Ada nedūsauja, kad nieko nespėja, ir dabar, kai namuose yra naujagimis Tadas, šį pasaulį išvydęs vasario 15 d. Taip pat aplink zuja dvi nedidelės sesutės, 1,5 m. ir 3 m., kurios dienos metu irgi būna su mama ir vis prašosi jos dėmesio.
Vyresni vaikai jau traukia į priešmokyklinę darželio grupę ar į mokyklą, o keturi apskritai yra suaugę (vyriausiajai dukrai – 26 m.) ir gyvena atskirai, tad namuose, kuriuose yra 5 kambariai, dabar gyvena „tik“ 9 vaikai. Iš viso šeimoje 5 dukros ir 8 sūnūs.
Ada pasakojo, kad apie didelę šeimą jaunystėje nesvajojo ir viskas susiklostė tarsi savaime. Nors gal ir buvo ženklų, kad jai lemta turėti daug vaikų – nuo vaikystės labai mėgo mažus vaikučius, tarkim, nuėjusi su tėvais į svečiuos, kur būdavo kūdikis, labai norėdavo parsinešti jį į savo namus. Na, o jos tėtis juokauja, kad ji polinkį turėti didelę šeimą paveldėjo iš jo mamos – jos močiutė turėjo net 18 vaikų.
Pati Ada kilusi iš keturių, o jos vyras – iš trijų vaikų šeimos.
Moteris labai nustebina, prasitarusi, kad šis jos vyras – jai antrasis. Ji jau turėjo 8 vaikus, iš kurių mažiausiajam tebuvo metukai, kai ryžosi skyryboms su pirmuoju vyru. Ar jai nebuvo baisu, pagalvojus, kaip bus sunku likti vienai su tokiu būriu atžalų? „Situacija buvo tokia, jog galvojau, kad bus lengviau vienai su vaikais negu su jais ir su tuo vyru. Ir tikrai neprapuolėme, kai kurie vaikai jau buvo vyresni, tad man padėjo“, – atsakė.
Po kurio laiko naują vyrą daugiavaikė moteris susirado internetu – nors internetinėmis pažintimis nelabai ir tikėjo, sugalvojo pabandyti. „Pradėjome susirašinėti, aš nuo jo neslėpiau, kiek vaikų turiu, greitai tą parašiau. O jis neišsigando – atrašė, kad kuo jų daugiau, tuo linksmiau“, – pasakojo Ada.
Ir pasidžiaugė, kad vyras, su kuriuo juodu kartu jau septynerius metus, labai geras, rūpestingas, negeriantis, vienodai rūpinasi ir jos vaikais iš ankstesnės santuokos, ir jų bendrais, kurių dabar jau penki (iki tol jis vaikų neturėjo).
Beje, visi šie penki jų vaikai gimė Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ir du iš jų buvo ankstukai, bet rimtų bėdų jie neturėjo. Ir jaunėlis Tadas, gimęs prieš mėnesį 34 nėštumo savaitę tiesiog greitosios pagalbos automobilyje, šiam dar nepasiekus ligoninės, dabar jaučiasi gerai ir jau kurį laiką auga su broliais ir sesėmis namuose.
„Labiausiai tuo ir džiaugiuosi, kad visi vaikai yra sveiki. Na, o jei namie mažosios dukrytės išverčia kokią spintelę ar, kaip neseniai buvo nutikę, priberia į lovą miltų, arba didesnieji vaikai kažko nepasidalina – tai tik smulkmenos“, – pastebėjo daugiavaikė mama.
Kada visgi ji pagalvoja, kad tiek vaikų auginti sunku? „Na, sunkiau būna tada, kai keli mažesni vaikai zirzia ir kažko nori visi vienu metu. Bet šiaip nieko labai sunkaus, gal todėl, kad aš esu kantri, o ir vaikai ramūs – gal į mane atsigimė“, – sakė moteris.
Daržų ravėti neprivaloma
Tam, kad namuose neįsivyrautų betvarkė, juose galioja tam tikros taisyklės. Vaikai turi susitvarkyti savo kambarius ir sudėti į vietas savo žaislus, grįžę iš mokyklos turi nenumesti kaip pakliuvę uniformos ir kuprinės (kažkodėl daugelis mėgsta taip daryti).
Taip pat vaikai turi valgyti tuomet, kai mama juos pakviečia, o ne tada, kada kas užsimanys – visi jau žino, kad jei praleis vakarienę tada, kai yra kviečiami, vėliau jos niekas nepatieks.
Su telefonais praleidžiamą vaikų laiką tėvai riboja – leidžia jais žaisti ne daugiau nei valandą ar pusantros per dieną. „Likusiu laiku verčiau tegul skaito knygas“, – pastebėjo mama.
Be to, yra sutarta, kad 21 val. visi jau turi ruoštis miego.
„Jei visgi kyla kažkoks kipišas, aš esu linkusi su jais kalbėtis apie tai, kas nutiko – pokalbiai tikrai padeda išspręsti įvairias problemas“, – patikino trylikos vaikų mama.
Jos vyras dar ir dirba, bet labai prisideda ir prie ūkio darbų, kuriais užsiima abu kartu. Kartu ir tariasi, kaip minės šventes, ką dovanos vaikams gimtadienio proga.
Šeima turi daržų, bet, pasak Ados, labai nepersistengia – augina visko tiek, kiek reikia savoms reikmėms, ir ne daugiau, nes nė neaišku, ar pavyktų viską realizuoti. Taip pat jie laiko vištų. Be to, moteris labai mėgsta gėles ir mielai rūpinasi gėlynu.
Paklausta, ar darbuotis daržuose padeda vaikai, ji atsakė: „Mes jų to daryti neverčiame, nebent pasiūlau, kad pamokysiu kažką sėti ar sodinti, ir jie dažnai sutinka. Būna ir taip, kad raviu daržą ir kažkuris pats ateina pasisiūlyti man padėti – kai jų tiek daug, vis atsiranda padėjėjų.“
