Fotografas, dailininkas, meno albumų leidėjas Rimantas Dichavičius (86 m.), 2019 metų birželį palaidojęs savo žmoną Valeriją, su kuria pragyveno 50 metų, po netekties jautėsi labai vienišas ir į buitį per daug dėmesio nekreipė.
Tačiau 2019 metų liepą Rimanto gyvenime atsiradusi Aušra sugrąžino kūrėjui gyvybingumą ir prasmę, norą vėl aktyviai tyrinėti kiekvieną dieną. Praėjusių metų gruodžio pradžioje R.Dichavičius vedė jo kasdienybę praskaidrinusią guvią šviesiaplaukę Aušrą.
Tai jau trečioji menininko santuoka. Su pirmąja žmona Genovaite Benigna R.Dichavičius pragyveno keletą metų, susilaukė sūnaus Aro. Benigna – pirmasis modelis, moters grožio etalonas – atpažįstama Rimanto tapytuose paveiksluose. Po antros ilgametės santuokos našlys tikriausiai jau nesitikėjo patirti šeiminės laimės, tačiau likimas nusprendė kitaip ir parodė, kad brandus amžius vedyboms – ne kliūtis.
Kai apsilankėme R.Dichavičiaus namuose, menininkas kurį laiką buvo užsiėmęs su lankytojais, tad Aušra ėmėsi namų šeimininkės vaidmens ir aprodė namus puošiančią gausią meno kūrinių kolekciją.
A.Dichavičienė nėra menininkė. Tačiau kriminalistikos srityje dirbanti pareigūnė Rimanto namuose su dideliu įkvėpimu geba išsamiai pasakoti apie kiekvieną fotografiją, nuotraukų albumą, tapybos darbą.
Daiktų daiktelių fotomenininko namuose daugybė. Vos tik įėjusi pasakiau, kad jaučiuosi kaip muziejuje. Aušra nenustebo, nes esą visi, kurie ateina pirmą kartą, ištaria tokius žodžius.
„Šiuose namuose nėra daikto, kurio nebūčiau palietusi kelis kartus. Džiaugiuosi, kad man buvo leista prie viso to archyvo prisiliesti, kad manimi Rimantas pasitikėjo. Norime, kad kuo daugiau muziejų, vietų, kurios saugo kūrybinį paveldą, perimtų Rimanto meninį kraitį ir žmonės galėtų pamatyti jo kūrybą.
Didžiausia kolekcija sutelkta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, MO muziejuje, nemažai kūrinių yra buvusioje Kauno meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) – tai pirmoji meno įstaiga, kurią jis baigė.
Mano tikslas – Rimanto namuose sudėti kūrybinį archyvą taip, kad jis viską lengvai rastų. Su Rimantu nuotraukas sudėliojome temomis, jam palieku namų darbų pasirašyti ant nuotraukų, gal yra kur pražiūrėtos datos, parašai ar antspaudai. Lietuvos nacionalinis muziejus laukia didžiojo Rimanto palikimo – etnografijos ciklo. Daug kas mano, kad jo gyvenime buvo tik aktai, bet jie – tik dalis kūrybos.
Man šiuose namuose viskas gražu. Labai patinka jo pieštas darbas „Eglė žalčių karalienė“. Kokia meistrystė, kruopštumas! Piešinys atrodo lyg skulptūra, bet viskas atlikta pieštuku. Dar – grafikos darbas „Mintis“. Pažiūrėkite, kaip jis tą koloną ištapęs. Net į Salvadoro Dali darbus kažkuo panašu. Rimantas labai žavisi S.Dali kaip menininku“, – vedžiodama po didžiules erdves, išsidėsčiusias per du aukštus, pasakojo A.Dichavičienė.
Aušra nukreipė dėmesį į palubėje pakabintą nutįsusį, sudžiūvusį kaktusą, primenantį drakoną. Jis buvo per daug gražus, kad išmestų. Dabar palubėje jis atrodo lyg skulptūra.
Ant sienos kabo nedidelis paveikslas, kuriame vaizduojama į sieną atsirėmusi mergina. Ankstyvuosius savo kūrinius Rimantas kopijuodavo ir taip užsidirbdavo, kad galėtų tęsti pradėtus mokslus.
