Vairavimo mokytoja neretai susiduria su sudėtingais išgyvenimais. Štai vienos šešių vaikų mamos vyras mirė, ji iki tol nedirbo, gyveno toli nuo centro ir rūpinosi atžalomis, o vairavimo teisių neturėjo. Po vyro netekties ji nė negalėjo nuvežti vaikų į ugdymų įstaigas, be to, greitai užklupo finansinės problemos ir padėtis šeimoje tapo labai sudėtinga.
Laimei, našlė turėjo rūpestingus artimuosius, kurie surėmę pečius jai padėjo ir susimetė pinigų vairavimo pamokoms. Gavusi vairuotojo pažymėjimą moteris atsistojo ant kojų, gavo darbą ir dabar vadovauja vienam banko skyriui.
Tokio tipo istorijų Edita girdėjo ne vieną ir ne dvi, tad ir ryžosi jas sudėti į knygą, kurią pavadino „Nepralaimėjusios: (ne) lengvos vairavimo istorijos“.
Autorė pastebi, kad gauti teises ir pradėti vairuoti žmonėms dažniausiai kliudo ne tai, kad jie neturi gabumų, o įžeidžiantys iš instruktoriaus ar artimo žmogaus išgirsti žodžiai. Tarkim, jei vyras jautresnei moteriai leptelės: „Tu ir pro duris nepataikai – kur jau ten vairuosi“, tai gali būti trauma visam gyvenimui, nors iš tikrųjų sėdus už vairo jai gal net nebūtų sunku.
Pati Edita buvo tarsi sutverta vairuoti – jai tai asocijavosi su laisve ir vos sulaukusi aštuoniolikos ji lengvai išlaikė vairavimo egzaminą, nors didelio poreikio tam sovietmečiu nė nebuvo. Tiesa, jos tėvai turėjo automobilį, o ji naudojosi menkiausia proga pavažinėti – tarkim, su džiaugsmu išvežiodavo po namus švenčių dalyvius.
Seniau Edita, baigusi medicinos kolegiją, dirbo sesele ligoninės operacinėje, tačiau tame darbe jai kažko trūko. Kai netikėtai laikraštyje pamatė skelbimą, kad Vilniuje esanti vairavimo mokykla ieško instruktorių, aiškiai pajuto, jog tai yra būtent tai, ko ji nori.
Tai buvo 1996 m. ir jos pasirinkimas buvo išskirtinis. „Tuo metu moterų vairavimo mokytojų Lietuvoje praktiškai nebuvo. Mane priėmė iš karto, kursus baigti nebuvo sudėtinga, o vėliau man moteriškumas ir padėjo, ir trukdė. Padėdavo tuo, kad skatino nuostabą, smalsumą ir mokiniai mielai rinkdavosi mane. Tačiau kartais reikėdavo darbą padaryti dešimteriopai geriau už savo kolegas, kad įrodyčiau policijos pareigūnams, „Regitros“ atstovams ar kolegoms, kad tikrai moku dirbti“, – pasakojo Edita.
Po kelerių metų ji, įgijusi praktikos Vilniuje, ryžosi kurti savo vairavimo mokyklą Kaune. Taip sumanė todėl, kad jai nepatiko tuomet daugelyje vairavimo mokyklų buvusi tvarka – nusprendė, kad jei turės savo mokyklą, tai ir tvarka bus jos.
„Tuo metu nemažai mokytojų buvo linkę į mokinius žiūrėti atsainiai ir kai kuriuos tiesiog nurašydavo kaip neva negalinčius vairuoti, nors tokių žmonių beveik nėra. Tiesiog jų mokymosi greitis skirtingas, kai kuriems reikia kitokio požiūrio ir individualaus priėjimo. Mokytojui svarbu stebėti, kokias klaidas mokinys daro, ir jas analizuoti, pasiaiškinti, kas galbūt jį išgąsdino, ir galvoti, kaip konkrečiu atveju pagerinti situaciją. Mokytojo palaikymas tokiam žmogui labai svarbus“, – aiškino Edita, dabar kartais net vadinama moterų vairavimo ambasadore.
Ir pridūrė, kad svarbi gero vairavimo mokytojo savybė – tiesiog mylėti žmones. Jam turi iš tiesų rūpėti, kad mokinys išmoktų valdyti automobilį. Mokytojo autoritetą rodo ir tai, kad dažnai vairavimo egzaminą išlaikę žmonės pirmiausia skambina jam, o ne savo mylimiesiems ar šeimos nariams.
