Sezonas jiems niekada nesibaigia – ribos, kada vandenį keičia kalnai, o nuo slidžių vėl grįžtama į jachtą, jau seniai yra išsitrynusios: vos tik iškrinta gausesnis sniegas ir juo jau galima šliuožti, jie pradeda mėgautis greičiu ir laisve lenktyniaudami ir vienas su kitu, ir su vėju. Kai tik atšyla, atgyja jų laivai, skrodžiantys tai Galvę Trakuose, tai Kuršių marias ar Baltijos jūrą, tai kur kas mažiau pažįstamas jūras ar vandenynus.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centro ir Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojas neonatologas A.Janulionis profesiniame gyvenime nuolat kovoja dėl naujagimių gyvybės, kai pasaulį vos išvydę mažyliai susiduria su rimtomis sveikatos problemomis.
J.Janulionis įkūrė ir vadovauja statybos ir šiltinimo paslaugas teikiančiai įmonei, tad profesinėje veikloje taip pat vis susiduria su iššūkiais bei galvosūkiais, kuriuos tenka spręsti nedelsiant. Lygiai taip pat kaip kalnuose ar ant vandens, kai nei svarstyti, nei gerai visko apmąstyti laiko nėra.
„Sakyčiau, kad meilė buriavimui ir kalnų slidinėjimui – vienas gražiausių dalykų, kuriuos gavome iš tėvų ir kuriuos perdavėme savo vaikams. Tos sporto šakos – nuolatiniai išbandymai: tai rūkas, tai sniegas, tai ledas, tai tvora trasoje, tai audra, tai jachtą verčiantis škvalas. Pasitaiko visokiausių situacijų, su kuriomis reikia susidoroti, ir gebėjimas jas spręsti yra didžiausia vertybė, kurią vaikams išugdėme.
Mano sūnus Matas yra pasakęs tokį gražų dalyką, kai mama jo kadaise paklausė, ar nebijo: „Aš per buriavimą tiek perėjau, kad jau nieko nebijau“, – šyptelėjo J.Janulionis.
Buriuoja ir slidinėja visi brolių Janulionių vaikai: Jurgio – Augustė (17 m.) ir Matas (22 m.), Adomo – Karolis (31 m.) ir Radvilas (22 m.), dabar jau vienintelis profesionalus sportininkas buriuotojas, siekiantis prasimušti ir į olimpines žaidynes.
Janulionių dinastijos kelias užsiimant dviem iš pirmo žvilgsnio nesuderinamomis sporto šakomis prasidėjo nuo Adomo ir Jurgio tėvų – gydytojo psichiatro Petro Janulionio ir teatro kritikės Nijolės Zalūbaitės.
Du jaunus žmones suvedė kalnų turizmas. Su bendraminčių draugija kaip alpinistai bastydamiesi po kalnus ar ant slidžių po buvusią Sovietų Sąjungą – su kuprinėmis ant pečių, kuriose buvo ir palapinės poilsiui, prašliuožė net Kolos pusiasalį tarp Barenco ir Baltosios jūrų, – Petras ir Nijolė susidraugavo, įsimylėjo, o vėliau sukūrė šeimą.
Ilgainiui draugija aprimo, sudėtingi žygiai retėjo, daugumos kasdienybę užpildė darbai, šeima ir joje krykštaujantys vaikai, tad savo aistrą nuotykiams jie nukreipė į kalnų slidinėjimą.
Adomas mena, kad pirmąsyk į kalnus su mama ir jos draugėmis išvyko gal dešimties. Vėliau paslidinėti į Kaukazą ar Karpatus jau vykdavo ir abu broliai, nors jų gimimą skyrė kone 10 metų.
Kai Adomas buvo paauglys, o Jurgis dar tik lankė vaikų darželį, jų tėvų santuoka iširo, tačiau potraukio keliauti neprarado nė vienas buvusių sutuoktinių, o jųdviejų vaikai nuo vaikystės mokėsi slidinėti ir buriuoti.
A.Janulionis buvo trečiokas ar ketvirtokas, kai į Lietuvą iš Kazachstano atvyko buvęs SSRS greitojo nusileidimo čempionas Jurijus Dementjevas. Ant kalniukų jis surinko geriau šliuožiančius berniukus ir pradėjo juos treniruoti.
