Kupiškėnui su technika susiję darbai lipo nuo mažens – atsimena, kad dar penktoje klasėje ardė ir tyrinėjo „Javos“ motociklo variklį. Kiek vėliau su broliu bandė konstruoti „bagius“ (lenktyninius automobilius), o baigęs vienuoliktą klasę jau gamino motorinį laivą.
Vėliau, sukūręs šeimą, tuo savo sumeistrautu motorlaiviu plukdydavo namiškius po Aukštaitijos ežerus. „Turėjome automobilį, paprastą „Zaporožietį“, nes „Žigulio“ įsigyti nepavyko, ir juo motorlaivį nutempdavome iki ežero. Tik važiuoti reikėdavo vakare, kad neužkaistų automobilio variklis“, – linksmai atsiminė pašnekovas.
Po kelių dešimtmečių vyras su motorlaiviais atsisveikino ir, kaip pats sako, „iš vandens šoko į purvą“ – pradėjo važinėti visureigiais. Tuo, matyt, užkrėtė jo brolis, kuris tuo metu jau buvo Pasvalio visureigių klubo „4x4“ prezidentas.
Vladas pirmąjį visureigį įsigijo Anglijoje – padėjo tuo metu ten gyvenusi dukra. Automobilis kainavo 600 svarų ir buvo kaip reikiant suvargęs, bet nagingas meistras jį prikėlė naujam gyvenimui, patobulino, kad jis iš standartinio taptų tinkamesnis sudėtingoms eismo sąlygoms, vietoje galinių sėdynių padarė stalčius daiktams susidėti ir gultus. Kaip visai paprastą dalyką jis pasakoja ir tai, kad angliško automobilio vairą perkėlė į lietuviams įprastą pusę. Turbūt buvo labai sunku? „Ne, tiesiog aš turiu matymą, kaip daryti tokius dalykus“, – atsakė.
Tas automobilis įveikė daug tūkstančių kilometrų, ir ne keliais, o bekele, per Karpatų kalnus ar Karelijos pelkes ir Kolos pusiasalio tundrą bei Barenco jūros pakrantę, žodžiu, keliautojai vyksta tomis kryptimis, kur neskrenda lėktuvai.
Kartu su žmona ir kitais visureigių klubo nariais Vladas ne kartą lankėsi Ukrainoje, Sakartvele, Rusijoje ir kitur, tik pandemija ir karas Ukrainoje juos kiek pristabdė.
Dabar Vladas kelionėms ruošia naujesnio modelio visureigį, o senąjį ketina kada nors restauruoti.
Seniau vyras dirbo vietinėje gamyklėlėje gamybos vadovu. Joje buvo apie trisdešimt darbuotojų, jie gamino medienos paletes. Pradžioje darbavosi rankomis, o vėliau Vladui vis kildavo minčių, kokios staklės galėtų darbus palengvinti – ir daugelis jo sumanymų virto realybe, pagal juos be jokių brėžinių sukonstruotos gamybos linijos.
Deja, prieš trejus metus gamykla buvo uždaryta.
Nuo tada Vladas su bičiuliu turi dirbtuves, kuriose užsiima įvairių žemės ūkio bei medienos apdirbimo staklių gamyba ir remontu.
Vieni giria, kiti kraipo galvas
Savo dirbtuvėse meistras turi kampelį, kuriame laiko įvairius gelžgalius; nemažai detalių atiduoda autoservise dirbantis draugas. „Kai kyla įkvėpimas, nueinu prie tos krūvos, apsižiūriu ir kyla mintis, ką įdomaus galėčiau pagaminti“, – sakė Vladas.
Pasirinktą detalę jis paprastai apdirba smėliavimo įranga (ši nuo metalo pašalina rūdis ir išlygina paviršių), paskui kažką suvirina, nulakuoja ar nudažo – ir išeina netradicinė lempa, laikrodis ar dar kas įdomaus.
Pašnekovas linksmai pridūrė: „Gal kažkam atrodo, kad žmogus, kuris tokiais dalykais užsiima, yra trenktas, na, bet ką padarysi.“
Nemažai savo darbų meistras kam nors atiduoda, bet turi jų ir namie: televizorius stovi ant staliuko, pagaminto iš keturių stūmoklių, kelių švaistiklių ir paskirstymo veleno, gėlių stovas (seniau tarnavęs kaip paukštelių narvo stovas) pagamintas iš alkūninio veleno su smagračiu bei automatinės greičių dėžės detalės. Kad telefonai ir jų krovikliai nesimėtytų kur pakliuvę, namie jiems skirtas laikiklis, pagamintas iš paskirstymo veleno ir BMW greičių dėžės korpuso. Prie to paties laikiklio pritvirtinta stalinė lempa – ja virto dušo galvutė.
„Mano akimis žiūrint, daugelis senienų savotiškai gražios ir jų galima neišmesti, o perdirbti. Tam tiktų gal 90 procentų metalo laužo. Ypač daug kur tinkamos automobilių detalės, kurios susilankstė, varikliui patyrus hidraulinį smūgį. Gal kažkam toks mano užsiėmimas ir atrodo kvailai, bet man tai gražu, be to, tokia veikla ramina. Čia juk skonio reikalas – kai kurie žmonės pasako, kad jiems patinka, na, o kiti tik pakraipo galvas“, – pasakojo pašnekovas.
Jo žmona Audronė kartais pateikia pasiūlymą, ką galima būtų pakoreguoti, ir vyras paprastai į tai atsižvelgia – juk jo žmona apie meną nusimano, ji yra dailės mokytoja.
O ar sutuoktinė kartais nepasako, kad jis sumąstė tikrą nesąmonę? „Ne, nesako, juk pedagogai – taktiški žmonės“, – nusišypsojo pašnekovas.