„Šį paveikslą nupiešiau, kai man buvo 18 metų, kažkas jį nupirko. Po 40 metų jį pamačiau pas vienus žmones ir perpirkau. Norėjau turėti prisiminimui iš jaunystės laikų“, – į pokalbį įsitraukė R.Dichavičius.
– Kada Aušra atsirado jūsų gyvenime?
Rimantas: Mes pažįstami iš anksčiau, esame bendravę parodose. Į vieną plenerą atvirukų nunešiau, dovanojau juos su autografu. Ir Aušra ten buvo. Paskui susitikome mano namuose, pamatė ji tą svogūną...
Žiūriu, kad ji tikra, be pozos, be teatro. Metai buvo tarsi bandomasis laikotarpis. Paskui sakau: imk vedybinį žiedą ir turėsi atsakomybę. Tas žiedas nepaprastas, išorinėje jo pusėje išgraviruota: Dievas, Tąsa, Menas, Likimas, Prasmė, Dovana. Mano vestuvinis žiedas su giminės herbu „Pobog“.
Pirmiausia ir svarbiausia visame kame – pareiga. Mano dienos dabar tokios, kad gal rytoj manęs neberas, ras tik krėslą. Todėl noriu, kad Aušra tęstų pradėtus mano reikalus.
Aušra: Be vedybinio žiedo, dar nešioju vestuvinę dovaną – žiedą, kurį iš mamuto ilties pagamino juvelyras Algirdas Mikutis. Kadangi Rimantas – laisvos dvasios žmogus, aš irgi nelabai jaučiuosi rėmuose. Žiedą meistras pavadino „Uroboras“, prie jo dar tvirtinama grandinėlė ir apyrankė, kurią Algirdas pavadino „Gyvatė keičia odą“.
– Kalbamės su jumis Valentino dieną, bet sakėte, kad tokių švenčių nepripažįstate. Ar kokia nors proga žmonai dovanojate gėlių?
Rimantas: Nė karto nė vienai žmonai nedovanojau gėlių. Tik vienintelį kartą Valerijai nupirkau kvepalus. Valerija kokiais keturiasdešimt penktaisiais santuokos metais man pasakė: „Rimantai, tiek mes kartu pragyvenome, o tu nė karto man kvepalų nenupirkai.“
Kartą eidamas Gedimino prospektu parduotuvės lange pamačiau įvairių kvepalų. Prie vieno buteliuko buvo pridėtas dekoratyvinis kažkokio ypatingo medžio lapas. Žiūrint į jį man iškart kilo paveikslo idėja. Nors kvepalai nepigiai kainavo, gal 120 tuometinių litų, pagalvojau, kad gerai viskas išsispręs, – žmonai bus buteliukas su kvepalais, o man – lapas.
Kai Valerijai įteikiau tuos kvepalus, ji nustebo: „Turbūt dabar Šilo gatvėje visi šunys nugaiš, nes tokių stebuklų nebūna.“ Palikau jai kvepalus, o pats nulėkiau į laboratoriją, kur suradau reikalingos nuotraukos negatyvą ir tą pačią dieną sukūriau paveikslą, kuris daug pasaulio apkeliavo. Nemėgstu sentimentalių dalykų – gėlės, kvepalai. Tai – teatras. Už lango – miškas, medžiai, gėlės, išeik ir žiūrėk.
Gal moterys šiek tiek to teatro ir nori, bet su Valerija pragyvenome 50 metų. Ji buvo kūrybiška asmenybė – tapė, piešė, fotografavo, eiles rašė. Be jos būčiau tiek nepadaręs. Kai žmona mirė, buvo didelė trauma. Kaukiau kaip šuo. Norėjau čia viską padegti. Smaugė tuštuma.
– Bet atėjus Aušrai gyvenimas įgijo naują prasmę.
Rimantas: Be abejo. Santykiuose svarbus bangų sąskambis. Aušros požiūris man artimas. Ji irgi daug metų ieškojo grožio, paveikslus siuvinėjo kryželiu. Iš prigimties turi polinkį į meną, kūrybos jausmą. Ji mėgdavo keliauti, pati išstudijuodavo norimos aplankyti vietovės žemėlapį. Smalsi, jai daug kas įdomu.
