Palaikymo Žanetai šiuo metu tikrai reikia, nes po smegenų auglio operacijos jai trūksta jėgų, nelengva ir pereiti per kambarį, ir apsirengti megztinį, kai šalta.
Moters istorija skaudi ir jos pabaiga dar neaiški, bet visgi iš sutuoktinių pasakojimo atrodo, kad gyvenime yra daug meilės ir vilties.
Likimas Žanetos nelepino nuo mažens. Kai jai buvo keturiolika, ji, netyčia perskaičiusi namie rastą laišką, sužinojo, kad auga ne tėvų, o globėjų šeimoje. Pasirodė, kad jos mama paliko ją įvaikinti, kai ji buvo visai maža. Tai paauglei buvo didelis smūgis, bet po jo atsigavusi ji sau pasakė, kad būtinai nori turėti gražią tvirtą šeimą.
Šeimą ji sukūrė, susilaukė dviejų dukrų, kurios dabar jau suaugusios, tačiau santykiai su pirmuoju vyru nebuvo tokie gražūs, kaip norėjosi, o galiausiai jis žuvo – nutrenkė elektra.
Keletą metų moteris dukreles augino viena, o 2001 m. sutiko savo dabartinį vyrą Vygantą. Jų pažinties istorija linksma, nors, kaip pastebi vyras, ji gali skambėti nekorektiškai, mat jie pažinties metines švenčia rugsėjo 11 d., kai amerikiečiai gedi, o jų virtualiu piršliu galima laikyti teroristą Osamą bin Ladeną.
Netrukus po JAV ištikusios rugsėjo 11-osios tragedijos Lietuvoje pradėjo plisti humoristinė trumpoji žinutė, kurios tekste buvo prašoma draugą priimti nakvynės, nes nutiko bėda, o pasirašė neva Osama bin Ladenas.
„Mes su Žaneta dirbome vienoje darbovietėje, bet bendravome nedaug. Gavęs ir perskaitęs tą juokingą žinutę aš ją persiunčiau bendradarbiams. Tais laikais buvo tokie telefonai, kur reikia kantriai slinkti žemyn, kad perskaitytum tekstą iki galo, o Žaneta to nepadarė – ji susirūpinusi puolė man rašyti ir klausti, kas nutiko, ar tikrai mane užgriuvo rimtos problemos. Kurį laiką jai atrašinėjau juokais, na, o paskui susidraugavome“, – atsiminė Vygantas.
Moteris dirbo ir dar mokėsi, vėliau juodu, nors nebuvo susituokę, susilaukė bendros dukrytės – atrodė, kad gyvenimas stojo į normalias vėžes. Ir tada Žaneta sulaukė dar vieno likimo smūgio.
Prieš vienuolika metų, kai mažajai dukrytei tebuvo 1 m. 1 mėn., moterį ištiko priepuolis, panašus į epilepsijos. Buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad jos galvoje – 6 cm dydžio auglys, diagnozuotas trečios stadijos smegenų vėžys.
„Tuo metu buvo labai baisu – viskas skambėjo labai grėsmingai, vaikas visai mažas, o gali likti be mamos“, – atsiminė Vygantas.
O Žaneta prisiminė, kad, nors ir jai pasidarė labai baisu, dukrelės tėvas būtent tuo metu jai pasipiršo. „Atsisakiau, nes nežinojau, kokia po operacijos pabusiu – gydytojai sakė, kad galiu niekuomet nevaikščioti, nekalbėti ar dar kažkas blogo gali nutikti“, – atsiminė Žaneta.
Nieko labai blogo nenutiko, bet viso auglio iš karto pašalinti nepavyko, prireikė ir antros operacijos. „Maždaug 1,5 m. man buvo baisūs, buvo ypač sunku psichologiškai ir baisu dėl ateities. Norėjosi, kad vyras visą laiką būtų šalia, nes be jo jaučiausi visai pažeidžiama“, – atsiminė Žaneta.
Mažąją dukrelę tuo metu prižiūrėjo vyresnės sesės (joms jau buvo 16 ir 17 m.) ir ateinanti auklė.
Ir visgi viskas grįžo į vėžes – Žaneta atsigavo ir galėjo gyventi visavertį gyvenimą, vėl dirbo, rūpinosi šeima ir pagaliau prieš aštuonerius metus pasinaudojo Vyganto pasiūlymu susituokti.
Vestuves pora iškėlė jiems reikšmingą rugsėjo 11 d.
Būklė atrodė katastrofiška
Apie ligą moteris per devynerius ramius metus primiršo, tiesa, karts nuo karto reikėdavo pasitikrinti, ar ši neatsinaujino. Tyrimai laikui bėgant buvo kartojami vis rečiau, kas pusantrų metų. „Prieš 1 m. 4 mėn. atliktas tyrimas parodė, kad viskas švaru. Man jau buvo ramu, atrodė, kad viskas tikrai praeityje – o pernai vasarą, praėjus nepilniems metams po to tyrimo, vėl patyriau priepuolį“, – konstatavo moteris.
Vargai prasidėjo iš naujo. Nustatyta, kad onkologinė liga sugrįžo, šįkart – jau ketvirtos stadijos. Rugpjūtį moteriai atlikta atsinaujinusio auglio šalinimo operacija.
Vygantas prisipažino: „Po trečios operacijos man atrodė, kad jos būklė katastrofiška – ji praktiškai nieko negalėjo, dešinė kūno pusė buvo nejudri. Mažoji dukra net bijojo ją aplankyti ligoninėje. Ir visgi jos būklė kas dieną gerėjo, pasiekimų vis daugėjo – smegenys yra labai plastiškos, net nemaniau (o ir niekas nepasakė), kad žmogus gali keistis taip greitai. Taigi labai svarbu neprarasti vilties ir nepradėti žmonių laidoti anksčiau laiko.“
Dukra nualpo, bet padėjo
Taip pat Žanetos laukė chemoterapija, tačiau parinkti vaistai jai pasirodė per stiprūs, šalutinis poveikis ypač vargino – dabar pašnekovė laukia, kol medikai ras alternatyvą.
