Ji ne pirmą kartą atsidūrė dėmesio centre. Prieš metus italai išraiškingų formų Moniką lygino su garsia švedų aktore ir vadino naująja Anita Ekberg (1931–2015).
Monika išties išoriškai panaši į daug dešimtmečių italų dievinamą A.Ekberg. Gal Lietuvoje M.Maksimė tokių skambių komplimentų ir nesulauktų, nes čia šviesiaplaukių ir mėlynakių apstu.
Temperamentingoje Italijoje, kur žmonės yra tamsesnio gymio ir žemesnio ūgio, išskirtinės Monikos kūno formos daro įspūdį. Kažkada ir blondinė iš Švedijos A.Ekberg susuko galvą legendiniam režisieriui Federico Fellini (1920–1993).
A.Ekberg į kino istoriją amžiams įrašė vaidmuo F.Fellini 1960 metų filme „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“). Ypač įsimintina scena, kurioje Anitos herojė braido Romos Trevio fontane, savo gundomu žavesiu užburdama Marcello Mastroianni veikėją.
Aštuonerius metus Romoje gyvenanti M.Maksimė jau priprato prie italų vyrų dėmesio ir komplimentų. Mados renginiuose, kviestiniuose vakarėliuose simpatiška moteris visada atsiduria dėmesio centre.
Kai vienas italų žurnalistas pasiteiravo Monikos, kokios yra jos stipriosios pusės, lietuvė įvardijo savo ūgį, penkto dydžio krūtinę, mėlynas akis, ilgus natūraliai šviesius plaukus ir šypseną. Tai tarsi penki banginiai, ant kurių Italijoje laikosi lietuvė.
Monika tikino gerai perpratusi italų būdą ir žinanti, kaip padaryti įspūdį, kad ilgam neliktų pamiršta.
„Italai yra labai sarkastiški, mėgsta juodąjį humorą, pasišaipyti iš savęs. Man irgi patinka pajuokauti. Gal gyvenime man ir pasitarnavo išorinis išskirtinumas, tačiau padėjo ir mokėjimas patraukti save per dantį.
Gražios moterys Italijoje pastebimos. Italams nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio įsišaknijęs grožio etalonas – aukšta, šviesiaplaukė, žydraakė. Gražių moterų čia netrūksta. Bet šviesiaplaukių nėra daug. Italams patinka ne tik mano išvaizda, bet ir aš, kaip asmenybė.
Stengiuosi būti įdomi, kad apie mane norėtų kalbėti.
Aš grožį sieju su mandagumu, mokėjimu bendrauti. Mados ir grožio pasaulyje mačiau daug išorinio grožio, bet pastebėjau ir vulgarumo. Grožis yra didelis priedas, bet jeigu jis egzistuoja vienas, daug durų lieka uždarytų“, – kalbėjo svetimoje šalyje sugebėjusi sužibėti M.Maksimė.
Deive Venera pavadinta Monika pastaruoju metu vėl lyginama su A.Ekberg. Šuo metu lietuvė televizijos kanalo „Bom Channel 68“ laidoje „Muzikos naujienos“ pristato muzikinę laidą, taip pat dirba radijuje „Insta Radio“, kur jos viliojantis ir žaismingas balsas yra dėmesio centre.
Monika yra kilusi iš Lentvario, mokyklą baigė Vilniuje. Vėliau įgijo teisininkės specialybę. Italijai visada jautė aistrą, ją viliojo šalies mada, kinas, maistas. Svajojo ten gyventi, išmokti italų kalbą. Tad būdama dvidešimties leidosi į nuotykių kupiną kelionę. Vyko į nežinią, bet žinojo, kad nori dirbti mados, pramogų versle.
„Įsikurti Romoje nebuvo lengva, nes dideliame mieste didelė konkurencija. Teko įdėti nemažai pastangų, darbo, laiko. Kalbą išmokau greitai. Nuolat eidavau į modelių atrankas, susiradau agentus“, – pasakojo M.Maksimė.
Ji neslėpė, kad iš pradžių per atrankas dažniau išgirsdavo žodį „ne“ nei „taip“. Tačiau optimistės merginos nesėkmės per daug neliūdino.