Be to, turi įprotį laikytis žodžio. Pasakė, kad padarys, tai žinau, kad taip ir bus.
Čia ji rado daug grožio: mano ir mano draugų kūriniai, didžiulė biblioteka. Kaunui, Šiauliams padovanojome per 2 tūkstančius grožinės literatūros ir meno, fotografijos knygų. Viską išvežė pora krovininių automobilių. O pirkau tas knygas už studentiškas kapeikas, spręsdavau – bandelę ar knygą nusipirkti? Nusipirkdavau knygą.
– Aušra čia gali apie kiekvieną eksponatą papasakoti, žino, kur kas padėta.
Rimantas: Ji turi gerą atmintį. Ji man yra Dievo siųsta dovana. Laimė, jei žmogus sutinka artimą žmogų. Jaunystėje laipiojau po kalnus ir alpinistai sakydavo, kad jei nori rinkdamasis žmoną nesuklysti, turi merginą pasiimti kartu į kalnus. Ten gerai pamatysi jos charakterį. Būdamas kalnuose bendravau su viena. Grįžęs sau pasakiau „ne“.
Su Aušra suvedė likimas. Ji ieškojo mano išleisto kalendoriaus su įspūdingomis gintarų nuotraukomis. Niekur jau nebuvo, tik pas mane.
Aušra: Man reikėjo 2019 metų kalendoriaus. Jame buvo nuotrauka su gintariniu meno kūriniu „Baltijos laivas audroje“. Šis darbas yra prezidento Valdo Adamkaus dovana tuometiniam Amerikos prezidentui George’ui W.Bushui. Kūrinį galima pamatyti tik šitame kalendoriuje. Jo ieškojau pusę metų ir pagaliau radau pas Rimantą.
– Dirbate policijos sistemoje, kriminalistikos srityje. Ar galiu sakyti, kad jums savotiškai pasisekė, nes darbe gal susiduriate su neigiamomis emocijomis, brutalumu, o grįžusi namo patenkate į grožio ir meno pasaulį?
Aušra: Jaučiuosi kaip filme, kur lengvai iš vienos realybės nusigaunama į kitą. Čia irgi – atidarai duris ir patenki į kitą pasaulį.
– Iš kur pomėgis siuvinėti kryželiu?
Aušra: Pradinis impulsas – iš mamos. Ji yra siuvinėjusi įvairiomis technikomis: kryželiu ir rišeljė. Pastarasis siuvinėjimo būdas man nepasiekiamas iki šiol. Ir močiutė siuvinėjo. Kadaise pamaniau, kad reikia man laisvalaikiu kuo nors užsiimti, buto sienas pasipuošti. Tapybos nedrįsau imtis, pamaniau, kad tik juokinsiu žmones. Kurį laiką kūriau dirbinius iš veltinio ir drėgnuoju, ir sausuoju būdu. Namai virto vos ne fabrikėliu. Supratau, kad noriu užsiimti veikla, kuri išlaikytų tvarką namuose. Siuvinėjimas pasirodė esąs išganymas, nes gali bet kada darbą nutraukti, vėl jį pratęsti, nusivežti į kitą vietą.
Aš siuvinėjau ne gėlytes, varlytes ar širdeles, bet dailininkų impresionistų paveikslus. Dirbau pagal schemą. Mano didžiausias darbas – penki šuoliuojantys žirgai ir tyškantis vanduo. Paveikslo dydis – maždaug kvadratinis metras. Kūrybinis procesas truko pusę metų. Siuvinėjau vakarais po darbo, savaitgaliais, švenčių dienomis.
Paveikslų išsiuvinėjau nemažai, bet visus padovanojau žmonėms, kurie supranta ir įvertina. Didžioji dalis paveikslų yra pas mamą, brolį, dar draugei į Angliją išsiunčiau. Dabar guli vienas įpusėtas dėžutėje pagal Gustavo Klimto „Gyvybės medį“. Rimantas mane stabdo šiuo klausimu.
