Lietuvoje Lina, baigusi muzikos didaktikos bakalauro bei etnologijos magistro studijas, dirbo muzikos mokytoja Kauno rajone ir mokė vaikus fortepijono, muzikos teorijos, vedė ankstyvojo ugdymo pamokėles. Aktyvi mokytoja visada labai mėgo savo darbą su vaikais, dažnai su jais dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Taip pat augino du savo vaikus.
Visgi 2012 m. po skyrybų su vyru moteris ryžosi išvykti į užsienį ir pradėti naują gyvenimą. Vaikai jau studijavo, jiems norėjosi padėti finansiškai. Tik Austrijoje jos turimi aukšto mokslo diplomai ir ilgametė darbo patirtis niekam nerūpėjo, tad teko pamatyti visai kitokį gyvenimą.
– Nuo ko pradėjote ir kaip įsitvirtinote svetimoje šalyje? Turbūt buvo ir momentų, kai galvojote, jog geriau nebūtumėte čia važiavusi? – pirmiausia paklausiau Linos.
– Iš karto pasakysiu: niekada nebuvo nė sekundės abejonių tema „o gal man reikėjo nevažiuoti“. Atvirkščiai. Galvojau, kad tik nereikėtų grįžti per anksti. Laikas prieš kelionę buvo tiesiog šiurpus – nervų karas, įtampa, nežinomybė.
Nusipirkau pigiausią bilietą, nakvojau Talino oro uoste, Vienoje pasiėmiau sugadintą lagaminą ir vilkte vilkau jį per tris stotis iki pat Celio prie Zė (Zell am See) miestelio Zalcburgo regione.
Tuo metu ten gyveno mano draugė Eglė su šeima. Jie padėjo man kaip galėjo. Eglė važiavo kartu į darbo pokalbius, rašė man darbo skelbimus, skambino, tarėsi. Mano vokiečių kalbos žinios buvo artimos nuliui, o ir anglų – toli gražu nepakankamos. Kartodavosi kuriozai, kai važiuodavom ieškoti darbo man, o siūlydavo jį Eglei.
Vis tik vasarai pavyko rasti nedidelį valytojos darbą mažame viešbutyje „Sonnenschein“ nuostabioje vietoje, prie pat ežero. Septyniasdešimtmetė šeimininkė Ingė – be galo maloni. Norėdama su manimi susišnekėti, kantriai mokė kalbos: ima už durų rankenos, žiūri į akis, šypsosi ir kartoja: „aufmachen“ – atidaro duris, „zumachen“ – vėl uždaro.
Iki šiol turiu jos atiduotus puodelius, stalo įrankius, rankšluosčius. Tada tai buvo mano turtas gyvenimo Austrijoje pradžiai. Šiandien laikau kelis daiktus kaip prisiminimą apie ją.
– Kaip atrodė gyvenimas Austrijoje, žiūrint į jį valytojos akimis?
– Rudeniop iš darbo biržos gavau galimybę lankyti vokiečių kalbos kursus, o juos baigdama – pakvietimą darbo pokalbiui į didelį „Ellmauhof“ viešbutį Hinterglemo miestelyje. Viešbutis su SPA kompleksu, treniruoklių sale, žirgynu. Įsikūręs aukštai ant šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į kitą slėnio šlaitą. Šalia – slidinėjimo trasa.
Viešbutyje dirbo daug jaunimo: vokiečiai, slovėnai, vengrai, slovakai – Austrijos-Vengrijos imperijos palikuonys, galintys neblogai susikalbėti vokiškai. Mano kolegių valytojų gretose buvo inžinierių, šokėjų, lingvisčių, prekybininkių ir daugelio kitų specialybių atstovių.
Personalas gyveno atskirame name, dviviečiuose arba vienviečiuose kambariuose. Aš taip pat turėjau savo mini butuką. Jame buvo lova, staliukas, spinta, virtuvėlės kampelis ir vonios kambarys. Man tai buvo pirmoji privati erdvė Austrijoje.
Požiūris į aptarnaujantį personalą Austrijoje nėra blogas, viešbutyje maistas buvo nemokamas, žemiausias atlyginimas – 1300 Eur, ir daugeliui tai buvo gera galimybė užsidirbti. Be to, Austrijoje išmokami ir 13 bei 14 atlyginimai, darbas savaitgaliais įkainojamas dvigubai.
