Žaliakalnyje, tylioje Kapsų gatvėje, ant 11-uoju numeriu pažymėto privataus pastato durų galima pastebėti kuklią iškabą. Joje skelbiama, kad čia veikia „Gyvenimo vartai“.
Kelią į šiuos namus žino ne vienas nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio priklausantis ir to atsikratyti bandantis žmogus bei asmenys, kurie nori susirasti darbą ar išmokti dirbti savarankiškai. Neretai šie asmenys turi ir vienų, ir kitų problemų.
„Gyvenimo vartų“ patalpose jie gauna įvairiapusę pagalbą, o vasario mėnesį gamino inkilus, kurie kovą bus pakabinti įvairiose Kauno vietose.
Šį centrą savo namuose įkūrė pats narkotikus ilgą laiką vartojęs, bet jiems atsispirti sugebėjęs 63 metų kaunietis G.Žukas.
Kaimynai manė, kad mirė
G.Žukas pasakojo, kad į narkotikus įniko, kai jam buvo 23-eji.
„Iš pradžių pavartojus apimdavo euforija, bet ji greitai praeidavo, užgriūdavo depresija. Siekdamas iš jos išbristi vėl ieškodavau svaigalų. Taip susidarė uždaras ratas, aplink buvo tik tokie patys žmonės, duobė vis gilėjo. Tai truko net 20 metų“, – pokalbį apie žalingus įpročius pradėjo vyras.
Kaunietis prisipažino, kad norėdamas gauti pinigų darydavo įvairius nusikaltimus ir galų gale buvo nuteistas 5 metams. Tačiau tuo metu jis jau rimtai svarstė, kad narkotikų pajėgs atsisakyti, todėl vienas tuo patikėjęs žmogus už jį laidavo.
Bausmė buvo atidėta su sąlyga, kad G.Žukas mes vartoti narkotikus, ims dirbti.
Vyras pasakojo supratęs, kad jei nieko nekeis, jei nori gyventi, o ne mirti perdozavęs, savo gyvenimą turi pakeisti.
Lietuvoje pagalbos narkomanams ir nuteistiems asmenims tuo metu dar buvo sunku rasti, veikė vos kelios organizacijos, bet vienoje jų kaunietis reikiamą pagalbą vis dėlto gavo.
„Iš savo namų Kapsų gatvėje staiga dingau. Kaimynai, kuriems savo gyvenimo būdu anksčiau buvau įvaręs nemažai baimės ir kėlęs pyktį, manė, kad jau esu nebegyvas. Bet po kelerių metų grįžau pasikeitęs. Aplinkiniai net stebėjosi, kaipgi čia aš prisikėliau?“ – šypsojosi vyras.
Landynę pavertė centru
G.Žukas neslėpė, kad atsikratyti priklausomybės buvo labai sunku. Reikėjo įvairiapusės pagalbos. Jos sulaukęs 2004 metais kaunietis savo namuose įkūrė labdaros ir paramos fondą „Gyvenimo vartai“.
„Kai padedi kitiems, gali padėti ir sau“, – įsitikinęs vyras.
Jis subūrė savanorių komandą ir fondo veiklai pritaikė savo namus.
„Kol vartojau, namai buvo paversti lindyne. Juos sutvarkiau, pradėjome dirbti.
Kiek vėliau pertvarkiau kieme stovintį garažą. Ant jo pastačiau vieno aukšto statinį, taip atsirado patalpos, kuriose veikia fondas, kur ateina pagalbos ieškantys žmonės“, – pasakojo kaunietis.
Garažo rūsyje įrengtos dirbtuvės, kuriose galima atlikti įvairius medžio darbus.
Gauna ne tik pavalgyti
Pagalbos į Kapsų gatvę ateina įvairiausi žmonės – vyrai, moterys, tėvai su vaikais, kuriems reikia socialinės paramos.
„Žmonės gali gauti maisto, kurio surenka „Maisto banko“ atstovai. Jo reikia ir sunkiai besiverčiančioms šeimoms, ir priklausomybių turintiems žmonėms.
