Fortepijonas
Modelis Karolina Toleikytė (26 m.) geriausia meditacija vadina skambinimą fortepijonu. Nors groti šiuo instrumentu išmoko dar vaikystėje, Karolina kone dešimtmetį nesimėgavo tuo, nes siekė modelio karjeros aukštumų.
Bet prieš trejus metus, kai gyvenimą sukaustė koronaviruso pandemija, ji panoro sugrįžti prie muzikos. Tam susiklostė palankios aplinkybės, nes modelio keliai 2020-ųjų sausį susikirto su tuo metu iš užsienio į Vilnių gyventi grįžusia pianiste Ieva Dūdaite. Ir Karolina tapo viena pirmųjų pianistės, sudariusios pianino pradžiamokslį, mokinių.
„Pamačiusi skelbimą, kad Ievutė moko suaugusiuosius groti pianinu ir renka klasę, nusprendžiau, jog tai yra ženklas ir verta pabandyti pianinu groti dabar jau savo malonumui, galbūt prisiminti tai, kas buvo primiršta, išmokti ir ką nors naujo, pagaliau tokio muzikos stiliaus, kuris ne programinis, bet mano skonio: daugiau džiazo, miuziklo“, – prisiminė K.Toleikytė.
Modelį nuo mažens traukė menas – jai močiutė yra pasakojusi, kad kai tik Karolina išmoko vaikščioti, jos namuose stovintis pianinas ją traukė lyg magnetas. Dar trūko ūgio, bet pasistiebusi mažylė pirštukus jau tiesė prie klaviatūros.
„Pianinu groti privačiai pradėjau nuo penkerių. Septynerių įstojau į meno mokyklą, septynmetę pianino klasę. Ją ir baigiau. Pabaigusi muzikos mokyklą susitelkiau į modelio karjerą ir muzikai mano gyvenime nebeužteko vietos“, – prisiminė Karolina.
Dar mokydamasi muzikos mokykloje K.Toleikytė surengė nemažai koncertinių turų. Ji grojo su kita mergina programą keturiomis rankomis – drauge koncertavo Vokietijoje, Švedijoje.
Jaunajai pianistei labai sekėsi ir patiko. Net dabar Karolinai gera prisiminti tas dideles sales, bažnyčias, auditorijas. Nors tuo metu programa, kurią atlikdavo, buvo klasikinė ir ne visai prie širdies, vis dėlto suteikė daug patirties, išmokė atsikratyti scenos baimės.
„Ta patirtis man vėliau padėjo ir modelio karjeros pradžioje, nes jau nuo vaikystės buvau pripratusi prie žiūrovų ir būti matoma, prie dėmesio ir įvertinimo už nuoseklų bei ilgą darbą“, – pažymėjo jauna moteris.
Pasimokiusi iš I.Dūdaitės sukurto pianino pradžiamokslio Karolina labai pamėgo groti sau. Šias akimirkas ji vadina tam tikra meditacijos forma, laiku sau. Be to, modelis taip pat mėgsta tapyti. Kuria širdžiai miela veikla užsiimti, priklauso nuo nuotaikos.
„Su jauduliuku dabar jau tenka pakovoti grojant kitiems, nes tai nėra ta veikla, kuria nuosekliai ir profesionaliai užsiimu kasdien. Todėl kiekvienas nedidelis koncertas draugams restorane, net oro uoste arba juos pasikvietus į svečius sukelia malonius prisiminimus, jaudulį ir pareikalauja pastangų.
Bet mokytojos ir bičiulės I.Dūdaitės dėka ir dėl mūsų ilgų pamokų, repeticijų, naujų kūrinių paieškų tokie neplanuoti koncertai nutinka vis dažniau. Ir artimus žmones savo atliekama muzika lepinu kur kas dažniau“, – džiaugsmo dėl skambinimo pianinu neslėpė K.Toleikytė, puoselėjanti šiltus jausmus žinomam verslininkui Jonui Garbaravičiui, su kuriuo pora yra jau kelerius metus.
Gimnastika
Verslininkas, leidėjas, knygų autorius Marius Jovaiša (49 m.) įsitikino, kad trenerio Ernesto Paškevičiaus pamokos jam kur kas geriau padėjo perprasti gimnastikos pratimų techniką, nei jis būtų mokęsis savarankiškai. Nors Marius gerokai pažengęs, vargu ar pavyktų rungtis varžybose, čempionatuose.
„Būna veteranų varžybų, bet jose dalyvauja tie, kurie vaikystėje tapo gimnastais, gali visa tai prisiminti ir parodyti. Žiūrint pagal gimnastikos sporto reikalavimus, aš negaliu padaryti nieko išskirtinio – mano sugebėjimų pakanka smagiems interneto filmukams sukurti“, – nusijuokė M.Jovaiša.
