Nori karjeros? Imkis savanorystės!

„Dažnai jauni žmonės baigia universitetą ir savo CV turi tik mokyklos ir universiteto baigimo įrašus. Jeigu nėra jokios papildomos veiklos, būsimam darbdaviui toks gyvenimo aprašymas beveik nieko neparodo ir vertinti žmogaus kompetencijas sunku. Žinoma, tokiu formalumu, kaip savanoriškos veiklos įrašas CV, naudojasi ne daug žmonių, galbūt tai aktualiau masinėse atrankose, pirminiuose įdarbinimo etapuose“, – sako Milda Lukoševičiūtė, VšĮ „Socialinis veiksmas“ vadovė.

Ne pelno siekiančiai organizacijai, kuri dirba įtvirtindama kokybišką savanorystę Lietuvoje ir už jos ribų, vadovaujanti moteris sako, kad savanorystė savanorystei nelygi – vieni žmonės patiria kokybiškai intensyvią savanorystę, su giliomis refleksijomis, su organizacijos palydėjimu, kiti – labiau renkasi atlikti techninius dalykus, kur nereikia jokios kvalifikacijos.

„Tačiau net ir savanorystės patirtis atliekant pagalbinius, techninius darbus yra vertinga informacija būsimam darbdaviui, nes parodo, kad žmogumi galima pasitikėti – jis ateina laiku, padaro darbus, laikosi įsipareigojimų“, – teigia M.Lukoševičiūtė.

Taip pat jauniems žmonėms pravartu žinoti, kad savanoriška veikla gali suteikti papildomų taškų prie stojamojo balo į aukštąsias mokyklas. Taigi savanorystė padidina šansą įstoti į norimą specialybę. Tačiau svarbu žinoti, kad po ketvirtį stojamojo balo suteikiama tik už savanoriavimą pagal dvi programas: Jaunimo savanoriškos tarnybos programą ir „Europos solidarumo korpuso“ programą, jeigu yra savanoriaujama užsienyje ilgiau nei 3 mėn.

Pasak pašnekovės, pati didžiausia savanorystės nauda yra asmeninis tobulėjimas ir minkštųjų kompetencijų formavimas.

„Jeigu žmogus savanoriauja organizacijoje, kuri turi išvystytą darbo su savanoriais kultūrą, gerai veikiančią sistemą, kurioje ugdymas yra labai svarbi proceso dalis, jis gali gauti be galo daug darbinių įgūdžių ir žinių apie save, apie kitus, apie darbą komandoje. Tai pirmasis žingsnis į darbinį pasaulį, kuriame taip pat labai svarbu laikytis susitarimo, derinti lūkesčius, gebėti bendradarbiauti su skirtingomis asmenybėmis, atpažinti ir išgryninti savo savybes, stipriąsias puses ir jas panaudoti“, – aiškina M. Lukoševičiūtė ir priduria, kad kaip tik minėtieji minkštieji įgūdžiai ir yra labai vertinami darbdavių.

„Kalbant apie darbdavius, nevyriausybiniame sektoriuje savanorystės patirtis yra labai vertinama, nes tai atskleidžia žmogaus vertybines pozicijas. Biudžetiniame sektoriuje yra daugiau formalių kriterijų, o privačiame verslo sektoriuje vertinamas iniciatyvumas, todėl kai kurie darbdaviai labai palankiai vertina savanorystės patirtį, nes jau pačioje jos esmėje užkoduotas iniciatyvumas“, – sako M.Lukoševičiūtė.

Taigi pasirinkę dominančią veiklos sritį ir joje savanoriaudami, galite įgyti vertingos patirties. Taip pat prisiminkite, kad savanorystė yra ir puiki proga užmegzti kontaktus su reikiamais tos srities žmonėmis. Be to, savanorystė gali pasitarnauti ir norint keisti profesiją ar veiklos sritį, nes gaunate progą išbandyti naują darbą nebūtinai prisiimdami ilgalaikių įsipareigojimų.

Verta paminėti savanorystės naudą emocinei ir fizinei paties savanorio sveikatai. Mokslininkai teigia, kad savanoriškai skiriant laiko, įgūdžių ir energijos padėti kitiems, ne tik darote gerą darbą, bet ir gaunate daug asmeninės naudos:

Svarbu paminėti, kad šiomis naudomis pasižymi ne vienkartinė savanorystė, o ilgalaikė. Tyrimai parodė, kad teigiamas pasekmes jaučia žmonės, savanorystei skiriantys 2–3 valandas per savaitę (arba apie 100 valandų per metus). Taip pat labai svarbu, kad veikloje žmogus matytų prasmę ir savanoriautų nuoširdžiai, o ne bandydamas įveikti dar vieną užduotį iš privalomų veiklų sąrašo.

Savanoriška veikla ne tik suteikia prasmės, pasitenkinimo, naujų įgūdžių, bet ir sudaro erdvę siekti karjeros pačioje savanoriškos veiklos organizacijoje. Štai Linas Juozulynas į emocinę paramą vaikams ir paaugliams telefonu bei internetu teikiančios „Vaikų linijos“ savanorių atranką atėjo prieš dvejus metus.

