Pasak Vaido, išsivaduoti nuo blogybių jam padėjo Jėzus Kristus – iki tol, kol juo netikėjo, negelbėjo nei reabilitacijos, nei psichoterapijos, nei, juolab, įkalinimo bausmė.
Prieš beveik aštuonerius metus, 2015 m. vasarį, vyras buvo eilinį kartą išėjęs iš kalėjimo ir jautėsi beviltiškai: juk niekas jo nelaukė, jis neturėjo nei kur eiti, nei ką veikti. Buvo labai tikėtina, kad vėl pradės vogti, nes reikės pinigų naujai narkotikų dozei.
Tuo metu jis kuriam laikui buvo apsistojęs Kaune nakvynės namuose, tačiau išgirdo, kad juos turi palikti, nes yra tame mieste neregistruotas. Tada porą savaičių nakvojo kur pakliuvę, stotyje ir laiptinėse.
„Apsilankęs labdaringuose „Tėvo namuose“ išgirdau, kad galiu vykti į reabilitaciją Gailestingumo namuose pas brolius kapucinus, ir gal ten Dievas man padės. Pagalvojau, kad tai nesąmonė, nes kaip man gali padėti Dievas, kurio nėra. Bet ten nuvykau, nes tiesiog neturėjau kur dėtis. Ryte buvo maldos, vėliau vienas vienuolis paėmęs gitarą pradėjo giedoti giesmę – ir jos žodžiai palietė mano širdį, suplazdėjo menka viltis, kad pagalbos tikrai galiu sulaukti. Vėliau pats mokiausi giesmių žodžių, skaičiau religinę literatūrą ir viltis didėjo. Mes Dievą dažnai sumenkiname, bet jis yra visa ko kūrėjas, visagalis ir gali padėti net ir tiems, kurių situacija atrodo visai beviltiška – kaip mano tada“, – dėstė Vaidas.
Būdamas su vienuoliais jis pajuto, kad gyvenimas palengva keičiasi į gerąją pusę, vėl atsinaujino santykiai su broliu ir sese (tėvai jau buvo mirę).
Tiesa, po kelių mėnesių vyras išsigando: suprato, kad laikas greitai bėga, o reabilitacija trunka metus – ir po to vėl nebus kur dėtis.
Bet aplinkybės susiklostė palankiai. „Nuo tada, kai atradau Dievą, jis manimi rūpinasi ir vis pasiūlo išeitį, net kai atrodo, kad jos nėra. Ne tik aš, bet ir kiti žmonės narkotikais ar alkoholiu stengiasi užpildyti savo vidinę tuštumą, o kai ją užpildo Jėzus – atsiranda vidinė laisvė ir pilnatvė, nelieka poreikio vartoti, man net rūkyti nesinori“, – dėstė Vaidas.
Anuomet baigiantis terminui reabilitacijoje jam buvo pasiūlyta likti patarnauti. Jis pats po daugelio metų, kai buvo našta kitiems, norėjo būti naudingas.
Vėliau Vaidas buvo išsiųstas į krikščioniškus mokymus reabilitacijos centre Ukrainoje.
Tuo metu jis rimtai svarstė apie tarnystę vienuolyne, bet šių minčių atsisakė, kai būtent Ukrainoje sutiko savo būsimą žmoną Mildą. Ji buvo taip pat atvykusi į mokymus iš Kauno, bet nemokėjo rusų kalbos, tad jis jai vis vertėjavo – taip ir susidraugavo.
Kai grįžo į Lietuvą ir sukūrė šeimą, ji dirbo socialine darbuotoja dienos centre, o jis – reabilitacijos centre.
Dabar abu ir dirba, ir gyvena Vaido įkurtuose priklausomiems žmonėms skirtuose namuose „Kelkis“. Šie namai įsikūrę Kaune, bet jie jau turi įsigiję sodybą rajone ir po kurio laiko ketina kraustytis ten. Kaip pastebi pašnekovas, nors jie ir uždirba nedaug, ir namai, ir visos galimybės Dievo valia atsiranda.