Gimnastikos pratimams atlikti svarbiausias įrankis – žmogaus kūnas. Juos darantį vyrą kartais užplūsta vaikystės prisiminimai, kai jis išeidavo į lauką su draugais padūkti, pasikarstyti po medžius. Kilnoti svorius jam atrodo monotoniška, nuobodu, dėl to dingtų paskata, o mokytis kokį nors gimnastikos pratimą prireikia metų darbo, kol dalimis jį vis kartoji, gludini.
„Eini tuo keliu siekdamas ilgalaikio tikslo ir, kai pagaliau priartėji, galvoji: oho, kaip smagu!“ – neslėpė verslininkas. Marius džiaugėsi prieš penkerius metus susipažinęs su treneriu E.Paškevičiumi, pas kurį dabar lankosi ir vyresnysis jo sūnus Vincentas, ir žmona Brigita.
„Dabar visa šeima pas jį individualiai sportuojame – kiekvieną savaitę lankome treniruotes“, – savo pavyzdžiu užkrėtė artimuosius M.Jovaiša.
Nors leidėjas ir knygų autorius namuose dėl sporto senokai įsirengė batutą, turi gimnastikos žiedus, lygiagretes, skersinį, norint išmokti naujų pratimų ir dar labiau lavinti kūną tenka treniruotis gimnastikos salėje.
Pratimams, kurių vyras mokosi, atlikti reikia įvairių čiužinių, duobės su paminkštinimu ir, žinoma, trenerio priežiūros, patarimų, pastabų.
Įgijęs patirties ir pasitikėjimo treniruotėse M.Jovaiša gimnastikos pratimus daro pasitaikius laisvam laikui, laukiant skrydžio oro uoste, net lėktuvo salone ar saulėtame paplūdimyje.
„Net ir metams bėgant, kai man jau nebe dvidešimt, svarbu išlaikyti sprogstamąją jėgą: greitai pašokti, galbūt ore apsiversti, padaryti salto. Tai išsaugo jaunatviškumą“, – gimnastikos naudą įvardijo M.Jovaiša.
Perprasti jaunatviškumo receptą jam padėjo E.Paškevičius, kuris taip pat yra ir fiziologijos specialistas. Treneris studijavo mediciną, baigė Lietuvos sporto universitetą, stažavosi ir rašė mokslinį darbą Didžiojoje Britanijoje.
„Jis dirba ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, todėl mūsų šeimai labai patiko. Treneris nuodugniai ištyrinėja pratimų atlikimo techniką ir pats yra įkvepiantis pavyzdys, nes darydamas ant žiedų prisitraukimus, vadinamus kareivėliais, labai priartėjo prie vieno Guinnesso rekordo“, – pasakojo Marius.
Ernestą treneriu iš didžiosios raidės jis vadina dėl to, kad auklėtinį jis labai stebi, nurodo, kokios raumenų grupės nepakankamai dirba, pasako apie kūno galimybes, trūkumus.
„Jis gali atverti akis, ne tik neleidžia tinginiauti, bet ir truputį stumteli. Tokiam treneriui sumokėti pinigai atsiperka su kaupu“, – pabrėžė gimnastiką pamėgęs vilnietis.
Vyras ne tik lavina kūną, bet ir kinų kalbos mokosi savarankiškai ir su mokytojais, nes įsitikino, kad tokie metodai padeda pasiekti gerų rezultatų. Be to, M.Jovaiša laikosi principo ko nors mokytis visą gyvenimą. Tai jis daro sąmoningai, o ne dėl patiktukų socialiniuose tinkluose.
Gimnastikos pratimai knygų autoriui prilygsta asmens higienai, nes juos daryti vyras įpratęs kaip praustis, valytis dantis, skalbtis drabužius. Jeigu dėl peršalimo negali sportuoti, M.Jovaiša jaučiasi lyg apšepęs, kiek nusilpęs, atrodo, kad niežti kūną, – tarsi šitaip jis reikalauja fizinio krūvio.
Nors dabar vyras neįsivaizduoja dienos be judėjimo, gerokai anksčiau daug laiko praleisdavo biure prie darbo stalo, keliaudamas lėktuvais.
Prieš penkiolika metų Marius nutarė gyventi sportiškai, kaip tik tuo metu atsisveikino su nesveika gyvensena – alkoholiu, rūkymu ir persivalgymu. Šią nišą vyras užpildė įvairiomis sporto šakomis – pradėjo nuo bėgimo, vėliau perėjo į triatloną, po to į gimnastiką.