Tai buvo sunkios ir užsispyrimo reikalingos treniruotės, tačiau J.Dementjevo auklėtiniai varžėsi su geriausiais Sovietų Sąjungos bendraamžiais, pavyzdžiui, Aleksandru Žirovu, kuris tais laikais slalomo etapuose įveikdavo vėliau dukart olimpiniu čempionu tapusį švedą Janą Ingemarą Stenmarką.
„Esame buvę Krasnojarske Tautų spartakiadoje. Nors nuo A.Žirovo meistriškumo mus skyrė šviesmečiai, varžybos su juo buvo auksinės galimybės tobulėti. Treniruodamiesi pas J.Dementjevą mes kelerius metus ardavome juodai, fizinis pasirengimas buvo toks sunkus, kad vakarais nepavilkdavau kojų“, – pasakojo A.Janulionis.
J.Janulionis kalnų slidinėjimo treniruotes pradėjo pas iš Ukrainos atvykusį Stefaną Milčevičių. Drauge su Jurgiu pas šį trenerį slidinėti mokėsi ir tėvų draugų vaikai.
Tie Sovietų Sąjungą jaunystėje išmaišę senų laikų keliautojai bičiuliai žiemą kartą ar du vis susiburdavo slidinėjimo kelionei, prisidėti pakviesdavo į trenerį S.Milčevičių, žinoma, pasiimdavo vaikus ir traukdavo tai į Karpatus, tai dar kur nors.
Jurgis pamena, kad kartą slidinėjo net tame pačiame Kolos pusiasalyje, kurį tėvai anksčiau jau buvo įveikę slidėmis.
„Toje draugijoje buvau vienas jauniausių, tad kartais drauge važiuodavo ir mūsų bobutė – mamos mama Elena Zalūbienė. Ji neslidinėjo, o ruošdavo maistą ir prižiūrėdavo mus, kad nenuskęstume kalnų upeliuose“, – sakė J.Janulionis.
Buriavimas brolių Janulionių gyvenime atsirado tuomet, kai tėvas su bičiuliais – buvusiu ilgamečiu M.K.Čiurlionio menų gimnazijos pedagogu, pianistu Aleksandru Jurgelioniu ir choro dirigentu, pedagogu, žinomu alpinistu Rimantu Zdanavičiumi – pradėjo buriuoti nediduke medine „Capella“ klasės jachta. Ją pavadino „Keturi vėjai“. Šį vardą vėliau turėjo dar ne viena jachta, kuria broliai Adomas ir Jurgis Janulioniai skrosdavo vandenį.
Sklido gandai, kad pavadinimą jachtai „Keturi vėjai“ vyrai sugalvojo prisimindami keturvėjininkų – tradicinius literatūros kanonus kritikavusių XX amžiaus pradžios Lietuvos rašytojų avangardistų – judėjimą. Bet nei Adomas, nei Jurgis nėra tikri, ar tai tiesa.
„Keturių vėjų“ krikštatėviai buriuoti mokėsi ne tik patys – į jachtą kviesdavosi ir savo vaikus. Prabėgus gal metams Adomas pradėjo lankyti buriavimo treniruotes – iš biudžeto išlaikomo Vilniaus „Žalgirio“ jachtklubo vaikų treniruotės vykdavo Trakuose, Galvės ežere.
Panašiu laiku kaip ir Adomas „Žalgirio“ jachtklube treniravosi karta vaikinų, vėliau tapusių garsiais kapitonais, – Algirdas Žižys ir Linas Baublys.
Vėliau buriavimo treniruotes tame pačiame jachtklube pradėjo lankyti ir Jurgis. Jo kartos vaikinai, dabar irgi žinomi buriuotojai, – Julius Maseiva, Darius Kašėta, Aidas Pivoriūnas, – buvo paskutiniai, kuriuos jachtklubas išugdė iki pertraukos: subyrėjus SSRS, griuvo ir visa sporto sistema, o jai atkurti prireikė nemažai laiko.
Buriavimo patirties broliai Janulioniai sėmėsi ir „Keturių vėjų“ jachtoje – tėvas juos ne tik imdavo į įgulą per didžiausią ir Lietuvoje garsiausią Kuršių marių regatą, bet ir plaukdamas paturistauti.
„Per savaitę apiplaukdavome visas Kuršių marias – Juodkrantę, Nidą, buvusios Mažosios Lietuvos miestukus Labguvą, Giliją, Nemunyną ir grįždavome į Klaipėdą“, – pasakojo J.Janulionis.
Į tuos miestukus, kurių prūsiškus pavadinimus bėrė Jurgis, dabar jachta iš Lietuvos būtų neįmanoma patekti, nes jie priklauso Rusijai. Ir pavadinimai jų rusiški – Poleskas, Matrosovka, Golovkinas.