Iš savo patirties žinau, kad galima turėti pinigų tik narkotikams ir niekam daugiau. O visiems reikia pavalgyti“, – atviravo G.Žukas.
Fondo patalpose veikia ir priklausomybės ligų dienos centras. Čia įvairią pagalbą teikia psichologai, socialiniai darbuotojai, bendradarbiaujama su anoniminių narkomanų, alkoholikų organizacijomis.
Gamino namus paukščiams
Kitas žingsnis į normalų gyvenimą yra darbas.
Dirbti su keisti gyvenimą pasiryžusiais žmonėmis G.Žukui padeda įsidarbinimo tarpininkas Simonas Streikus. Jo užduotis – motyvuoti bedarbius, kad jie norėtų dirbti, ir padėti jiems rasti darbą arba pamokyti, kaip susikurti darbo vietą.
„Pas mus ateina žmonės, kurie nedirbo metų metus, kurie nieko nemoka, nėra pratę dirbti. Pradėti reikia nuo mažų žingsnių. Nusprendėme, kad specializuosimės dirbti su medžiu. Iš pradžių ruošėme malkas. Dabar jau turime įrangą, kuria iš medžio galima pagaminti įvairius gaminius.
Kas ką nori, tas tą ir gamina. Vieni indus, kiti lesyklas, treti kokius nors nesudėtingus baldus. Medis sušildo, žmonės įsitikina, kad gali išmokti su juo dirbti. O tai jau žingsnis pirmyn, atsiranda tikimybė, kad mažiau norėsis grįžti atgal“, – pasakojo S.Streikus.
Visą vasario mėnesį „Gyvenimo vartų“ lankytojai gamino inkilus, kurie bus iškelti įvairiose Kauno vietose – ir prie privačių namų, ir prie mokyklų, ir parkuose.
„Simboliška, kad nuo priklausomybių kenčiantys, darbo, o dažnai ir savo namų neturintys žmonės gamino inkilus, kurie bus paukščių namai. Kalbantis apie tai galima rasti motyvacijos, kodėl verta dirbti, stengtis, padėti kitiems“, – sakė S.Streikus.
Dalis darbo vietą randa
G.Žukas tvirtino, kad nuo praėjusių metų socialinėse dirbtuvėse, kuriose gaminami medžio dirbiniai, apsilankė 42 asmenys, iš jų 19 jau rado darbo vietą.
Deja, kai kurie žmonės neištveria, vėl ima svaigintis. Kai kurių sveikata tokia prasta, kad net ir nustoję vartoti svaigalus nelaimėliai miršta.
Anksčiau buvo rengiamos kiek kitokio pobūdžio dirbtuvės, žmonės buvo mokomi statybos, apdailos, staliaus darbų. Jose lankėsi 250 asmenų ir 40 procentų taip pat susirado darbą arba pradėjo savo veiklą.
Vieno recepto tiesiog nėra
G.Žukas teigė suprantantis, kad, norint padėti kitam, prievarta to nepavyks padaryti – neįmanoma priversti žmogaus keistis, dirbti.
„Žmogus pats turi norėti ką nors keisti, o kurti naują asmenybę galima padėti. Deja, vieno atsakymo, kaip tai daryti, nėra“, – sakė pašnekovas.
Kaunietis neslėpė, kad už tai, jog prisikėlė, yra dėkingas kitiems bei apvaizdai, yra laimingas, kad sveikata nebloga. Dabar jis ne tik padeda kitiems, bet ir džiaugiasi gyvenimu. Užaugino dvi dukras, ūkininkauja Kaišiadorių rajone, kur turi savo bitininkystės ūkį.
Kaimynai priekaištų neturi
Žaliakalnyje esančios Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Z.Kuzmickio padalinio vyriausioji bibliotekininkė Inga Dulinskienė pasakojo, kad ne vienus metus bendrauja su G.Žuku ir bendradarbiauja su jo vadovaujamos organizacijos nariais.
„Šis žmogus kupinas nestandartinių idėjų ir ieško neįprastų problemų sprendimo būdų. Jo išmonė stebina, matyt, tai padeda iš naujo susidomėti gyvenimu tiems, kurie paslydo.