„Lavinti vien tik ištvermę nėra labai protinga. Be jos, reikia lavinti ir savo jėgą, kūno koordinaciją, lankstumą. Norėjau užtikrinti visapusišką kūno lavinimą – ne tik nubėgti šimtą kilometrų, bet ir tvirtai išlaikyti tiesią nugarą, prisitraukti prie skersinio dešimt kartų, pastovėti ant rankų, išsilenkti į tiltuką“, – tikslus įvardijo Marius.
Būtent gimnastika jam pasirodė tinkamiausia, nes šis sportas ne veltui laikomas kūno rengybos pagrindu. Tai verslininkas pirmiausia suprato vesdamas savo vaikus nuo mažens į gimnastikos treniruotes.
„Mes kartais to nevadiname gimnastika, nebūtina taip prabangiai vadinti pratimų, gerinančių lankstumą, laikyseną, šoklumą.
Juk ir buityje tuos judesius pritaikome ką nors nuo žemės pakeldami, pasilenkdami, lengvai pasisukdami, atsitūpdami, sklandžiai judėdami“, – patikino M.Jovaiša, dažnai kviečiamas šia tema vesti seminarų.
M.Jovaiša pirmiausia patirtį kaupė skaitydamas knygas apie kūno sandarą ir visapusišką lavinimą, po to susidomėjo klasikiniais gimnastikos pratimais ant lygiagrečių, žiedų.
Treniruotis jis pradėjo savarankiškai, nes pratimų nesudėtinga susirasti knygose ar vaizdo įrašuose internete. Bet dalis pratimų, kurie Mariui buvo įdomūs, buvo greiti ir „sprogstami“ – persivertimai per rankas, salto, „saulutės“, apsivertimai.
Juos atlikti patartina pasitelkus profesionalų trenerį, nes savarankiškai mokytis per sudėtinga, nesaugu.
Dainavimas
Viešajame sektoriuje Vilniuje dirbančios dvynės Miglė Tvarijonienė ir Gintarė Karkliuvienė laisvalaikiu lavina balsus pas klasikinio dainavimo pedagogus, operos atlikėjus.
48 metų seserys dėl pomėgio lankė pamokas pas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros lektorę Aušrą Liutkutę, pedagogę ir operos sopraną Eglę Juozapaitienę, o šiuo metu pas operos solistę Agnę Sabulytę.
Vilniuje su šeimomis gyvenančias dvynes džiugina pažanga, todėl joms patinka balsus lavinti pas skirtingus pedagogus. Juk kiekvienas jų turi savo dėstymo metodiką, iš kiekvieno galima pasiimti tai, kas labiausiai priimtina, papildyti žinių bagažą.
Įdomu ir tai, kad kiekvienas mokytojas naudoja skirtingą kvėpavimo techniką, balso lavinimo pratimus, kiekvieno savitas dėstymo stilius. Todėl dainuoti mėgstančios moterys nesigaili, kad pasisėmė patirties iš skirtingų klasikinio dainavimo specialistų.
Seserys neabejoja, kad dėl pomėgio verta ieškoti profesionalių pamokų ir skirti tam lėšų, nes tai investicija, kuri suteikia galimybę tobulėti, atrasti naujų gyvenimo spalvų. Pasirinkimą lėmė vis kitas gyvenimo etapas ir aplinkybės.
„Per 20 metų turėjome ne vieną mokytoją ir apie visus juos galime pasakyti tik pačius pozityviausius ir gražiausius atsiliepimus – jie yra profesionalūs pedagogai, nuostabios asmenybės“, – įsitikino M.Tvarijonienė.
Seserys, dainuodamos Vilniaus karininkų ramovės tautinės muzikos ansamblyje „Vilnija“, kuriam vadovavo kompozitorius, dirigentas Leonas Pranulis (1940–2008), norėjo patobulinti dainavimo įgūdžius ir dėl to pradėjo lankyti privačias vokalo pamokas.
Paskui kilus asmeninio projekto idėjai įrašyti pirmą dainos vaizdo klipą šios pamokos pasiteisino. Dvynės iš viso įrašė tris profesionalius dainų vaizdo klipus, kurie kartais transliuojami per televizijos pageidavimų koncertus.
Savo asmeniniame archyve jos turi dar keletą dainų garso įrašų ir tiki, kad ateityje jie taip pat taps dainų vaizdo klipais.
Bet apie profesionalų dainavimą ar vokalo studijas seserys rimtai nesvarstė, tik norėjo, kad daina lydėtų jas visą gyvenimą.
„Malonu su sese turėti bendrą pomėgį ir praleisti laiką kartu. Prisilietimas prie muzikos – geriausia atgaiva sielai ir savęs išraiška“, – įsitikino Gintarė.
Dvynių ryšys stiprus nuo gimimo, jos net kartu studijavo, o sukūrusios šeimas kasdien kalbasi telefonu, kiekvieną savaitę susitinka, tad dainavimas, juolab privačios pamokos, taip pat tapo svarbia bendrystės dalimi.