– O kaip į jus žiūrėjo viešbučio svečiai?
– Kai kurių svečių požiūris man atrodė keistas: sujaukti kambariai, nevalyvumas, (pavyzdžiui, demonstratyviai šalia kibiro numesti vystyklai), smarvė, išmėtyti daiktai, maistas ir pan. Atrodė, kad turistai ne visada adekvačiai suvokia, jog kambarius kuopia mąstantys ir matantys žmonės!
Dar Lietuvoje esu girdėjusi tokį požiūrį į valytojas, kad „reikia duoti žmonėms darbo – galima palikti viską apšnerkšta“. Su tuo nesutinku. Viešbučiuose iš tvarkytojų reikalaujama ne tik sutvarkyti, bet ir kontroliuoti kambarį, pranešti, jei yra nuostolių. Vienas veikėjas kelias dienas vakarais ošė bare, o rytais reikalaudavo pakeisti jam čiužinį, nes neva kažką išliejo. Nežinau tiksliai, kuo viskas baigėsi, bet poilsiautoją pažinojo visas personalas…
– Darbe susidūrėte ne tik su svečių nevalyvumu, bet ir su sveikatos problemomis. Kas nutiko?
– Darbas buvo sunkus ir man visiškai naujas. Pradžioje nedėvėjau pirštinių (rodėsi, kad jos labai trukdo) ir nusiplikiau rankas chemikalais. Jos gijo kelis mėnesius, o vėliau dažnai nudildavo ir įtrūkdavo. Reikėjo dėvėti nepatogias pirštines velkant patalynę, kad netikėtai atsivėrusi žaizdelė jos neišteptų. Negelbėjo jokie pleistrai. Mes visos turėjome medvilnines pirštines nakčiai, kad gydomieji tepalai ilgiau liktų ant odos.
Jei yra galvojančių, kad valytoju gali dirbti kiekvienas – tai netiesa. Plotai buvo milžiniški, reikėjo atsiminti daugybę detalių, planuoti laiką ir valymo eigą. Jei užmiršti paimti su savimi kokį nors muiliuką ar dantų krapštukus, tai reiškia papildimus žingsnius ir sugaištą laiką. Todėl daug naujai atėjusių moterų nelikdavo ilgiau nei kelioms savaitėms.
Dirbdavome dešimt valandų per dieną, šešias dienas per savaitę, penkis sezonus po penkis mėnesius, o sezono įkarščio metu viešbutyje praleisdavome iki keturiolikos valandų.
Mūsų būrelis iš 8–9 moterų atitiko visus moteriško kolektyvo stereotipus: vengrės ir čekės būrėsi į priešiškas stovyklas. Tarp jų maliausi aš – „nei žuvis nei mėsa“. Su keliomis teko susikolioti ta kalba, kurios nei viena nemokėjome gerai. Mūsų vadovė austrė Gretė labai sumaniai situacijas išvairuodavo.
Blogai buvo pradžioje, kai kuriai nors iš įsiaudrinusių damų buvo pavedama parodyti man, ką ir kur reikia padaryti. Po pirmųjų keliolikos minučių trukmės ekskursijų beveik bėgte po viešbutį tiesiog pasiklysdavau. Vis tik atsirado geraširdžių moterų, kurios padėjo geriau susigaudyti. Daugelį prisimenu labai šiltai.
Pirmojo sezono metu laisvą nuo darbo dieną aš susigundžiau paslidinėti ir nesėkmingai apsiverčiau. Išniro kelis. Nuo kalno mane nukrapštė gelbėtojai, ligoninėje kelį įdėjo į įtvarą ir išleido namo. Pamenu, kad naktį ašarodama paskambinau Gretei ir pažadėjau, kad tikrai tikrai ateisiu į darbą, o pati meldžiausi, kad pajėgčiau.
Su ta nesilankstančia koja straksėjau šešias savaites. Buvo tokių poilsiautojų, kurie mane pamatę nesąmoningai imdavo patys klotis lovas. Prisiminti labai juokinga, bet aš galvoju, kad tai buvo normali normalių žmonių reakcija.
Po mano pasivažinėjimo viešbutyje personalo darbuotojams buvo oficialiai uždrausta slidinėti sezono piko metu.
