Žaidimas su smėliu taip įsibėgėjo, kad vargu ar kada išsisems ir sustos. Be to, nėra prasmės jo nutraukti, nes kitaip liksi be draugų, senų pažįstamų ir šiaip mielų žmonių rodomo dėmesio.
Tiems, kurie kelionėse iš bet kur pasisemia nors truputį smėlio, malonu jį įteikti žmogui, netyčia dar 2005 metais pradėjusiam smėlio dalijimą iš rankų į rankas.
„Padovanoju kam nors smėlio, žmogus apie tai ir sužino. Jeigu tik papasakosiu, nesuveiks. Pasilieku po vieną pavyzdį sau. O tokį smėlį, kurio labai mažai gaunu, laikau tik sau“, – apie savotiško bendravimo taisykles užsiminė Ričardas.
Šio žaidimo su smėliu kaltininku reikėtų laikyti danų rašytoją Hansą Christianą Anderseną (1805–1875), viso pasaulio, taip pat ir lietuvių, vaikų gerai pažįstamą pasakų kūrėją.
Kaip pasakininkas susijęs su R.Šileika? 2005-ųjų balandžio 2-ąją buvo minimos H.Ch.Anderseno 200-osios gimimo metinės.
Ta proga menininkas vienoje Vilniaus galerijų surengė parodą – iš gimtojo rašytojo Odensės miesto buvo atvežta smėlio, jame stovėjo įklimpęs dviratis, šalia ant stalelio buvo pastatytas televizorius, nes Ričardas danų pasakų rašytoją vaikystėje geriausiai pažinojo iš laidos „Labanakt, vaikučiai“.
Tiesa, šios sukakties paminėjimo iniciatorius buvo Vilniuje gyvenęs socialinis darbuotojas danas Gunnaras Madsenas. Jam labai rūpėjo, kad jo tautiečio rašytojo atminimas būtų pagerbtas Lietuvos sostinėje.
„Patekau į keturių penkių menininkų grupę, galėjome daryti, ką norime. Tuomet pradėjau svarstyti, ką man reiškia H.Ch.Andersenas, jo pasakos. Į galeriją įnešiau smėlio dėžę ir užsiminiau, kad būtų smagu, jeigu į ją įpiltume smėlio, po kurį lakstė mažasis Hansas Christianas“, – prisiminė R.Šileika.
Nieko nesakęs Gunnaras šį sumanymą įvykdė – vieną dieną į Vilnių atvyko krovininis tolimųjų reisų vilkikas iš Odensės su 800 kilogramų smėlio. Jis buvo supilstytas į barikadoms statyti skirtus maišus po 25 kilogramus. Tokius vyrams buvo patogu nešti.
„Niekas netikėjo, kam apie tai pasakojau. Vadino tai pasakomis. Bet kaip įrodymą turiu sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kiek atvežta smėlio“, – patikino pašnekovas.
To smėlio iš Odensės beveik neliko, nes po sukakties minėjimo jis buvo išsidalytas. Juo buvo atlyginta vairuotojui už krovinio atgabenimą iki galerijos. Kai Ričardas paklausė, kiek skolingas už smėlio atvežimą, vairuotojas paprašė dviejų maišų smėlio anūkei.
Ričardas prisiminė, kad jo vaikystėje nė vienas vaikas neužaugo be smėlio, nors nebūdavo smėlio dėžių. Dažnai papildavo smėlio krūvą kieme ir joje vaikai vasarą kapstydavosi, žaisdavo mašinėlėmis. Išeidama į darbą mama Ričardą palikdavo pas kaimynų sūnų Sauliuką ir jie leisdavo dienas žaisdami su smėliu.
Tad po daugybės metų žaidimai su smėliu vėl grįžo, tik dabar jau kaip suaugusiųjų bendravimo forma. Pasibaigus parodai Vilniuje ji buvo parodyta Druskininkuose, Palangoje. Ir kad nereikėtų vežti didžiulių maišų smėlio, nutarta jį eksponuoti daugybėje nedidelių plastikinių maišelių.
Tuomet R.Šileikai kilo mintis, kad tie, kurie ateis į parodą, galės pasiimti po vieną smėlio maišelį. „Ir tada pamačiau, kad tai – išskirtinis suvenyras“, – apsidžiaugė Ričardas.
Odensės smėlis, žinoma, skiriasi nuo lietuviško. Daniškas – tamsus, pelenų spalvos, su daug mažų sutraiškytų kriauklyčių. Lietuvoje tokio nėra. Be to, kiekvienos šalies smėlis kuo nors skiriasi.
„Atrodo, smėlis labai panašus, bet pasiėmęs lupą pažiūriu: pamatau, kad vis viena kuo nors kitoks. Kitokios priemaišos, kitokia struktūra. Juk smėlis – uoliena, nuo dulkių iki beveik žvyro. Netgi ugnikalnio pelenų man parveža, nes tai – uoliena, nelygu, kaip klasifikuosi“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Bet į mokslinius tyrimus rašytojas ir fotografas nelenda. Jam smėlis – net ne kolekcija, nors fiksuoja kataloge su nuorodomis, kas iš kur parvežė lauktuvių.