„Nors esu iš mažos šalies, suvokiau, kad turiu visas galimybes ko nors prasmingo siekti Italijos sostinėje. Jei man būdavo pasakoma „taip“, jausdavausi pakylėta. Tie šimtas „ne“ prieš vieną „taip“ mano lūkesčių nenusvėrė.
Toks mąstymas man padėjo. Būtiniausioms reikmėms pinigų užtekdavo. Dar pradėjau dirbti renginiuose, konferencijose, produktų pristatymuose“, – prisimena M.Maksimė.
Ne vieną stebina įdomiai skambanti Monikos pavardė. Prigimtinė jos pavardė buvo Maksimavičiūtė, tačiau vėliau nauji Lietuvos įstatymai suteikė galimybę ją susitrumpinti.
Tai padaryti lietuvė nutarė todėl, kad užsieniečiams jos pavardė buvo per sunki ištarti.
„Mano pavardė kilusi iš lotyniškų žodžių „max“ arba „maximus“, kurie reiškia didžiausią ar aukščiausią. Mano ūgis – 182 centimetrai, mano gyvenimo filosofija – daryti viską maksimaliai gerai ir pasiekti geriausius rezultatus“, – kalbėjo Monika.
Veikli moteris sėkmingai skinasi kelią grožio priemonių rinkoje su savo kosmetikos linija „Monica Max“.
Monika pusiau juokais aiškino, kad į grožio sritį ją atvedė sapnas.
„Kartą susapnavau, kad laikau rankose daugybę kosmetikos buteliukų. Neilgai trukus ėmiau dairytis mokslų. Susiradau kosmetikos mokyklą, kurioje buvo mokoma anglų kalba. Ten labai patiko. Studijos truko trejus metus. Kol sukūriau ir rinkai pristačiau savo prekės ženklą, reikėjo daug kantrybės ir aistros. Pirmosios priemonės buvo skirtos veidui: serumas, kremai, kaukės. Jiems iki šiol teikiu pirmenybę. Dabar turime ir kūno liniją. Kurdama kosmetiką įkvėpimo sėmiausi iš Italijos, jos gamtos. Visos priemonės yra ekologiškos, iš Viduržemio jūros regiono.
Su kosmetika dirbu ketverius metus. Kaskart norisi patobulinti tai, ką sukūriau. Pavyzdžiui, veido kremui buvo panaudoti 25 ingredientai. Visos medžiagos yra natūralios. Kosmetikos priemonėmis prekiauju internetu, jų galima įsigyti kai kuriuose Romos butikuose ir viešbučiuose“, – pasakojo M.Maksimė.
– Kaip jus surado italų žurnalistai?
– Po pirmojo pasirodymo viename žurnale ir straipsnio pristatymo televizijos „Rai1“ kanale daugelis žurnalistų, pramogų verslo atstovų seka mano veiklą. Vesdama televizijos ir radijo laidas nuolat būnu dėmesio centre.
– Jus pavadino deive Venera. Kaip jaučiatės taip apibūdinama?
– Venera yra romiečių deivė, įkūnijanti erotiškumą ir grožį. Ją geriausiai pavaizdavo Sandro Botticelli savo paveiksle „Veneros gimimas“. Gal į jį žiūrint panašumų ir su manimi galima surasti, nes Venera vaizduojama šviesi, drūta, stipri moteris, turinti šviesią odą ir ilgus šviesius plaukus. Mintis mane taip pavadinti kilo italui žurnalistui Massimo Moletti.
– O kada jūs pradėta lyginti su garsiąja švedų aktore A.Ekberg?
– Mados, kosmetikos srityje seniai esu pastebima. Tam, kad mane ėmė tapatinti su Anita, įtakos turėjo tai, kad aš, kaip ir ji, esu aukšta, šviesiaplaukė, žydraakė, panašių kūno formų. Mano aplinkoje žmonės dažnai pusiau juokais sakydavo: „O, naujoji Anita.“
Tas naujasis vardas būdavo iš lūpų į lūpas perduodamas lyg kokia naujiena. A.Ekberg italams ir ypač romiečiams yra ikona.