„O mes tada mažyčiu laiveliu įlįsdavome į vokiečių statytus uostelius, upes, kanalus. Matėme iš raudonų blizgančių plytų sumūrytas prieplaukas, namus čerpių stogais, langelius variniais rėmais. Visą prūsišką kraštą išmaišėme – dabar tai neįsivaizduojama.
Tais laikais ir Kuršių marių regata vykdavo ne taip, kaip dabar. Lietuva tik kampuką marių turi, o anuomet nuplauki į vieną kampą, nakvoji Rusijoje, paskui – į kitą kampą. Dabar net sunku suvokti, kokio dydžio tos Kuršių marios, – yra vietų, kur net krantų nematyti“, – sakė A.Janulionis.
Nei Adomas, nei Jurgis sau niekada nekėlė klausimo, ar sportuodami galėjo pasiekti ko nors daugiau, nei pasiekė žaisdami vien savo smėlio dėžėje. Ar galėjo išplaukti į tarptautinius vandenis ar varžytis su geriausiais pasaulio kalnų slidininkais?
Baigdamas vidurinę mokyklą A.Janulionis vis ilgiau užsibūdavo prie knygų, o galiausiai, kai pradėjo studijuoti mediciną, laiko nei kalnų slidinėjimui, nei buriavimui visiškai neliko.
„Kai įstojau, kone 10 metų net nebuvau įlipęs į laivą. Daugiausia kauniečiai, bet buvo ir vilniečių buriuotojų, kurie buvo paimti į karinio jūrų laivyno sporto padalinį Klaipėdoje ir ten buriavo siekdami aukšto sportinio meistriškumo. Išvykdavo paburiuoti ir į Juodąją jūrą. O aš šaukimo į armiją negavau, nes studijavau mediciną“, – pasakojo A.Janulionis.
Norint tobulėti kaip kalnų slidininkui Adomui apskritai būtų reikėję gyventi ne Lietuvoje, o kur nors kalnuose, tad apie tokią galimybę baigdamas mokyklą jis nė nesvarstė.
Tiesa, dar studijuodamas mediciną A.Janulionis rado laiko naujam ekstremaliam sportui – raliui. Ralio grožį Adomui paauglystėje parodė gera motinos draugė – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės narė, garsi sporto žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė, kuri savo vyresnėlį sūnų Darių ir A.Janulionį pasiimdavo į tais laikais naktimis vykdavusias automobilių lenktynes.
Tai buvo Stasio Brundzos ir Eugenijaus Tumalevičiaus – daugkartinių SSRS autoralio čempionų – laikai.
Su brolio Jurgio buriavimo treneriu Tomu Ramanausku, kuris irgi labai norėjo lenktyniauti, Adomas pradėjo skrieti ralio trasomis. Iš pradžių – A.Janulionio tėvo skolintu „Žiguli“, paskui šios markės automobilį įsigijo ir T.Ramanauskas, kuris buvo Adomo šturmanas. Pabandę kartą kitą, vėliau vyrai ralį irgi apleido, nes pagrindinį dėmesį A.Janulionis turėjo skirti studijoms.
Paskui – praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį – Adomas dar buvo grįžęs į ralį, nes, kaip pats sako, jei jau susirgai šia liga, niekuomet nepasveiksi. Prieš visiškai atsisveikindamas su šiuo sportu A.Janulionis net pakliūdavo tarp dešimties greičiausių Lietuvos autolenktynininkų.
„Gal ir galėjau ralyje siekti daugiau, bet tam būtų reikėję kur kas daugiau pinigų, turtingų rėmėjų, o aš pirmenybę teikiau kitiems dalykams“, – prisipažino Adomas.
J.Janulionis rimčiau sportuoti irgi baigė, kai tuomečiame Vilniaus technikos universitete (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) pradėjo studijuoti verslo vadybą, o drauge ir dirbti: tai barmenu, tai vadybininku, tai dar kuo nors. Paskui įkūrė verslą.
Jurgis, kaip ir brolis, buriavimą ir kalnų slidinėjimą buvo apleidęs kone dešimtmečiui.