Rimantas: Na, aš galą gausiu, o ji kryželius dėlios. Jei myli Dichavičių – padėk kryželį ant savo kryželių.
– Aušra, ar anksčiau esate turėjusi santuokinės patirties?
Aušra: Taip, buvau ištekėjusi ankstyvoje jaunystėje, kai man buvo 21 metai. Bet santuoka truko tik du mėnesius.
Jaunystėje neretai viskas atrodo daug gražiau, negu yra iš tiesų. Tėvai tave augina šiltnamio sąlygomis, bet grožyje ne visada slypi gėris. Džiaugiuosi, kad išmokau pasakyti „ne“. Žinoma, reikėjo tą „ne“ pasakyti anksčiau, o ne po dviejų mėnesių. Bet tai man buvo gera pamoka, kad reikia greičiau įvertinti situaciją ir apsispręsti.
– Aušra užsiminė, kad pirmą kartą atėjusi į jūsų namus virtuvėje ant stalo rado svogūną, lašinių, duonos riekę ir tuščią šaldytuvą.
Rimantas: Bet vyrui turbūt užtenka svogūno ir lašinių. Pamenu, kai teta mane, paauglį, parsivežė iš Sibiro į Lietuvą ir nupirkusi duonos kepaliuką padėjo ant stalo, mane tas vaizdas užhipnotizavo. Galvojau, ar galėčiau jį per penkias minutes suvalgyti, ar ne?
Alkis buvo įsišaknijęs kauluose, nes Sibire buvo penkeri metai bado, vėliau gyvenome pusbadžiu. Alkio sindromo atsikračiau gal po kelerių metų.
Aušra: Su Rimantu nesunku, jis visiškai neišrankus maistui. Valgo viską, ką pasiūlau, ir visuomet padėkoja. Gal žuvį labiau mėgsta.
Rimantas: Ir keptas bulves – tai skaniausias patiekalas pasaulyje.
– Sibiras iš jūsų atėmė artimuosius – mama mirė net nepasiekusi tremties vietos, senelis – po mėnesio, tėtis – po kelerių metų nepakėlęs alinančio darbo ir alkio. Grįžus į Lietuvą teko nelengvai skintis vietą po saule.
Rimantas: Dirbau „Minties“ leidykloje. Kai iš jos išėjau, pradėjau savarankiškus darbus – tapiau paveikslus ir daugiau atsidaviau fotografijai. Iš jos sovietų laikais uždirbau kažkokį procentą, visa kita buvo išlaidos.
Namų rūsyje įsirengiau laboratoriją, įsukau raudonas lemputes. Aparatus tuometiniai fotomenininkai buvome pasidarę patys.
Kai „perestroikos“ laikais atvykęs vienas fotografijos dėstytojas iš Amerikos paprašė parodyti, kur nuotraukas atspaudžiu, nuvedžiau jį į rūsį, kur jis kojos vos nenusilaužė.
Parodžiau didintuvą, ant kurio viršaus vietoj gaubto buvo uždėtas virdulio dangtis, pleistru užklijuotas. Lemputė buvo paimta iš motociklo „Jawa“, prietaisas, skirtas įtampai mažinti ar didinti, – iš sraigtasparnio korpuso.
Visa tai pamatęs amerikietis pasakė: „Grįžęs studentams pasakysiu, kad Lietuvoje fotografai su virduliu geriau daro nuotraukas negu jie, turėdami visus elektroninius mygtukus.“ Man tai buvo didžiausias komplimentas.
– Ypač išgarsėjote tais laikais ėmęsis aktų fotografijos. Ar vėlesniais metais jus prisimindavo pozuotojos, o gal ir aplankydavo?
Rimantas: Aplankydavo. Laimė, nesusipykau nė su viena, su daugelio tėvais iš anksto būdavo suderintos fotosesijos. Į kelionę mums įdėdavo sumuštinių, kavos.
– Aušra, kai išėjo fotoalbumas „Žiedai tarp žiedų“, jums buvo 21 metai. Ar jaunystėje turėjote galimybę jį pavartyti?