Romos centre yra garsus baras-restoranas „Harry’s Bar Rome“. 1950–1960 metais ši vieta itin klestėjo: rinkdavosi režisieriai, prodiuseriai, aktoriai. Tuo laikotarpiu čia buvo galima sutikti ir A.Ekberg, kur ji užsukdavo po apsipirkinėjimų. Baro-restorano savininkai keitėsi, kol 2000 metais jį įsigijo ir atnaujino Lepore šeima. Dabar „Harry’s Bar Rome“ interjeras atspindi filme „Saldus gyvenimas“ vyravusią atmosferą.
Ten iškabintos A.Ekberg ir kitų žvaigždžių nuotraukos. Romoje šis baras-restoranas labai populiarus – dažnai ten užsuku.
Apie A.Ekberg žinojau seniai, nes dirbau mados srityje, o ten ją dažnai paminėdavo.
Tuomet pradėjau ja dar labiau domėtis, skaičiau straipsnius, pažiūrėjau filmą „Saldus gyvenimas“. Nusipirkau senų nuotraukų su jo vaizdais.
Kartą viename uždarame klube buvo surengta iškilminga vakarienė, per kurią buvo rodomos ištraukos iš senų itališkų filmų, o podiumu žengė manekenės, įkūnijančios tų filmų aktorius. Mane aprengė panašia suknele, kokią A.Ekberg vilkėjo „Saldžiame gyvenime“. Aš ją pristatinėjau, kai dideliame ekrane buvo rodoma filmo ištrauka.
– Ar pasirodymas itališkuose leidiniuose kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą?
– Manau, kai kurie dalykai pasistūmėjo į gerąją pusę, sulaukiau įdomių pasiūlymų. Mane pakvietė Italijos kanalas „Bom Channel 68“ vesti muzikinės laidos „Music News“. Kitas pasiūlymas buvo vesti radijo laidą „Raccontami di te „ (išvertus iš italų k. – „Papasakok man apie save“) Vidurio ir Pietų Italijos radijuje „Insta Radio“. Joje kalbiname artistus, dainininkus.
Manau, buvimas A.Ekberg antrininke pasitarnavo mano žinomumui. Sulaukiau pasiūlymų vesti renginius ir prisidėti prie įvairių meno projektų bei performansų.
– Kur šiuo metu Romoje esate įsikūrusi? Gal turite širdies draugą?
– Gyvenu Romos senamiestyje, iki Koliziejaus ateinu pėsčiomis. Turiu širdies draugą, tačiau kol kas su juo susitarėme neviešinti jo asmens.
O aš negalėčiau būti kaip nors įrėminta, įsprausta tarp keturių sienų. Man reikia saviraiškos laisvės. Tad džiaugiuosi, kad mano antroji pusė tai supranta.
– Ar vis dar dirbate modeliu?
– Nuolatos dalyvauju fotosesijose, pozuoju leidiniams. Neseniai tapau moteriškų teniso drabužių, kurie buvo sukurti pagal mano matmenis ir pavadinti „Monica Max“, linijos veidu. Laukia nemažai modeliavimo darbų, fotosesijų, drabužių pristatymų. Idėjos sumanytoja – Romoje įsikūrusi sporto asociacija „Lupa Giallo Rossa“.
– Gal laikui bėgant atradote naujų pomėgių?
– Galbūt iš naujo atradau senus pomėgius. Daug metų mokykloje mokiausi muzikos, trejus metus lankiau gitaros ir vokalo pamokas, manau, dabar gali tekti vėl visa tai prisiminti, galbūt net dainuoti. Man iššūkiai siejasi su tobulėjimu.
– Gal sulaukėte pasiūlymų išbandyti jėgas kine?
– Bendradarbiauju su Alfonso Marios Chiarenzos kino kompanija. Ji dirba su tokiais garsiais italų režisieriais kaip Massimiliano Bruno, Edoardo Leo. Dalyvavau jų kurto filmo „I migliori giorni“ („Geriausios dienos“) premjeroje Romoje.