„Tais laikais reikėjo ir mokytis, ir pinigų užsidirbti, tad nei apie slides, nei apie bures net kalbų nebuvo – reikėjo kaip nors prasimaitinti: vaikščiodavai po parduotuves ieškodamas, kur dešra pigesnė. Kai baigiau studijas, gydytojas uždirbdavo apie 20 JAV dolerių. Sesutės ir kai kurie daktarai eidavo dirbti į kioskus, kur pardavinėjo gumą ir gaudavo penkiskart daugiau“, – paaiškino A.Janulionis.
Tačiau prakutę broliai vėl grįžo ir į laivą, ir į kalnų trasas. Jie vėl pradėjo mėgautis laisve ir adrenalinu. Vasarą – jachtoje, žiemą – stovėdami ant slidžių. Į savo veiklą broliai bandė įtraukti ir antrąsias puses, bet šios iki galo taip ir nepasidavė patrakusių sutuoktinių įtaigai.
Adomas mena, kad jau draugystės su bendraamže medike Rasa pradžioje išsitempė ją į kalnus – Karpatus Ukrainoje. Drauge vyko ir Rasos draugė. Trijulė pakilo į trasos viršų, kur iš sniego ir ledo buvo susiformavę gūbriai. Moterys pabandė leistis, bet, nemokėdamos gerai šliuožti, netrukus sustojo ir – nė iš vietos. Ašaros byrėjo kaip pupos, o Adomas jas ramino: „Aš greitai nusileisiu, grįšiu ir toliau pamėginsime drauge įveikti šią trasą!“
Kaip tarė, taip padarė, o moterys liko laukti. Netrukus prie jų prišliuožė vietinis: „Kas jus užkėlė į šį kalną?!“ „Draugas“, – atsakė lietuvės. „Jis jums – ne draugas!“ – pareiškė ukrainietis.
Nesusipratimas slidinėjant vis dėlto neužkirto kelio tolesnei draugystei ir Adomas su Rasa vėliau sukūrė šeimą.
R.Janulionienė iki šiol slidinėja, visada noriai važiuoja į kalnus, nors nėra tokia ekstremalė kaip vyras.
Buvo laikas, kai Rasa ir buriuodavo, – kaip A.Janulionio įgulos narė net dalyvaudavo varžybose. Tačiau po vienų tokių varžybų, per kurias užklupo audra, o jachtoms teko galynėtis ir su vėju bei bangomis, pareiškė: „Gal jūs vieni toliau kvailiokite.“ Nuo tada į laivą lipa tik šiaip pasiplaukioti, bet ne varžytis.
Su būsimąja filosofe metais vyresne Julija Jurgis susipažino dar prieš pradėdamas studijas universitete, kai po abitūros egzaminų abu metus mokėsi kolegijoje.
Kad ir kaip J.Janulionis stengėsi, slidinėti Julija taip ir nepradėjo, nors mielai palaiko draugiją vyrui ir vaikams šalia trasų.
„Būdavo, nuvažiuojame su vyresniuoju Matu paslidinėti į Ignaliną, o Julija, mūsų laukdama, netoli trasos esančioje kavinėje žindo Augustę“, – pasakojo J.Janulionis. Dalyvauti buriavimo varžybose J.Janulionienė irgi nepanoro, bet mielai jachta leidžiasi į laisvalaikio keliones.
„Žmonos – geriausia mūsų palaikymo komanda krante arba šalia slidinėjimo trasų“, – šyptelėjo Jurgis.
Rasa ir Julija daugybę metų palaiko ne tik savo vyrus, bet ir vaikus, kurie, kaip tėčiai, nuo mažų dienų slidinėja ir buriuoja.
Jurgio Matas ir slidinėjo, ir buriavo iki 11 klasės. Paskui paniro į mokslus – architektu tapti panūdęs vaikinas paskutiniais metais vidurinėje mokykloje dar lankė Jaunųjų architektų ir dizainerių mokyklą, tad laiko sportui likdavo vis mažiau. Po abitūros egzaminų M.Janulionis įstojo studijuoti architektūros Niukaslo universitete Jungtinėje Karalystėje.
Augustė, kaip ir brolis, slidinėti mokėsi nuo ketverių. Treniruotėms buvo susibūrusi smagi bendraamžių draugija. A.Janulionytė su bičiuliais noriai šliuoždavo, kol galiausiai draugija prasiskirstė, tad slidinėjimą apleido ir Augustė. Dabar mergina kartais išsitraukia snieglentę, bet ja šliuožia tik savo malonumui, nesiekdama išskirtinių rezultatų.
Tačiau A.Janulionytė rezultatų vis dar siekia buriuodama „RS Feva“ klasės jachta – dviviečiu laivu su trimis burėmis.
