Oksanos ir Aleksandro santuoka jiems padovanojo du sūnus – Glebą ir Davidą.
Šių žmonių, kaip ir visų kitų ukrainiečių, prisiminimai apie 2022-uosius metus galėjo būti visiškai kitokie. Tačiau Oksana dalinasi išgyvenimo istorija su dviem vaikais degančiame Černihive ir pasakoja, kaip karas paveikė jos gyvenimą ir pakeitė pasaulio suvokimą.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsiėmė Černihivą, bet daugiau kaip mėnesį miestą buvo apsupę Rusijos okupantai, todėl jo gyventojams teko kasdien slėptis nuo apšaudymų. Keturiasdešimt pasipriešinimo dienų Černihivas kentėjo nuo visą parą trunkančių smūgių raketomis, bombomis ir artilerija.
Slėpėsi cerkvėje
Oksanos vyras ją su vaikais nuvedė į cerkvę, o pats nusprendė eiti ginti savo miesto ir šalies ir įstojo į Teritorinės gynybos pajėgas. Daugelis iš Černihivo rado prieglobstį būtent cerkvėje. Keletą savaičių jie neišėjo iš jos, o naujienas daugiausia gaudavo iš savanorių – tik retkarčiais atsirasdavo prieiga prie mobiliojo ryšio.
Šventovės slėptuvėje buvo daug vaikų. Mažiausiam iš jų – 4 mėnesiai. Pačioje cerkvės patalpoje žmonės gamino valgį ir miegojo. Kai šaudymas aprimdavo, Oksanos vyresnysis sūnus Davidas su suaugusiaisiais išeidavo į laiką, kad nupirktų duonos ir būtiniausių vaistų.
Žmonės gyveno nuolatiniame strese ir baimėje prarasti savo namus ir gyvybę.
Vyras pradingo
Kovo 3-ąją Oksana kalbėjosi su vyru, kuris tuo metu buvo vienoje iš Černihivo mokyklų. Tą dieną pastatas buvo smarkiai apšaudytas, todėl moteriai ėmė lįsti mintys, kad Aleksandras galėjo žūti po mokyklos griuvėsiais, kurių ilgai niekas neapieškojo dėl nuolatinių miesto apšaudymų.
Po kurio laiko Oksana nusprendė ieškoti savo vyro, nes baimė, kad jis gali būti miręs, su kiekviena diena vis stiprėjo, dėl to gyventi buvo labai sunku.
Kovo 13 d. moteris su sūnumis nuvažiavo į ligoninę ir į morgą, kad patikrintų, ar ten nėra Aleksandro. Ta diena sutapo su Oksanos gimtadieniu. Pakeliui jie pateko į apšaudymą, dėl to daugiau kaip valandą buvo priversti pragulėti ant drėgnos žemės, o virš jų galvų lėkė Rusijos „grad'ai“.
„Per stebuklą ištrūkome iš ten atgal namo, ryšio tuo metu nebuvo, – prisiminė Oksana. – Pakeliui į cerkvę nuo apšaudymų užsidegė namai. Į cerkvės valgyklą tada pataikė sviedinys. Bet iš tiesų baisu tapo, kai užsidegė naftos bazė. Visas miestas tiesiog pajuodo. Mes visą laiką likome slėptuvėje dėl didelės smogo koncentracijos, kvėpuoti buvo labai sunku. Baimė užvaldė visus, nes buvo sunku suprasti tragedijos mastą ir kas vyks toliau“.
Prie Aleksandro paieškų prisijungė savanoriai, kolegos ir šeima. „Mes iki paskutinės akimirkos tikėjomės, kad jis gyvas, bet iki šiol yra po griuvėsiais ar sužeistas ligoninėje. Deja, tikrovė buvo visai kitokia, bet smegenys atsisako ja tikėti. Aš ilgą laiką įsivaizdavau, kad mano vyras dirba užsienyje, o vyresnysis sūnus tikėjosi, kad jo tėtis nelaisvėje, ir su jauduliu laukė kiekvieno apsikeitimo belaisviais“, – skausmu dalijosi moteris.
Aleksandras žuvo po tais mokyklos griuvėsiais, kurių nebuvo įmanoma apieškoti dėl nuolatinių apšaudymų. Tą dieną ant Černihivo vėl buvo mėtomos 500 kg bombos ir leidžiamos raketos, kurios ir atėmė vyro gyvybę.
Pačios sunkiausios dienos šeimai buvo nuo kovo 14 iki 17 d., kai dažnai dingdavo elektra ir galimybė susisiekti su artimaisiais. Artimas Aleksandro draugas ryžosi išvežti moterį su vaikais iš Černihivo į kaimą pas jos pažįstamus. Kelionė buvo labai sudėtinga: nepaisant to, kad Glebas ir Davidas sunkiai sirgo, budrumas kelyje buvo gyvybiškai svarbus kaip niekada, nes kelias ėjo per tankiai užminuotus laukus.
Mokosi gyventi be jo
Oksana negali pasakyti, kad jos gyvenimas buvo padalintas į „prieš“ ir „po“. Nebent tai, kad jis prisipildė nepakeliamo skausmo ir baimės dėl vaikų.
„Pozityvu tai, kad vaikai mokosi ir tobulėja, o aš dirbu. Planų ateičiai mes nekuriame. Svarbiausia, kad visi sveiki. Po išgyventų karo siaubų mūsų psichologinė būsena nestabili“, – sakė Oksana.
Laimei, moteris sugebėjo grįžti į darbą. Be to, labdaros fondas „Children of Heroes“ teikia šeimai finansinę paramą ir kitokią pagalbą (teisinę, psichologinę, humanitarinę ir t.t.).
Šeimai reikėjo pagalbos atstatant būstą, kurį sugriovė rusai. Namas buvo smarkiai apgriautas, daug butų sudegė nuo apšaudymų, o daugelis buvo apgriauti.
Šeima, draugai, kaimynai ir artimieji neleidžia Oksanai pamiršti, apie ką ji svajojo iki Rusijos invazijos ir vyro žūties. Ji nori palaikyti vaikų namus ir mokytojauti.
Jeigu norite palaikyti Oksaną ir panašias į jos šeimas – susisiekite su labdaros fondu „Children of Heroes“, kuris rūpinasi 3600 vaikų, netekusių tėvų dėl karo Ukrainoje.