Kino pasaulis vis labiau įtraukia, nors pirmenybę skiriu televizijai. Bet jeigu turėsiu galimybę pasirodyti didžiajame ekrane, tikrai tuo pasinaudosiu. Jau vaidinau italų seriale „L’onore e rispetto“, kurio pagrindinis aktorius buvo Gabrielis Garko.
Italų branginamas šiaurietiškas deimantas
Jausdama didžiulį italų gerbėjų dėmesį švedų aktorė A.Ekberg didžiąją gyvenimo dalį nuo 1964 metų praleido Romoje.
A.Ekberg aplinkinių dėmesį traukė dar paauglystėje, 1950-aisiais ji laimėjo grožio konkursą „Mis Švedija“. A.Ekberg, kuri buvo šeštas vaikas aštuonių vaikų šeimoje, gimė 1931 metų rugsėjo 29 dieną Pietų Švedijos uostamiestyje Malmėje, kur jos tėvas dirbo dokininku.
Ir motina, ir draugai skatino ją dalyvauti grožio konkursuose. Sėkmė ją greitai atvedė į Jungtines Valstijas, kur ji vylėsi tapti „Mis visata 51“. Anita pateko tarp 6 finalininkių ir laimėjo galimybę pasirašyti sutartį su „Universal Studios“.
Ji buvo greitai pastebėta tokių žmonių kaip kultinis kino režisierius Russas Meyeris, ekscentriškas milijonierius, verslininkas ir prodiuseris Howardas Hughesas, aktorius ir prodiuseris Johnas Wayne’as.
Pirmuosius nedidelius vaidmenis ji gavo 1953 metais, tačiau praleido daugelį vaidybos pamokų ir po 6 mėnesių sutartis su ja buvo nutraukta. Dėmesio centre Anitai pavyko išsilaikyti fotografuojantis žurnaluose „Confidential“ ir „Playboy“, ji nusifilmavo keliose amerikietiškose komedijose, tarp jų – „Ebotas ir Kostelas vyksta į Marsą“ (1953 m.), „Artistai ir modeliai“ (1955 m.).
Anita išsiskyrė tais laikais aukštu laikytu 169 cm ūgiu, plačiais pečiais, ilgomis kojomis ir didingu biustu. Kai 1954 metais drauge su aktoriumi Williamu Holdenu ir komiku Bobu Hope’u ji apsilankė JAV karinėje bazėje Grenlandijoje, komikas pajuokavo, kad jos tėvams turėtų būti įteikta Nobelio premija už architektūrą.
Pirmą kartą į Italiją ji atvyko atvyko pakviesta režisieriaus Kingo Vidoro drauge su Audrey Hepburn ir Henry Fonda vaidinti jo 1956 metų filme „Karas ir taika“.
1959 metais žaviąją švedę pastebėjo didysis italų režisierius F.Fellini, kuris visada turėjo potraukį prie gražių moterų. Jis pakvietė suvaidinti svajonių moterį, gundančią M.Mastroianni veikėją „Saldžiame gyvenime“.
Filmas pelnė F.Fellini Auksinę palmės šakelę tų pačių metų Kanų kino festivalyje, o scena fontane greitai tapo vienu garsiausių atvaizdų per visą kino istoriją.
2011 metais vienas Turino dienraštis pranešė, kad būdama 80-ies buvusi žvaigždė prašė finansinės pagalbos iš Fellini fondo. Po to, kai susilaužė klubą, ji gyveno senelių namuose netoli Romos.
Tarp daugelio jos romanų buvo meilės ryšiai su automobilių kompanijos „Fiat“ vadovu Gianni Agnelli, M.Mastroianni, Errolu Flynnu ir Franku Sinatra.
A.Ekberg buvo du kartus ištekėjusi: pirmą kartą (1956–1959 m.) už britų aktoriaus Anthony Steelo, antrąkart (1963–1975 m.) už amerikiečių aktoriaus Riko Van Nuttero. Abi santuokos baigėsi skyrybomis, vaikų aktorė nesusilaukė.
Kino žvaigždė mirė 2015 metais būdama 83-ejų. Ji buvo kremuota ir palaidota Švedijoje.