Be to, paaiškėjo, kad moteriai gali būti naudinga imunoterapija.
„Noriu pasakyti ačiū savo šeimai už didžiulį palaikymą šiuo nelengvu metu, taip pat labai dėkoju visiems draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondui, kurie man padėjo gauti imunoterapinį gydymą“, – sakė moteris.
Išgirdę apie tai, kad tikslinga išmėginti šią gana naują metodiką, sutuoktiniai sužinojo ir tai, kad reikalinga didelė pinigų suma, na, o sprendimą reikėjo priimti greitai. Jie svarstė apie nekilnojamojo turto pardavimą, bet tokie reikalai greitai nesutvarkomi. Tuomet Žaneta, kuri kartais dalijasi savo išgyvenimais feisbuko paskyroje (ją rasite čia), apie tai parašė – ir paramos sulaukusi šeima per porą dienų suprato, kad pavyks susitvarkyti.
Be to, buvo reikalingas didelis kiekis kraujo, kurio gali duoti tik patys artimiausi žmonės, tėvai ir vaikai. Viena Žanetos dukra netiko, nes buvo per maža, kita – nes ji veganė, tad liko vyriausioji dukra, kuri tuo metu žindė savo vaikelį. Tačiau ji mamai sutiko padėti ir, nors procedūros metu, kai buvo paimta 300 ml kraujo, apalpo, viskas praėjo iš esmės gerai.
Imunoterapija turėtų padėti ligonės organizmui kovoti su liga, tiesa, poveikio dar teks palūkėti.
Nerimą geriausiai nuveja vyras
Ypač Žaneta dėkinga už nuolatinį rūpestį savo sutuoktiniui. „Jis ne tik manimi be paliovos rūpinasi nuo operacijos rugpjūtį, bet ir nė karto per tą laiką nė balso nepakėlė, nors kantrybės tikrai reikia“, – pripažino ji.
Žanetai dabar nelengva pasirūpinti savimi, juolab išeiti iš namų, bet, kai pasitaiko galimybė, ji lanko juoko jogą, meditaciją. Be to, yra lankiusi užsiėmimus, kurių metų mokėsi „išpiešti“ savo nerimą, tad jį pajutusi gali vėl to imtis. Dar ją ramina neseniai atrasta knyga „Išgiję. Nepaprasta minčių ir kūno galia įveikti net nepagydomas ligas“, įvairios dėkingumo praktikos.
Nerimas užplūsta moterį dažnai, kai ji lieka namie viena – vyras paprastai dirba iš namų, bet kartais jam prireikia išvykti. Pašnekovė yra sutarusi su šalia gyvenančia kaimyne, kad prireikus ją pasikvies į pagalbą – ramiau, kai žino, kad yra kur kreiptis. Nors tikriausiai pagalbos ir neprireiks, nes nerimas – labiau psichologinės kilmės (baisu, kad vėl prasidės priepuolis).
Moteris labai dėkinga ir dvylikametei dukrelei, kuri taip pat stengiasi ja pasirūpinti. Kai mergaitė žino, kad tėčio nėra namie, net iš mokyklos parašo mamai žinutę ir paklausia, kaip sekasi (nors jos mokykloje telefonais naudotis ir neleidžiama).
Pozityvus mąstymas stiprina imunitetą
Nors sutuoktiniams šiuo metu ir nelengva, jie stengiasi mąstyti pozityviai.
Vygantas, nuolat lankydamasis onkologinėje ligoninėje, pastebėjo, kad žmonės į juos ištikusią lemtį reaguoja labai skirtingai. Vieni atrodo visai gerai, tačiau dūsauja ir skundžiasi gyvenimu, o kitų fizinė būklė gerokai prastesnė, bet jie į gyvenimą žvelgia su šypsena. Viena moteris, kuri atrodė palyginus gerai, tik ir tekartojo: „Aš tuoj mirsiu, tuoj mirsiu.“
Toks nusiteikimas, kaip pastebi pašnekovai, nieko gero neduoda nei pačiam ligoniui, nei jo artimiesiems. „Yra moksliškai patvirtinta, kad pozityvus mąstymas stiprina žmogaus imuninę sistemą, na, o tada jam lengviau sveikti. Vėžys tikrai nėra mirties nuosprendis, šiuolaikinės medicinos dėka daugiau nei 80 proc. pacientų pasveiksta. Nereikia žmonių laidoti anksčiau laiko“, – pastebėjo Vygantas.
Žanetos įsitikinimu, padeda ne tik optimizmas, bet ir mityba. Ji nevartoja cukraus (tą patį darė ir po antrosios operacijos ir tai, atrodo, padėjo). Kai labai užsinori ko nors skanaus, ji suvalgo kokį veganišką desertą.
Be to, Vygantas pastebėjo, kad ligonio artimiesiems labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi – jeigu pats palūši, tai ir sergančiajam, ir šeimos nariams bus tik sunkiau.
Tad dabar Žaneta laukia tolesnio gydymo ir tolesnių tyrimų, kurie parodys, ar auglys neatsinaujina, o iki tol ji stengiasi mėgautis smulkmenomis – kad ir galimybe išgerti kavos ar pažiūrėti pro langą, kai šviečia saulė.
Kelis kartus, kai moters savijauta buvo geresnė ir jėgų daugiau, jiedu net išsiruošė į restoraną. Kas bus toliau, neaišku, užtat galima pasidžiaugti šia diena.