Atranką jis praėjo, baigė kelerius mėnesius trunkančius parengiamuosius kursus, kurių metu mokėsi konsultavimo technikų, gilinosi į vaikams aktualias temas ir kaip jose padėti: patyčias, prievartą, seksualumą, brendimą, grėsmes internete, krizes ir t. t.

Pernai pavasarį L.Juozulynas pradėjo savarankiškai budėti telefonu teikdamas emocinę paramą vaikams. Veikla jam patiko, jis jautė didelį palaikymą iš organizacijos, bendrumo jausmą su kitais savanoriais, budėjimo koordinatoriais, taigi Linas aktyviai įsitraukė į savanorišką veiklą ir vos per pusmetį tapo patyrusiu savanoriu – šis statusas įgyjamas keliant kvalifikaciją, tobulinant kompetencijas, laikantis etikos taisyklių ir pan. Vėliau baigė „Vaikų linijos“ internetinių pokalbių (kai neskambinama, o rašoma savanoriui realiu laiku – past.) mokymus, laiškų mokymus, pradėjo budėti kaip internetinio konsultavimo savanoris, dar vėliau įsitraukė ir į parengiamųjų kursų organizavimą bei tapo naujų savanorių mokytoju.

Pats Linas pasakoja, kad iš pradžių net nežinojo karjeros galimybių organizacijos viduje, jam tiesiog patiko veikla ir jis norėjo įsitraukti vis labiau: „Sąmoningai nesiekiau vadinamosios karjeros ir iš anksto nieko neplanavau – tai vyko natūraliai. Tiesiog įsitraukdavau į veiklas, nes jos man įdomios, motyvuojančios, o mano įgūdžius, kylančias kompetencijas pastebėdavo „Vaikų linijos“ darbuotojai ir pasiūlydavo eiti toliau“, – pasakoja L.Juozulynas ir priduria, kad didžiausias paskatinimas ir yra žmonės, bendruomenė, gaunamas grįžtamasis ryšys.

„Kai matau, kad galiu padėti ne tik skambinantiems ar rašantiems vaikams juos išklausydamas, bet ir dalindamasis savo žiniomis bei patirtimi per naujų savanorių mokymus, jaučiu didelį pasitenkinimą. Atsimenu, kaip pats laukdavau tų vakarų, kuomet vykdavo parengiamieji kursai, todėl labai smagu, kad dabar galiu prisidėti kurdamas tą jausmą, formuodamas besimokančiųjų vertybes, kurias jie vėliau panaudos konsultuodami“, – apie motyvaciją kalba Linas.

Poliklinikos personalo ir teisės skyriaus vadovu dirbantis vyras sako, kad savanorystė „Vaikų linijoje“ ne tik padėjo įgyti vertingų įgūdžių, pritaikomų tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, bet ir siekti dar vieno išsilavinimo – šiemet jis baigė pirmą psichologijos bakalauro kursą Vilniaus universitete.

„Psichologijos studijos gyvenime atsirado ne šiaip sau, pasvarstymų buvo jau kurį laiką, tačiau motyvaciją labai pastiprino „Vaikų linija“. Tiesą sakant, visi mano turimi išsilavinimai (teisės magistras, vadybos magistras ir dabar kremtami psichologijos mokslai) labai gražiai susišaukia profesinėje veikloje, kur reikia daug psichologijos žinių – ne veltui dalis kolegų ateina iš organizacinės psichologijos sferos“, – įsitikinęs L.Juozulynas.

Savanoriškos veiklos organizacijos paprastai turi ir samdomų darbuotojų, kurie rūpinasi administraciniais reikalais, lėšų pritraukimu, savanorių paieška, apmokymu ir išlaikymu, paslaugų kokybės ir tęstinumo užtikrinimu, viešinimu ir pan.

Neretai iki šių samdomų darbuotojų pozicijų „užauga“ organizacijoje savanoriaujantys žmonės. Taip nutiko ir Brigitai Vazgytei, kuri jau buvo „Vaikų linijos“ emocinės paramos savanorė, kai pamatė skelbimą, kad tarnyba ieško projektų koordinatoriaus.

„Iš pradžių net nežinojau, kad „Vaikų linijoje“ yra darbuotojų, – juokiasi Brigita, kuri kreipdamasi dėl samdomo darbo organizacijoje, jau turėjo didelį privalumą – ji iš asmeninės patirties žinojo, kaip veikia tarnybos paslauga, kokius etapus praeina savanoriai, be to, galėjo iškart pradėti dirbti. – Kaip tik tuo metu jau pusę metų neturėjau darbo, nes buvau laisvai samdoma specialistė ir dėl pandemijos bei karantino, visos mano veiklos nutrūko.“

Prieš tai dirbusi su IT ir finansavimo projektais bei turėdama darbo patirties organizuojant vaikų vasaros stovyklas, B. Vazgytė puikiai atitiko projektų koordinatoriui keliamus reikalavimus, tačiau savanoriško darbo patirtis organizacijoje jai taip pat labai pagelbėjo, kaip pati Brigita sako: „daug lengviau rašyti projektus, kai tiksliai žinai teikiamos paslaugos niuansus, esi patyrusi procesus organizacijos viduje kaip savanorė.“