Iš vietinės bendruomenės narių niekada neteko girdėti, kad kaimynystėje veikiantis fondas, jo lankytojai keltų nepasitenkinimą ar pavojų“, – sakė I.Dulinskienė.
Ši biblioteka nuo 2014 metų bendradarbiauja su taip pat Žaliakalnyje įkurta viešąja įstaiga „Kartu stipresni“. Šios organizacijos, bibliotekos ir G.Žuko vadovaujamo labdaros ir paramos fondo atstovai 4 metus dirbo su ilgalaikiais bedarbiais, kenčiančiais nuo alkoholizmo.
„Projektas baigėsi, bet bendradarbiavimas tęsiasi. Tiems žmonėms, kuriems stengiasi padėti „Gyvenimo vartų“ atstovai, ir toliau reikia įvairios pagalbos, bendravimo, vietos, kur gali susiburti, susitikti“, – kalbėjo I.Dulinskienė.
Padeda socializuotis, lavina įgūdžius
Milda Jankauskienė. Užimtumo tarnybos atstovė spaudai
„Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas bendradarbiauja su labdaros ir paramos fondu „Gyvenimo vartai“, į šį fondą nukreipiami ilgalaikiai bedarbiai ir negalią turintys asmenys, kurie to pageidauja.
Šiems asmenims padedama socializuotis, lavinami būtinieji įgūdžiai padedant „Maisto banko“ programai. Socialinėse dirbtuvėse darbo neturintys asmenys atlieka medžio darbus padedant meistrams. Taip pat šiems asmenims padedama ieškoti darbo, sukuriamas asmens gyvenimo aprašymas, kontaktuojama su galimais darbdaviais.
Visų socialinių partnerių veikla yra naudinga, tarp jų ir „Gyvenimo vartų“, nes prisideda prie ilgalaikių bedarbių, negalią turinčių žmonių ir besirengiančių darbo rinkai asmenų integracijos į darbo rinką.“
Ne tik padėti, bet ir suprasti niekas nenorėjo
Valdas Šiškus. Reabilitacijos namų. „Sugrįžimas“ vadovas
„Narkotines medžiagas vartojau ne vienus metus, bet 1995-aisiais šios priklausomybės nusprendžiau atsikratyti, nes supratau, kad žemiau jau nebėra kur pulti. Man pavyko. Tuo metu rasti pagalbą buvo sudėtinga, pažįstami nuo svaigalų priklausomi žmonės klausdavo patarimų, prašė padėti. Juos priimdavau į savo namus, pasirūpindavau jų detoksikacija.
2000 metais nusprendžiau steigti nuo narkotikų priklausomų žmonių reabilitacijos namus. Nors esu kaunietis, nei Kauno miesto, nei Kauno rajono savivaldybės nepalaikė.
Kauno rajone, Linksmakalnyje, radau avarinės būklės pastatą, kuris tada kainavo 2 tūkstančius eurų. Tuo metu man tai buvo didžiuliai pinigai, bet į priekį stūmė noras padėti likimo broliams.
Kai kūrėmės, vietiniai gyventojai priešinosi, mūsų bijojo. Bet iki šiol jokių incidentų nėra buvę ir aplinkinių požiūris gerokai pasikeitė.
Reabilitacijos namuose paprastai gyvena apie 20 žmonių. 65 procentai jų pradeda gyventi blaiviai. Kiti vartoja kartais, treti vėl ima svaigintis nuolatos. Dabartiniai narkomanai kur kas labiau išlepę, pripratę prie to, kad gaus paramą ir pašalpą, kartais pagalbos ne prašo, o reikalauja, dirbti ir užsidirbti nenori. Darbas su jais sudėtingesnis, nei buvo prieš 10 metų.
Vienas kitas asmuo, grįžęs į normalų gyvenimą, imasi padėti kitiems. Norėtųsi, kad jų būtų daugiau, bet tokį sunkų darbą gali dirbti tik tam atsidavę, pašaukimą turintys žmonės, nes atlygis už jį menkas.“
