama pavojinguoju rojumi.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Majonezo. Augau sovietiniais laikais, kai majonezo trūko, – mama neleisdavo man jo suvalgyti taupydama mišrainėms tam atvejui, jei netikėtai užgriūtų svečiai. Gal ta vaikystėje patirta stoka tiek užaštrino majonezo svarbą manojoje sąmonėje, kad štai ir dabar nusmelkia baimė vien pagalvojus, kas būtų, jei kurią dieną atverčiau šaldytuvo dureles ir patirčiau, kad majonezo nėra.
– Mėgstamiausias posakis?
– Tūnant drakono pilve labai sunku pasakyti, kaip atrodo drakonas.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Knyga – Umberto Eco „Rožės vardas“ (beje, mėgstamiausias posakis kaip tik ir parsineštas iš jos), o filmas – Milošo Formano „Amadeus“.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Jokios.
– Meilė – tai...
– ... kai apsikabini ir supranti turįs viską, ką tik įmanoma šiame pasaulyje turėti.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Vertinti turėtų labai, o prisiminti dažnai.