Meilė daro stebuklus
Bendruomeninio savarankiškumo namuose „Kelkis“ gyvena įvairių priklausomybių turintys, bet nusiteikę jų atsikratyti žmonės – vien vyrai, šiuo metu jų devyniolika. Didesnė jų dalis jau yra viską praradę ir nė neturėtų kur grįžti – kaip ir Vaidas seniau.
Vaidas su žmona ir vaikais gyvena kartu su jais. Vaikams 1,5 m., 3,5 ir 4,5 m. Klausiu pašnekovo, ar nebaisu mažus vaikus auginti aplinkoje, kur tokia savotiška kompanija? „Tikrai ne, visi mūsų gyventojai – širdyje geri žmonės, tik patyrę sunkumų, galbūt nejautę artimųjų meilės tada, kai jos ypač reikėjo. Su mūsų vaikais jie gražiai sutaria, tuo pačiu ir mato pavyzdį, kad įveikus sunkumus galima sukurti gražią šeimą. Meilė, laikas ir žmogaus priėmimas tikrai daro stebuklus“, – patikino Vaidas, šiuo metu su žmona besilaukiantis ketvirtosios atžalos.
Vyras patikino, kad per ketverius „Kelkis“ darbo metus buvo gražių pavyzdžių, kai bendruomenėje pagyvenę žmonės priklausomybių atsikratė ir pradėjo naują gyvenimą, ėmėsi verslo, sukūrė šeimas. Tiesa, būna ir tokių, kurie neatsilaiko ir išeina bei grįžta prie vartojimo.
„Mūsų dažnai klausia, kaip į mūsų bendruomenę pakliūti. Visiems atsakau, kad svarbiausia, jog pats žmogus norėtų keistis – ne jo mama, žmona ar sesuo, kurios dažnai ir ieško pagalbos, o jis pats“, – sakė Vaidas.
Tapo blogu dėl patyčių
Klausiu pašnekovo, kodėl visgi jis ilgą laiką buvo įklimpęs į narkotikus ir nusikalstamą veiklą?
Vaidas papasakojo, kad vaikystėje buvo geras vaikas, augo rimtų žmonių šeimoje, turėjo vyresnį brolį ir sesę, o pats buvo visų mylimas pagrandukas, svajojo tapti milicininku ir padėti žmonėms.
Viskas pasikeitė, kai jis mokėsi pirmoje klasėje ir jo tėtis sėdo į kalėjimą. Šis buvo veislininkystės stoties direktorius ir buvo nuteistas už visuomeninio turto grobstymą, gavo dešimtį metų.
Nuo tada šeima gyveno vargingai, berniukas ne vienus metus ėjo į mokyklą su ta pačia uniforma, dėl to jį pravardžiavo „driskiumi“, „kalėjmščiku“ ir kitaip tyčiojosi. Taip jį vadinę yra ne tik vaikai, bet ir mokyklos direktorius.
Vaido viduje dėl to prisikaupė daug pykčio ir skausmo, ir kartą jis neapsikentęs susimušė su jį žeminusiu klasės lyderiu. Po to pastebėjo, kad kiti vaikai nustojo iš jo šaipytis, be to, atsirado draugų.
„Taip aš pradėjau vaidinti drąsų ir kietą, užsidėjau kaukę, po to – ir daugiau kaukių, o jas ilgai nešiodamas su jomis taip susitapinau, kad man atrodė, jog elgiuosi teisingai, kad toks ir turiu būti, nes jei būsiu silpnas, nieko gero neišeis... Ilgą laiką gyvenau ne savo gyvenimą, o tas kaukes man nuėmė Jėzus, kai galiausiai jį sutikau“, – aiškino pašnekovas.
Po dešimtos klasės palikęs mokyklą jis dar kurį laiką dirbo bandelių išvežiotoju – tokį darbą jam padėjo gauti sesuo – bet šis netenkino, tad išvyko į Vokietiją ir ėmėsi nusikalstamos veiklos.
Pirmą kartą policijos buvo pričiuptas Lietuvoje, kai čia grįžo šventėms, ir buvo nuteistas už automobilio vagystę.