„Matas sportuodamas buriavo vienbures jachtas – „Optimist“, paskui – „Laser“ klasės, o Augustė jau dabar buriuoja su trimis burėmis ir rengiasi perlipti į dar didesnius, daugiau burių turinčius laivus. Duktė su manimi pastarąjį kartą jau dalyvavo ir Kuršių marių regatoje“, – sakė J.Janulionis.
Olimpinių ambicijų neturėjo nei Matas, nei Augustė. Tėvai jų ir neragino siekti sportinių aukštumų, nes tada būtų tekę visiškai atsidėti treniruotėms. Tačiau skatindamas vaikus sportuoti Jurgis visuomet pabrėždavo, kad tai – ne vien malonumas. Sportas, ypač ekstremalus, suteikia daug daugiau.
Neįkainojamos vien pamokos, kurias vaikai išmoksta keliaudami į varžybas. Negana to, treniruodamiesi ant vandens ar kalnuose jie išmoksta pažinti gamtos ženklus: tolumoje ribuliuojantis vanduo parodo vėjo gūsius, saulė ar debesys leidžia atspėti būsimus orus. Buriuodami jie išmoko plaukti, nes tai privaloma.
„Galų gale yra tokie dalykai kaip pasikrauti laivus ir nusivežti juos į varžybas: dešimtmečiai šešiese neša laivelį, kelia jį tris metrus ant priekabos, patys pririša, kad nenukristų, pasirūpina visais kitais dalykais, kurių gali prireikti. Vaikams tai išskirtinės savarankiškumo pamokos, turint galvoje, kad dabartinis jaunimas dažniausiai mato tik telefonus ir kompiuterius“, – pabrėžė J.Janulionis.
Ir pačios varžybos – ypač buriavimo – yra tarsi išgyvenimo mokykla. Tuose paprastučiuose „Optimist“ klasės laiveliuose, kuriais buriuoti mokosi visi pradinukai, vaikas vienas kovoja su vandeniu, bangomis ir vėju. Jis pats priima taktinius sprendimus siekdamas įveikti varžovus. Pats vienas stengiasi susidoroti su savo baimėmis, šalčiu ir drėgme.
„Tas užsigrūdinimas, mokėjimas išgyventi ir išplaukti bet kokiomis sąlygomis vėliau praverčia ir gyvenime“, – įsitikinę Adomas ir Jurgis.
A.Janulionio sūnūs, kitaip nei brolio vaikai, siekė ir vis dar siekia olimpinės svajonės. Tiesa, vyresnysis Karolis iš profesionaliojo sporto jau pasitraukė, bet jaunėlis Radvilas vis dar tikisi prasimušti į žaidynes.
Maždaug prieš dešimtmetį Karolis net buvo kandidatas dalyvauti ir vasaros – kaip buriuotojas, ir žiemos – kaip kalnų slidininkas olimpinėse žaidynėse.
K.Janulionis net buvo perėjęs tarptautinę atranką į 2012 metų Londono vasaros žaidynes. Tačiau tokį asmeninį kelialapį turėjo ir Rokas Milevičius, o kadangi šaliai žaidynėse buvo skirta tik viena vieta, į Londoną jis ir išvyko.
Tik vieno žingsnio Karoliui pristigo ir iki 2014 metų Sočio žiemos žaidynių, į kurias jis turėjo galimybių išvykti kaip kalnų slidininkas. Bet galutinę atranką Lietuvoje tada jis pralaimėjo Rokui Zaveckui. Po šio bandymo pakliūti į žiemos žaidynes K.Janulionis nusprendė daugiau atsidėti buriavimui, nes jūrinės, o ne kalnų valstybės Lietuvos sportininkas šioje šakoje turėjo daugiau galimybių.
Tačiau dėl pasikeitusios atrankos į žaidynes sistemos talentingam buriuotojui nepavyko pavyti svajonės nuvykti į didžiausią pasaulio sporto renginį, tad prieš porą metų, matydamas, kad rezultatai negerėja, tapo samdomu informacinių technologijų specialistu.
Ambicijų įšokti į olimpinį traukinį dabar turi Radvilas. Jis daug anksčiau nei brolis Karolis ryžtingai priėmė sprendimą šio tikslo siekti kaip buriuotojas, o ne kaip kalnų slidininkas, tad dabar ant slidžių stoja tik tada, kai ištaiko laiko tarp intensyvių buriavimo treniruočių, kurios vyksta visus metus.