– Kaip visgi iš darbo viešbutyje grįžote prie darbo su vaikais?
– Tas darbas buvo įgrisęs iki ausų, tad šiek tiek pramokusi kalbos per pertrauką tarp sezonų išvykau į Vieną mokytis vaikų prižiūrėtojų kursuose, mat mano turimi lietuviški diplomai Austrijoje dar nebuvo patvirtinti.
Tuomet įsidarbinau viename privačiame vaikų darželyje pas tokį egiptietį, tiesa, pirmiau gavau tik valytojos pareigas, vėliau jau dirbdavau ir su vaikais. Pradirbau ten ketverius metus, nors šeimininkas buvo keistokas: vis žadėjo įdarbinti didesniu krūviu, bet to nepadarė, tad dalį pinigų gaudavau iš darbo biržos. Maža to, jis laidė užuominas, netgi minėjo, kad galėčiau tapti jo antrąja žmona (vieną jau turėjo), nors aš aiškiai leidau jam suprasti, kad tokio tipo pasiūlymai nedomina.
Dabar dirbu kito privataus darželio keliolikos vaikų grupėje, esu ir jų auklėtoja, ir muzikos mokytoja. Čia viskas gerai ir panašių nesusipratimų nekyla. Tiesa, kai persikrausčiau į Vieną, atsirado ir su Lietuva susijusios veiklos: 2015–19 m. dirbau lituanistinėje mokyklėlėje ir dainavau lietuvių chore bei buvau jo vadove. Be to, esu tarptautinės kultūros unijos „IKU Edelweiss“ įkūrėja, nuo 2016 m. su Austrijos lietuvių bendruomene ir Lietuvos muzikos mokytojais organizuojame tarptautinį konkursą „Edelweiss“.
Mano kalbos įgūdžiai iš esmės pagerėjo tik tada, kai sutikau savo būsimą vyrą Haraldą. Sutarėme, kad jis taisys mano kalbos klaidas. Visas ir visada. Jo kantrybė ir nuoseklumas padarė daugiau, nei šeši vokiečių kalbos kursai. Išlaikiau C1 lygio kalbos egzaminą ir gavau norimą darbą.
– Kaip sutikote savo būsimą vyrą? Kuo jis jums patiko tada ir kuo patinka dabar?
– 2016 gruodžio 31 d. Vienoje svečiavausi pas draugę atsargos karininkę ir jos vyrą. Jau po vidurnakčio pas juos užėjo Haris. Tuo metu jis buvo trumpam grįžęs atostogų iš Kosovo, taikos palaikymo misijos. Pabendravome gal pusantros valandos.
Po savaitės, sausio 6 d., susitikome vėl toje pačioje šeimoje. Jau tada pastebėjau, kad jis domisi istorija, karyba. Jis su draugu kvailiojo, parodijavo Austrijos kaizerio dvaro kalbos manieras, kažką citavo.
Po kelių dienų jis išvažiavo atgal į Kosovą. Pradėjome bendrauti internetu. Tuo metu aš intensyviai ieškojau būsto nuomai, bet neturėjau reikiamų pajamų (t.y. dalis pajamų buvo iš darbo biržos), todėl rasti buto nesisekė. Haris pasiūlė persikelti pas jį. Gyvenau ten pusę metų viena. Kai jis grįžo, supratome, kad mums gerai sekasi ir kartu.
Haraldas – pašėlęs adrenalino medžiotojas, nenusėdintis vietoje, viskuo besidomintis, žaibiškos orientacijos, unikalios atminties ir visiškai techniško proto, bet labai švelnus ir rūpestingas žmogus. Net nežinau, kaip viskas dera viename asmenyje.
Po ketverių metų per Kalėdas radau po eglute žiedelį. Haraldas priklaupė ir paprašė mano rankos. 2021 m. rudenį susituokėme. Labai greitai susigyvenau ir su nauja pavarde, ir su statusu.
– Kaip jums atrodo, kuo visgi skiriasi vyrai lietuviai ir austrai?