„Atsidūriau įkalinimo įstaigoje. Mano įsitikinimu, kalėjimas žmonių nepakeičia į geresnę pusę, o atvirkščiai – jeigu kas iki tol nemokėjo vogti, tai pasėdėjęs išmoks. Įkalinimo įstaigų personalas pilnas pykčio, darbuotojai net nežiūri į nuteistuosius kaip į žmones, laiko juos gyvuliais, o žmogus, tokiu laikomas, tikrai netaps geresniu“, – aiškino Vaidas.
Išėjus į laisvę, vėl sekė nusikaltimai ir įkalinimas – iš viso jis kalėjo tris kartus.
Pridūrė, kad, kadangi pats daugiausia bendravo su panašiais į save žmonėmis, tai jam atrodė, kad ir visi elgiasi panašiai, na, o tie, kurie taip nesielgia – tiesiog nemoka suktis ir pasirūpinti savimi.
Hašišas vietoje draugų
Į narkomanus vyras savo nusikalstamo gyvenimo pradžioje žiūrėjo neigiamai, laikė juos visiškais padugnėmis. Buvo ir toks metas, kai jis narkotikus platino, nes tai buvo geras pajamų šaltinis, bet pats jų nevartojo.
„Visgi po truputį pradėjau rūkyti žolę. Tada sakiau tą patį, ką dabar kai kurie žmonės sako per televiziją – žolė tai nieko baisaus, prie jos neįprantama, tai natūralus produktas, kuris kenkia mažiau už paprastas cigaretes. Pradžioje rūkau, nes po to būdavo smagu pasijuokti, o vėliau jau ryte pirmiausia reikėdavo surūkyti „kasiaką“, ir tik tada galėjau pradėti galvoti, ko imtis toliau“, – pasakojo Vaidas.
Tuomet jis buvo pradėjas pyktis su draugas, bet kai perėjo prie rimtesnio narkotiko ir parūkė hašišo – pajuto, kad jam tų draugų visai nereikia.
Pradžioje hašišą vyras rūkė, o vėliau jį ir leidosi. Be jo sukdavo kaulus, būdavo labai bloga, tad tiesiog reikėdavo gauti dozę, kad galėtų gyventi toliau.
Kartais vyras bandydavo vartojimą mesti, lankėsi įvairiose reabilitacijose ir privačioje klinikoje. Bet net išlaukus, kol atsitrauks fiziniai abstinencijos simptomai, likdavo vidinė tuštuma, kurią netrukus vėl mėgindavo užpildyti narkotikais.
Kalėjime narkotikų gauti nesunku
Narkotikus vyras vartojo ir sėdėdamas įkalinimo įstaigoje – gal dabar laikai ir pasikeitė, bet prieš dešimtmetį kalėjime jų gauti buvo nesudėtinga.
Beje, dar kai buvo įkalintas, jis buvo linkęs nė neklausiamas su kitais kaliniais ginčytis ir jiems aiškinti, jog Dievo nėra – net skaitė apie tai knygas, kad turėtų argumentų. Dabar jis mano, kad tai rodo, jog tuo metu jis jau ieškojo Dievo.
Tris kartus Vaidas buvo perdozavęs ir atsidūręs ligoninėje, vos išgyveno, bet ir iš to jokių išvadų nepadarė.
„Kai dabar apie tai pasakoju, tai atrodo visiška nesąmoningas gyvenimas, tuštybių tuštybė, bet tuomet, kai taip gyvenau, man tai atrodė visiškai normalu. Laimei, visgi pavyko pasikeisti – ir dabar man atrodo geriausias toks gyvenimas, kai tiesiog dirbi, rūpiniesi šeima ir dar gali padėti kitiems – tai ir yra didžiausias malonumas, daug didesnis už svaigalus. Juos pradėjus vartoti gal kurį laiką ir atrodo, kad tai smagu, bet paskui jokio smagumo nebelieka – vartoji vien tam, kad išgyventum, nes kitaip gyventi jau nebesugebi“, – aiškino Vaidas.