„Radvilas buvo ir talentingas kalnų slidininkas – būdamas vos 12 metų tapo absoliučiu Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionu. Tada net Andrejų Drukarovą – dabartinę šalies kalnų slidinėjimo žvaigždę – įveikė.
Bet jo sprendimas atsidėti buriavimui buvo staigus ir kietas: jei nori ko nors siekti kalnų slidinėjime, turi ir gyventi kalnuose. Tiesa, buvo kartą ant kalno, įraitė mums visiems po tris sekundes ir išvažiavo – jei norėtų, jis vis dar galėtų siekti rezultatų ir kalnuose, bet Radvilo pasirinkimas kitoks“, – teigė A.Janulionis.
Dabar žiemą Adomas su Jurgiu, kartais su jais – ir Augustė, Matas bei Karolis – vis lekia paslidinėti kur nors į kalnus, tačiau Radvilas jau pradėjo pasirengimą naujam buriavimo sezonui: baigiantis sausiui išskrido į treniruočių stovyklą Ispanijos saloje Gran Kanarijoje, o kovo mėnesį jau laukia ir Europos čempionatas Italijoje.
Nuo vaikystės puikius rezultatus rodęs ir pasaulio jaunimo buriuotojų elite laikęsis R.Janulionis dabar siekia įsitvirtinti tarp vyrų. Tam reikia ne tik daug dirbti, bet ir šiek tiek sėkmės, įsitikinęs ambicingas buriuotojas.
Radvilo tėvas, brolis, dėdė, pusseserė ir pusbrolis didelių sportinių ambicijų jau nepuoselėja, bet Janulionių pavardė nuolat šmėkščioja ir geriausių Lietuvos buriuotojų, ir kalnų slidininkų sąrašuose.
Broliai Adomas ir Jurgis dabar jau dalyvauja toje pačioje kalnų slidinėjimo varžybų „Masters“ klasėje, kurioje Lietuvoje varžosi 35 metų ir vyresni slidininkai.
„Jurgis jau pradėjo mane lenkti, nors anksčiau dar duodavau jam į kaulus. Tačiau apskritai kalnų slidinėjime anksčiau mažai konkuruodavome, nes dalyvaudavome skirtingų amžiaus grupių varžybose. Šiaip ar taip, mus skiria 10 metų, tad kai aš jau buvau gana patyręs slidininkas, Jurgis dar tik mokėsi ant slidžių stovėti“, – šyptelėjo A.Janulionis.
Jurgis net mena vieną televizijos reportažą, kuriame nufilmuota, kaip vyresnysis brolis rungiasi dėl pirmosios vietos Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionato absoliučioje įskaitoje, o jis pats, dar visiškas bamblys, griūva nuo slidžių ir žemyn leidžiasi gulėdamas ant pilvo.
Varžosi broliai ir buriuodami. Tiesa, tik tada, kai varžybose dalyvauja būdami tos pačios klasės jachtų kapitonai, o tai būna ne visada: ir Adomas, ir Jurgis yra išbandę įvairių klasių jachtas – plaukė ir mažais, ir dideliais laivais.
Bandyti naujoves jie vis dar mėgsta. Baigiantis 2022-iesiems J.Janulionio ir Antano Marcelionio įgula per šalies buriuotojų apdovanojimus laimėjo Lietuvos metų debiuto titulą. Duetas jachta „Tegu“ pirmąkart dalyvavo dviviečių įgulų pasaulio čempionate Baltijos jūroje ir, įveikęs 350 jūrmylių, užėmė 5 vietą.
Janulionių dinastija 2021-aisiais buvo pripažinta Metų buriuojančia šeima.
Pernai vasarą Lietuvoje laukiamiausių buriavimo varžybų – Kuršių marių regatos – išvakarėse broliai Adomas ir Jurgis palaidojo savo tėvą Petrą, kuris prieš kelis dešimtmečius juos užkrėtė buriavimo aistra, o kitą dieną abu su savo jachtomis jau stojo prie starto linijos.
Dabar, žiemą, aršiausios brolių kovos vyksta kalnuose su slidėmis. Varžytis ir niekada nepasiduoti – kiekvieno Janulionių dinastijos nario siekis.
„Man vienas gydytojas yra pasakęs: „Tik nesustok! Niekada nesustok, nesvarbu, kiek tau metų bus. Sustosi, ir viskas – iškart pasensi.“
Tad taip vis ir judame, nes kol judi, tol gyveni“, – šyptelėjo Adomas.
