2012 metų vasario 26-ąją ruošdamasi paminėti 69-ąjį gimtadienį K.Prunskienė patyrė sunkų insultą.
„Mirė K.Prunskienė, pirmoji po nepriklausomybės paskelbimo ministrė pirmininkė“, – tuomet pranešė vienas žinių portalas. Ir suklydo.
Tiesa, po sudėtingų operacijų Vilniuje medikai vilčių teikė nedaug – gal išgyvens 4 dienas.
Tačiau tokia prognozė buvo nė motais kovingajai politikei. Ir gydytojų, ir savo trijų vaikų, visos šeimos pastangomis, ir dėl savo pačios užsispyrimo moteris atsikėlė iš patalo. Medikai tai vadina stebuklu. Pati K.Prunskienė – troškimu gyventi.
Neklausė gydytojų
Insultas K.Prunskienę ištiko namie. Prieš dvi savaites jai buvo atlikta širdies operacija, gydytojai buvo prisakę saugotis, nieko sunkiai nekilnoti.
„Bet mama nesisaugojo. Dalyvavo Knygų mugėje, kur pristatė paskutinę savo knygą „Išsivadavimo kaina. Politikos užkulisiai“. Grįžo patenkinta, su glėbiu gėlių.
Vasario 25-ąją dar sugalvojo per sniegynus nuvažiuoti į Žvirbliškių kaimą, kur ji augo. Mama labai mėgo ten būti. Jau būdama politikė lėkdavo ten laisvą valandėlę.
Tad išlėkė ir prieš savo gimtadienį. Sakė norėjusi atsipūsti, po mišką pasivaikščioti. 26 dieną dar papietavo pas netoliese gyvenantį sūnų Vaidotą ir parvyko į Vilnių.
Vakare turėjome eiti į restoraną švęsti jos gimtadienio. Kai mama telefonu neatsiliepė, mano sesuo Rasa, gyvenusi tame pačiame name, užėjo pas mamą ir rado ją sukniubusią“, – nelaimės dieną prisiminė K.Prunskienės dukra Daivita.
Eksministrai nepamiršta
Jau vienuolika metų K.Prunskienė gyvena Švenčionių rajone, Kaltanėnų miestelyje, sūnaus V.Prunskaus sodyboje atskirame name.
Prisipažįstu – šios savaitės viduryje praverdama ponios Kazimiros namo duris truputį jaudinausi. Kokią ją rasiu? Nepaeinančią? Nekalbančią?
Prisiminiau, kai lankiausi čia prieš šešerius metus, jau prieškambaryje išgirdau svetainėje dainą traukiančių vyrų chorą. „Prie stalo susirinks seni kovų draugai...“ Pasirodo, pasveikinti ponios Kazimiros su artėjančiomis Kazimierinėmis ir Kovo 11-ąja tradiciškai buvo susirinkę buvusios Vyriausybės ministrai.
O prie vaišėmis nukloto stalo, paskendusi gėlėse, sėdėjo pati šventės kaltininkė ir užtraukė dainą: „Už mūsų jaunas dieneles pakelsime taures.“ Padaviau poniai Kazimirai gaivos stiklinę, bet ji pareikalavo: „Ne, vyno!“ Vyrai juokėsi: „Čia jums, žurnaliste, ne Seimo bufetas!“
1990 metų kovo 17-ąją Aukščiausioji Taryba paskyrė K.Prunskienę premjere, o balandžio 11-ąją prisiekė ir 20 pirmosios Vyriausybės ministrų. Vicepremjerais buvo paskirti Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas.
Pastarasis vėliau rašė: „Ne moteris, o vulkanas... Ta moteris yra mums Dievo dovanota.“
Buvę ministrai prisipažino, jog anuomet susitaikė su tuo, kad juos vadelios moteris. Tik vadovaujant moteriai jiems tekę švelninti bendravimo stilių, su premjere elgtis pagarbiai.
Premjerė buvo įvedusi tvarką – visi Vyriausybės nariai kasdien kartu pietaudavę, o šeštadieniais susitikdavę 4–5 valandoms neoficialiai pasitarti. Dažnai jie susitikdavę ir premjerės gimtinėje Žvirbliškių kaime. Pasivaišinę ir išsipėrę pirtyje šokdavę į upelį.
Bet šis buvęs labai seklus, tai jie sugalvoję pastatyti „užtvanką“. Suguldydavę skersai upelio tuo metu du stambius vyrus – vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį ir energetikos ministrą Leoną Ašmantą. Vanduo pakildavęs, ir visi galėdavę pliuškentis.