„Tai yra draugystė. Tikra draugystė. Aš labai menkai teparsivežiau ko nors. Kiti parveža smėlio net neprašomi“, – tikino Ričardas.
Nors daugybė žmonių menininkui lauktuvių atvežė smėlio, sykį poetui Aliui Balbieriui (68 m.) nepavyko jo atgabenti, nes užsienio pareigūnai paprašė išpilti.
Tai sutapo su senais įvykiais, kai buvo išžudyti prancūzų žurnalistai. Tuomet intensyviai buvo tikrinamas keliautojų bagažas.
„Daugiau niekam niekada neteko nieko išpilti ar išmesti. Bet viena bičiulė, kuri iš Jungtinių Amerikos Valstijų vežė smėlio, buvo kruopščiai patikrinta: oro uoste ekspertė į smėlį pylė reagentus, tyrė, ar tai ne narkotikai.
Smėlį lengviau vežti negu akmenis, kriaukles. Nors yra šalių, iš kurių ir smėlio negalima išvežti, bet paradoksas yra tai, kad jei žmogus nebijo vežti, tai ir parveža, o jei bijo – neparveža. Taip veikia visatos dėsniai“, – svarstė menininkas.
Apie Ričardo pomėgį žino net jo nepažįstantys. Idėja daug ką taip sudomina, kad ir nepažįstamas žmogus, iš bičiulių sužinojęs apie kūrėją, per kelionę įsipila į butelį ar maišelį smėlio ir vėliau perduoda R.Šileikai. Ant tokio maišelio etiketės atsiranda įrašai: „Tarpininkas“ arba „Vadybininkas“, kuris pasirūpino ir paprašė kito žmogaus, kad parvežtų smėlio.
Net pačiam Ričardui vis dar neįtikėtina, kad nuo 2005 metų prasidėjęs žaidimas su smėliu iki šiol smagiai sukasi.
„Tame žaidime – tik geros emocijos. Žmogui malonu prisiminti, malonu pasemti. Jis pasidžiaugia tai darydamas. Juk mes pasidžiaugiame ką nors darydami dėl kito. Jis parveža, įteikia. Jam gera dėl to, smagu, jauku. Tai – lauktuvės, kaip būtų vynas ar šokoladas“, – šyptelėjo rašytojas ir fotografas.
Menininkas lauktuvių dabar gauna kone kas savaitę, tik per pandemiją, kol buvo pristabdytos kelionės, smėlio atsargos nesipildė.
Prieš savaitę Ričardui režisierius Arturas Bukauskas atvežė smėlio iš Maltos, poetas Dainius Gintalas – iš Ekvadoro. Prieš dvi savaites poetė Rita Makselytė padovanojo 13 rūšių smėlio iš įvairių JAV valstijų – tiek vienu metu menininkas dar niekada nebuvo gavęs.
Iš fotografų Arūno Kulikausko ir Ginto Kavoliūno menininkas dovanų gavo požeminio smėlio, kurį vyrai iškasė įrengdami vandens gręžinius. 50–80 metrų gylyje aptiktas lietuviškas smėlis nebuvo gelsvas. Jis – pilkšvas.
Gavęs tokią dovaną R.Šileika įminė smėlio mįslę – jis pilkas dėl to, kad niekada nematė saulės, nebuvo išdegintas, neišpustytas vėjo, be to, jį skalavo požeminiai vandenys, turintys daug mineralų, todėl kitokios kokybės. Bet daugiausia lauktuvių atkeliavo iš paplūdimių, šiek tiek iš kalnų, kalvų, upių.
Ar ši kolekcija išsisems ir tradicija nutrūks? Ričardas neslėpė, kad jau prieš kiek laiko norėjo viską baigti, nes pabodo, bet nebegali sustoti, nes visi veža.
„Jeigu jie mane prisimena, neturiu teisės visko baigti ir sakyti: „Eikite lauk.“ Aš tai ir priimu. Galvoju, gerai, tegul sukasi visa tai. Kodėl gi ne?“ – šyptelėjo R.Šileika.
Jeigu dovanoji iš širdies, nesvarbu, kas kaip vertina. Ričardas nesuka galvos, kaip jį koks nors prašalaitis gatvėje pavadintų. Jam kitų nuomonė nerūpi, nes jis žaidžia savo smėlio dėžėje.
Kiti juk žaidžia savo smėlio dėžėse – politikai politikoje, prekybininkai prekyboje, bitininkai bityne.
„Visi – žaidėjai, tik visi gauna iš to pinigų, o aš jų negaunu, žaidžiu be pinigų. Bet aš gaunu daug gerų emocijų, ir tie žmonės, kurie pasemia smėlio, irgi jaučiasi gerai. Antraip jie nesemtų, jei jiems tai būtų per prievartą“, – pažymėjo Ričardas, ir pats smėlio maišelius dažnam dovanojantis.
Rašytojas ir fotografas į stiklinius indus supilstytą smėlį su etiketėmis išdovanojo daugybei šalies bibliotekų, muziejų, knygynų. Visi priima su šypsena, humoru. Ričardas nesureikšmina, kad įteikia kokį nors turtą: „Nieko aš jiems neduodu, žaidžiu. Sakau: „Kai atsibos knygas skaityti, galima atsidaryti ir papurenti smėlį.“