– Pasaulis tapo toks globalus, kad sunku suprasti, kas būdinga atskirai tautai. Visgi man rodos, kad mano kartos vyrai Lietuvoje dažniau imdavosi šeimos išlaikytojo vaidmens. Austrai tikisi, kad moteris bus partnerė. Moterys uždirba pakankamai, kad galėtų gyventi savarankiškai. Galbūt tai lemia, kad santuokoje yra daugiau partnerystės: vyrai yra savarankiškesni buityje – valo, skalbia, gamina, o moterys tiek pat atsakingos už mokesčius ar šeimos išlaidas.
Austrai ir tuokiasi rečiau, ir skiriasi lengviau. Jie nėra dramatiškai priklausomi nuo partnerio pajamų. Todėl jie... gal dalykiški? Nėra tos saldžios romantikos, ypač būdingos slavų mentalitetui. Moterys tokios pat racionalios santykiuose.
Suprantama tokia pozicija: kam reikalingas gyvenimo partneris, nuolat kraustantis kišenes. Man rodos, kad net moterų apranga atspindi šį virsmą. Austrės rengiasi patogiai.
– O ar apskritai Austrija ir Viena jums patinka?
– Labai. Austrija – graži kultūringų žmonių šalis, jie čia, atrodo, net ir barasi mandagiai, o Viena – nuostabus istorinis miestas. Mano vyras domisi istorija, tad nuo pat pažinties pradžios kasdien eidavome pasivaikščioti po miestą, kur jis man pasakodavo: štai čia toks iškilumas, kad kad pravažiuodamos karietos nebrozdintų fasado kampų, čia ėjo senasis vandentiekis, čia buvo senoji kaizerio cukrainė, iš kurios jam buvo tiekiami saldumynai... Kur tik pasuksi, ten Vienoje rasi istorinių įdomybių.
Tarp šių įdomybių su būsimuoju vyru ir mokiausi vokiečių kalbos, o besimokydama nuolat galvojau, kaip sunku yra mokytis naujų dalykų! Vaikai mokosi kur kas lengviau ir greičiau, nors kartais, kai dirbau mokytoja Lietuvoje, norėdavau jiems papriekaištauti dėl per lėto tempo ar tinginystės.
– O kuo jums patinka jūsų dabartinis darbas vaikų darželyje?
– Būdama su vaikais stengiuosi, kad jie pasitikėtų manimi ir jaustųsi saugiai. Nuoseklumas ir kantrybė daro stebuklus! Turiu grupėje keturmetį berniuką, kuris prieš metus buvo taip sutrikęs, kad pykčio priepuoliai kartodavosi keliolika kartų per dieną. Dabar jau ramiau.
Prieš kelias dienas, prieš pietų miegą jis priėjo: „Lina, myli mane?“ „Tai aišku!“ – atsakiau. Linktelėjo galva patenkintas ir nuėjo atgal į lovą. Dėl šio berniuko perskaičiau kokią dešimtį knygų ir ilgai rausiausi internete.
Vaikystė yra magiškas pasaulis. Čia galima žmogų sužeisti visam gyvenimui, bet galima ir ištaisyti klaidas. Niekada vėliau psichika nebus tokia lanksti ir imli! Aš matau, kaip auga ir keičiasi į gera vaikai, kai gauna pakankamai erdvės išsiskleisti. Kai kas tuoj pat išauga iš vystyklų, kai kas pradeda miegoti pietų ir tampa ramesni, pradeda kalbėti, arba staiga tarsi išeina iš sąstingio ir ima spyriotis – tai taip pat normalu.
Man vaikai dažnai prisipažįsta meilėje. Iš vienos pusės – tai proga pasėdėti ant kelių ir sutrumpinti laiką, kol pasirodys mama. Iš kitos pusės – tai būtini energetiniai seansai, po kurių vaikai jaučiasi ramesni ir saugesni su manimi.
Aną savaitę grupėje pasakojau apie Saulės sistemą. Maniau, kad po žiemos atostogų truputį persistengiau – bus per sunku, bet... Dainuodami jie išmoko visus planetų pavadinimus, spalvino žemę, iškirpo ir priklijavo daugybę gyvūnų, entuziastingai šoko laukdami savo planetos pavadinimo, kad galėtų apsisukti savąja orbita, išklausė ufonauto istorijų, spėliojo raides.
Tikriausiai nuskambės ambicingai, bet savo darbe aš matau didelę prasmę ir net misiją. Kitaip nebūčiau jo taip apsėsta.