Vairavimas pakeičia gyvenimus
99 proc. į E.Vasaitienės įkurtą mokyklą besikreipiančių žmonių yra moterys, o maždaug 50 proc. jų seniau jau buvo bandžiusios išmokti vairuoti, bet joms nepavyko, galbūt jų pasitikėjimą savimi sužlugdė šiurkštūs instruktoriaus pasakyti žodžiai. Jų amžiaus vidurkis – 38 m. (gerokai daugiau, nei kitose mokyklose), yra buvę ir šešiasdešimtmečių, o vyriausiajai buvo 71 m.
Tokios moterys į vairavimą žiūri labai rimtai, juk supranta, kad tai gali būti paskutinis kartas gyvenime, kai kibo į rimtus mokslus, tad jokiu būdu nenori pasiduoti.
Neretai tai būna našlės, kurios, jau palaidojusios vyrus, susivokia, kad neturėdamos vairuojančio sutuoktinio negali nuvažiuoti į savo sodą ir sodybą.
Taip pat labai sudėtinga nevairuojančioms provincijos gyventojoms, kurios neretai dėl to net negali rasti darbo, nes vidury laukų jo nėra, autobuso stotelė – už kelių kilometrų nuo namų, bet to, važiuodamos visuomeniniu transportu į gretimą miestą jos į darbą niekaip nespėtų – ir galiausiai jos ryžtasi imtis priemonių.
Būna ir taip, kad moteris, per barnį iš vyro išgirdusi, kad be jo ji bejėgė, nes nevairuoja – užsispiria ir nusprendžia jam įrodyti, kad gali būti kitaip.
„Yra atvejų, kai išmokęs vairuoti žmogus iš esmės pakeičia savo gyvenimą. Tai ypač galioja, kalbant apie tas atokių vietovių gyventojas. O kur dar džiaugsmas, kad tu pagaliau tai padarei, ir padidėjęs pasitikėjimas savo jėgomis. Visai kitaip žmogus jaučiasi, kai nebereikia niekieno prašyti pagalbos, jis tampa daug oresnis“, – sakė pašnekovė.
Parašė motyvuojančią knygą
Edita pripažįsta, kad yra buvęs vienas kitas atvejis, kai iš jos mokyklos moterys pasitraukė, pritrūkusios drąsos ar kantrybės, bet dažniausiai pamokos baigiasi sėkmingai, tik kartais tenka daug padirbėti. Jos asmeninis rekordas – viena moteris egzaminą išlaikė po 62 praktinių pamokų (kolegoms yra pasitaikę ir daugiau), daugeliui kitų mokinių prireikia 25–30 kartų.
Galiausiai mokytoja ryžosi savo pastebėjimus sudėti į knygą. „Knygą rašiau, nes norėjau su visais pasidalinti savo patirtimi, savo matytomis istorijomis. Labai norėjau paskatinti moteris to imtis, net jei aplinkybės ar aplinkiniai tam nepalankūs, gal net jus demotyvuoja, sakydami, kad niekada to neišmoksite. Supratau, kad galiu padėti toms, kurios kreipiasi į mus ir sėdi šalia manęs, bet yra daugybė moterų, kurios svajoja apie vairavimą, o aš jų niekada nesutiksiu – norėjau žinias perduoti ir joms, kad gautų motyvacijos ir suprastų, jog vairuoti nėra labai sudėtinga. Jeigu tai būtų itin sunku, nebūtų tiek daug vairuojančių žmonių“, – dėstė pašnekovė.
Ir pridūrė, kad savo knygą pavadino „Nepralaimėjusios“, norėdama parodyti, jog net jeigu pasitaikytų tas retas atvejis, kai moteris bando mokytis ir jai nepavyksta – ji vis tiek laimi dėl to, kad pabandė, antraip visą gyvenimą graužtųsi, kad galbūt vertėjo tą padaryti.
„Su ta mokine, kuriai prireikė 62 kartų, jau ir aš buvau benuleidžianti rankas, nes jai sekėsi tikrai sunkiai, bet noras buvo didžiulis. Galiausiai lūžis įvyko ir jai pavyko! Taip, tai nepigus malonumas, bet reikia turėti omenyje, kad vairuoti mokaisi tik kartą gyvenime, yra ir galimybių mokytis išsimokėtinai. Svarbiausia, kad būtų noro – jeigu jis yra, jis daro stebuklus“, – sakė vairavimo mokytoja Edita.