Verkiančią savo premjerę vyrai prisipažino matę tiktai vieną kartą – kai Vyriausybė po 272 dienų veiklos buvo atstatydinta.
„Visi susirinkome jos kabinete, ir Kazytė apsiverkė. Išgėrėme kas šampano, kas konjako. Bet neišsiskirstėme iki šiol. Jono Biržiškos sodyboje visiems buvusiems ministrams pasodinome 20 ąžuolų, o Kazytei – atskirą, kai ją ištiko insultas“, – pasakojo vyrai.
Buvę ministrai prisipažino, kad nelabai drįso suktis apie tuomet vienišą, bet turinčią tris vaikus 48 metų premjerę.
Jei kuris pabandydavęs, kitas pagrasindavęs primušti. O vėliau esą per vieną savo gimtadienį ponia Kazimira Turniškėse supažindinusi juos su savo draugu ir greitai už jo ištekėjusi.
Vyrai prisimena, kad tas Kazytės gimtadienis esą nepatikęs ir dėl to, kad jie gavę tik vyno. Finansų ministras Romualdas Sikorskis pasakęs, kad be viskio – ne balius. Todėl pusę keturių ryto visi nuėję prie jo namelio Turniškėse, išsikasę paslėptą viskio butelį ir linksmai užbaigę Kazytės gimtadienį.
Sutiko šypsodamasi
Kai šią savaitę jaudindamasi pravėriau K.Prunskienės svetainės duris, mane pasitiko vežimėlyje sėdinti pati šeimininkė.
„Kaip jums sekasi?“ – neužsikirsdama, šypsodamasi ji pasisveikino pirmoji.
„Ačiū, gerai, o kaip jums?“
„Puikiai, viskas gerai“, – atsakė ir pamojo ranka man atsisėsti, vaišintis kava, sausainiais ir saldainiais. Saldumynai – jos silpnybė. Ekspremjerės dukra Daivita man iš anksto patarė lauktuvių geriau atvežti saldainių, o ne gėlių.
Namelyje šviesu ir jauku, viskas vaikų pritaikyta, kad mamai būtų patogu. Drauge su ponia Kazimira po savaitę pasikeisdamos gyvena dvi slaugės, padedančios apsirengti, susitvarkyti, išverdančios valgio. Jas savaitgaliais pavaduoja iš Vilniaus paeiliui atvykstančios dukros Rasa Vaitkienė ir Daivita Jackevičienė. Aplanko brolis Rimantas Stankevičius. Nepamiršta ir 9 anūkai, 4 proanūkiai. O sūnus Vaidotas su marčia Anastazija – visada šalia.
Kalbinama ponia Kazimira viską supranta, tik jai sunku rasti daugiau žodžių atsakyti. Nerasdama žodžių ji nusimena, žiūri į sūnų – jis geriausias jos „vertėjas“.
Kai pagyriau, kad savo 80-metį ji pasitinka gražiai atrodydama, ponia Kazimira pasakė „ačiū“, bet papurtė galvą. Ir parodė vos įžiūrimus randelius po plaukais ties smilkiniais. Čia buvo daryta operacija.
„Nieko čia nematau“, – paguodžiau. „Ne, ne“, – nesutiko. Jai svarbu prisižiūrėti, rytą ir vakarą pasitepti kremu – būtinas ritualas.
Taip pat būtina sportuoti, kad nepriaugtų svorio ir mankštintų raumenis. Ant dviračio treniruoklio ji mina dukart per dieną ir nuvažiuoja net 12 kilometrų.
„Turbūt tingisi sportuoti?“ – paklausiau užjausdama.
„Oi, ne, ne, patinka, – net nušvito ponia Kazimira. – Reikia!“
Moteris prisipažino, kad žiemą jai liūdniau, nes daug laiko praleidžia kambaryje. Bet nesą nuobodu. Stengiasi kaire ranka rašyti, sprendžia aritmetinius pratimus. Ir labai laukia popietinių valandų, kai prasideda jos mėgstamas televizijos serialas.
Ką ji dar mėgsta? Dainuoti?
„O, taip, dainuoti! – nusišypsojo ponia Kazimira ir tuoj neužsikirsdama užtraukė: – Ir kam gi tu pabeldei į mano margą klėtį...“
Dainą užbaigėme drauge. Dainuoti moteriai lengviau nei kalbėti, ir ji prisimena daugybės dainų žodžius. Dukra Daivita juokėsi, kad ji su seserimi buvo priverstos išmokti dainų, nes tenka dainuoti kartu su mama.