Nors Gintarė ir Miglė Vilniaus universitete baigė vokiečių filologijos, po to verslo administravimo ir vadybos studijas, vienu metu net dirbo toje pačioje įstaigoje, po darbo kartu lankė ir dainavimo pamokas. Jos net nedainuoja po vieną, kaip glaudžiai liejasi ir dera jų balsai!
„Kadangi dainuojame su sese duetu nuo ankstyvos vaikystės, be muzikos net neįsivaizduojame savo gyvenimo. Taip pat neįsivaizduojame dainavimo po vieną, todėl dainuojame tik tada, kai būname kartu, – duetu. Esame įpratusios viena kitą girdėti ir jausti“, – patikino dvynės.
„Dainų dainelės“ konkursas jas lydėjo per visus 12 vidurinės mokyklos metų – seserys jame dalyvaudavo kas dvejus metus. 1992-aisiais abiturientės tapo „Dainų dainelės“ laureatėmis, pasirodė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.
„Tai buvo gražiausias ir įsimintiniausias mūsų vaikystės ir paauglystės projektas. Už tai esame dėkingos mamai ir močiutei, kurios pirmosios pastebėjo mūsų talentą dainuoti ir dar 5–6 metukų nuvedė pas pirmąją nuostabiąją dainavimo mokytoją Ireną Cicėnienę“, – iki šiol pedagogę prisimena iš Ignalinos kilusios dvynės.
Muzikė nori perduoti vertingas žinias
Dėl to, kad pianino pamokos tapo populiarios, I.Dūdaitė (32 m.) neseniai sudarė antrą pianino pradžiamokslio dalį. Joje – 7 pamokos, tiek pat buvo ir pirmoje dalyje, pasirodžiusioje prieš trejus metus.
Pamokų rinkiniai skirti ir vaikams, ir suaugusiesiems, norintiems sugrįžti prie muzikos. Tačiau vaikai pamokose sudaro trečdalį, o du trečdalius – suaugusieji. Juk šešiametį galima vesti į muzikos mokyklą, o subrendusiems, dirbantiems muzikos mėgėjams lavinti šį pomėgį tenka privačiose pamokose.
„Pradžiamokslis skirtas atkurti žinias arba viską pradėti nuo švarios lentos. Jeigu matai, kad ką nors žinai, gali praleisti ir žengti savo tempu. Kitiems patinka pasikartoti, kas buvo pamiršta. Kiekvienam pamokos pritaikomos pagal sugebėjimus. Kadangi išleidau pradžiamokslio tęsinį, pamokos labiau orientuotos į vidutinio lygio pianistą“, – mokinių susidomėjimu pianino muzika džiaugėsi I.Dūdaitė.
Per pirmas septynias pamokas išmokstama groti pirmą kūrinį – armėnų šokį, per kitas septynias jau galima pagroti ir Ludwigo van Beethoveno „Elizai“. Kad būtų įdomiau mokytis, pianistė armėnų šokiui sukūrė garso įrašą, kuriame skamba jos pritarimas. Tad grodamas kartu su įrašu mokinys gali pajusti lyg kūrinys skambėtų atliekant keturiomis rankomis. Tai motyvuoja, nes mokinys perpranta, kaip kūrinys galėtų skambėti koncertų salėje.
Norint mokytis nebūtina iškart įsigyti fortepijono. Neskubėti pirkti instrumento patariama ir dėl to, kad pirmiausia reikia įsitikinti, ar tikrai patinka pamokos. Prisėdus prie pianino netrukus galima pajusti, ar nersi į nelengvai perprantamą muzikos pasaulį.
I.Dūdaitė kartais išgirsta, jog mokinio tėvai norėjo, kad jis mokytųsi skambinti pianinu, nes tai buvo neišsipildžiusi jų vaikystės svajonė. Kiti nori gerai praleisti laisvą laiką. Vieni tęsia mokymąsi, kiti po mėnesio atsisveikina ar pradeda lankyti vokalo pamokas.
Tie, kurie lankė pamokas, kas pusmetį rengė koncertus. Pasirodymai padėjo įveikti jaudulį, scenos baimę. Be to, mokiniai taip susidraugavo, kad kas mėnesį ruošia fortepijono vakarėlius, – viena šeima pasikviečia visus, rengia vakarienę, visi vaišinasi ir vieni kitiems groja.
Nors I.Dūdaitė nemažai koncertuoja ir užsienyje, ir Lietuvoje, su vyru augina mažametę dukrą, ėmėsi ir pedagoginės veiklos: „Matau didelę prasmę vesdama pamokas. Juk buvau vienuolikai metų išvykusi į užsienį studijuoti, įgijau pasaulinio lygio žinių, todėl gera jas perduoti jaunajai kartai.“