Aušra: Į svečius pasikvietė kaimynė, kurios anyta buvo edukologijos profesorė, ir pasakė: „Vilniuje visi ūžia, žiūrėkite, ką gavau.“ Mūsų šeimai tada ji parodė tą albumą. Taip sužinojau apie Rimantą Dichavičių.
– Jei tada likimas būtų jus suvedęs su Rimantu ir jis būtų pasiūlęs nusifotografuoti aktui, ar būtumėte sutikusi?
Aušra: Nebūtų pasiūlęs, aš ne modelis, neturiu tam tinkamų proporcijų.
Rimantas: Galiu jums pasakyti, kad turėjau daug pokalbių ir tik trys buvo neigiami atsakymai. Taip kad ir Aušra, manau, būtų sutikusi fotografuotis.
Manęs kolegos fotomenininkai Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus ir kiti klausinėdavo, kaip prikalbinu merginas fotografuotis, nes jiems tai sunkiai pavyksta. Tada sakiau: „Tai todėl, kad jūsų akys per daug blizga, galvojate ne tik apie fotografiją. O moterys skaito iš jūsų žvilgsnio.“ Aš neturėjau tikslo siekti ko nors daugiau. Mačiau gamtos duotą grožį ir man norėjosi tuo pasidalinti.
Nė vienos net pirštu nepaliečiau. O vėliau manęs net merginų mamos prašydavo įamžinti jų dukteris. Sakydavo – dukrą ištekina, nežinia, koks bus jos gyvenimas, atsiras vaikai, keisis kūnas, tad norėtų prisiminimui turėti ją jauną, gražią.
Prieš kelerius metus viena atėjo pas mane. „Jūs manęs neprisimenate, o aš visą gyvenimą jus seku. Kadaise mane kalbinote, buvau jauna, kvaila, nesutikau fotografuotis. Bet kai išėjo albumas „Žiedai tarp žiedų“, verkiau. Galėjau ten būti“, – pasakė. Iš to skausmo ji parašė poemą ir man padovanojo.
Turiu ją išsaugojęs ir pirmą posmelį išmokau atmintinai: „Žiedai tarp žiedų – tai tu, tai tu/sužydėkim kartu kaip žiedai tarp žiedų/Tu į mane žvelgi/tik toli tu toli/tu albume likai su žiedais amžinai./O manęs ten nėra.“
Ji patvirtino psichologijoje ir mene seniai žinomą širdies skylės teoriją. Širdį peršauna didelė laimė, didelė nelaimė, didelis skausmas, praradimai. Ir tada žmogui gali atsiverti kūrybinės galios, apie kurias jis nė neįsivaizdavo.
Mūsų meno istorijoje yra žinomas liaudies drožėjas Lionginas Šepka. Jis gyveno su broliu ir tėvu. Skurdžiai, primityviai. Mirė jo tėvas, po kiek laiko – ir brolis. Lionginas labai sielvartavo ir nutarė padaryti jiems paminklą. Buvo jau įkopęs į penktąją dešimtį.
Iki to laiko kirviui koto nebuvo nudrožęs, bet staiga iš širdies skausmo ėmėsi drožybos ir sukūrė per pusantro tūkstančio įvairaus dydžio medinių skulptūrų. Jo darbai dabar muziejuose.
– Ar su Aušra dažnai dalijatės savo prisiminimais?
Rimantas: Ji girdi mano pasakojimus, man ir pačiam įdomu daug ką prisiminti, turiu galimybę atsigręžti.
– Aušra, menininkai dažnai būna jautresni, emocingesni, tad kartais su jais nėra paprasta. Kokių iššūkių jums kyla įsiliejus į Rimanto gyvenimą?
Aušra: Nekyla jokių. Rimantas – laisvos sielos žmogus. Jis be galo smalsus, darbštus, talentingas. Aš jam visada sakau: „Jūs pats save sukūrėte.“ Basas, alkanas berniukas suplyšusiomis kelnėmis, atvežtas į Lietuvą, viską saujomis į save sėmė.
Rimantas: Mudu sutariame, abu tą patį jaučiame, žiūrime viena kryptimi. Jeigu yra panašus požiūris į vertybes, viskas tampa paprasčiau.