Insultas kartais pridaro pokštų – žmogus nebegali kalbėti, bet gali dainuoti ilgiausias dainas.
Seka Lietuvos gyvenimą
Nors buvusi premjerė jau vienuolika metų – ne politikoje, Lietuvos gyvenimą ji seka įdėmiai. Per televizorių žiūrėti žinias – būtinybė.
„Kas jus liūdina, piktina, o kas džiugina?“ – paklausiau.
„Ne, nepykstu, visaip yra... Karas Ukrainoje, baisu“, – ištarė ir veidas apsiniaukė.
Prisipažino, kad vieni politikai jai patinka, labiau vyresnės kartos, kiti – ne.
O kurie nepatinka?
„Landsbergis, Vytautas, – atšovė iškart. – Taip, daug pavydo, daug intrigų buvo.“
Ir ranka parodė į ant sienos kabančią nuotrauką, kur ji – pirmoji premjerė – su Vyriausybės ministrais.
„Sunku buvo. Bet geras laikas“, – ištarė.
Buvusios pirmosios Vyriausybės ministrai ekspremjerę būtinai aplanko kartą per metus – prieš Kovo 11-ąją.
Tačiau buvusios ministrės pirmininkės nė karto neaplankė nei V.Landsbergis, nei tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei dabartinė premjerė Ingrida Šimonytė.
„Nereikia... Bet Skvernelis aplankė. Keletą kartų... Ta Vyriausybė buvo geriausia“, – iš lėto įvertino K.Prunskienė.
Ilgisi vaikystės kaimo
Labiausiai K.Prunskienė laukia pavasario, kai visas dienas gali leisti lauke. Pavyzdingai tvarkoma sūnaus sodyba – lyg parkas. Čia pat ežeras, Žeimenos upė. Po kiemą ji gali pasivaikščioti ir pasiremdama lazdele, vežimėlio nereikia.
Bet labiausiai moteris laukia, kad dukra Rasa mėnesiui vasarą išsivežtų į Žvirbliškių kaimą už kelių kilometrų. Čia ponia Kazimira augo mamos tėvų namuose. Tėčio neteko būdama metų, Mielagėnų miestelio centre jį, Šaulių sąjungos narį, savanorį, sušaudė enkavėdistai.
„Oi, Žvirbliškės... Kaip gera, laukiu“, – supratau, kiek daug ponia Kazimira nori papasakoti, tik žodžiai neateina.
Nuo mažens jai teko namie dirbti daug ūkio darbų. Nemėgo? „Oi, neklauskit“, – sumojavo rankomis. Bet stačia galva puldavo į mišką uogauti ir grybauti. „O, patiko!“ – nusijuokė. Kai paaugo sūnus Vaidotas, vesdavosi ir jį.
„Mes su mama iš anksto telefonu vėliau susikalbėdavome, kur grybai auga. Buvo vieta, „kur skruzdėlytės šiaudą neša“. Mat vaikystėje buvome užtikę upeliuką, kur skruzdė ant šiaudo plaukė, o šalia buvo grybų. Taip ir liko tas posakis lyg slaptažodis“, – įsiterpė į pokalbį V.Prunskus.
Į Kaltanėnų miestelį, kur dabar K.Prunskienė gyvena, iš Žvirbliškių ji ėjo į mokyklą. 4 kilometrus pėsčiomis, o žiemą šliuoždavo slidėmis. Dabar pro savo svetainės langą tolumoje ji mato savo buvusią mokyklą. Ir nuliūsta.
Jaudinasi prieš šventę
Bet K.Prunskienė pralinksmėjo, kai priminiau, kad sekmadienį jos Vilniuje laukia 80-mečio šventė. Ėmiau ir išplepėjau, kad susirinks daug buvusių bendražygių, bus parodytas sumontuotas filmukas iš dokumentinių kadrų, padainuos žinomi solistai.
Ponia Kazimira klausėsi susidomėjusi. Linksma, kad vėl važiuos į Vilnių, kurio labai pasiilgsta. Kad susitiks su draugais. Bet pamačiau, kad ji ir kiek sutrikusi. Mat pirmąkart bus tokia didelė šventė po tos nelaimingos dienos, kai būtent per 69-ąjį gimtadienį ją ištiko insultas.
„Taip, jaudinuos, tikrai“, – prisipažino.
O atsisveikindama ir išlydėdama sklandžia kalba padėkojo už apsilankymą ir palinkėjo sėkmės.
