Vilnietis Jogaila baigė Žvėryno vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Aukštais pasiekimais pamokose jis nežibėjo, tačiau iš jo verslumo, apsukrumo, komunikabilumo galėtų pasimokyti daugelis apie televiziją ar šou verslą svajojančių žmonių.
Neretai J.Morkūnas yra pristatomas kaip žmogus, sukūręs Lietuvoje šou verslą. Dėl to gal ir galima diskutuoti, tačiau kad į televiziją jis prasmuko būdama paauglys ir savo paties dėka, tai yra tiesa.
„Kažkaip sugebėjau ten įlįsti per savo įkyrumą ir po to kažkaip neišlindau. Iš laidelės vaikučiams, moksleiviams „Pusvalandis po pamokų“ tapau „Panoramos“, po to „Vakaro žinių“, po to „Labo ryto“ vedėju, reporteriu“, – pasakojo Jogaila, mokyklos suolą mainęs su vedančiojo kėde priešais ekraną.
Būdamas 12 metų Jogaila neteko tėvo, jo mama dirbo daug ir sunkiai. Tad ir jis dar būdamas moksleivis pradėjo anksti dirbti: dirbo mokyklos raštinėje, po to ūkinių prekių parduotuvėje, vertė straipsnius iš angliškų žurnalų, vėliau prasidėjo darbai televizijoje.
„Gal tai skambės kaip puikybės apraiška, bet kartą savo uždarbį išleidau visai mokyklai pripirkdamas romo bandelių“, – sakė nuo vaikystės ekscentiriškumu, energija bei drąsa nebijoti būti kitokiu pasižymėjęs J.Morkūnas.
– Kaip jums sekėsi mokykloje?
– Manau, esu statistinis moksleivis, su mokykla turėjęs dvejopus santykius. Pirma, tai buvo neišvengiamybė, nes į mokyklą privalai eiti kaip į darbą. O iš kitos pusės, mes suaugę į vieną veiklą žiūrime su simpatija, noru, meile, rūpesčiu, o į kitą – per kančias ir sukąstus dantis. Taip ir vaikystėje. Manau, kad gyvenimas stipriai nepasikeitė nuo to, kaip buvo mokykloje, ir išėjus iš jos.
Jeigu ir egzistavo vienas kitas geras mokytojas, į kurio pamokas eidavai su malonumu, tai patirtis, susidūrus su didžiąja dauguma pedagogų, nebuvo pati palankiausia. Patarlę, kad šaukštas deguto medaus statinę sugadina, galiu pritaikyti ir mokyklai bei mokytojams. Vienas kitas buvo geras ir malonus, įdomus ir naudingas, bet visi kiti taip apkartindavo gyvenimą, kad apie mokyklą neturiu gražių, sentimentalių atsiliepimų.
– Vis tik kokios pamokos buvo įdomios?
– Nespindėjau noriu mokytis, bet buvau žingeidus. O tai, pasirodo, neretai du skirtingi dalykai. Mano supratimu, mus mokė šiek tiek ne taip ir ne to. Mums reikėjo iškalti datas, tarkime, istorijos pamokose, bet niekas neaiškino arba nepadėjo suvokti, kodėl ir kaip tam tikri istoriniai įvykiai vyko, nemokė įvairių įvykių susieti, daryti išvadų. Karai, perversmai, sukilimai, okupacijos – o kokios yra to pasekmės?
Tiesiog liepdavo išmokti, kuriais metais, kurią dieną prasidėjo kažkoks įvykis ir kuriais metais baigėsi. Bet juk, pavyzdžiui, svarbiausia ne Žalgirio mūšio data, o kas su kuo ir kodėl kovojo, ir kokios yra viso to pasekmės.
Platesnio požiūrio mokykloje man labai trūko. Tad žingeidumas ir informacijos kalimas sovietinėje mokykloje, kurioje mokiausi, buvo priešpriešiniai, nesuderinami dalykai. Argi gali būti įdomu tai, ką esi priverstas bukai įsiminti?
Kai kurios geografijos pamokos buvo įspūdingos, kita vertus, politinė geografija buvo persmelkta socializmo.
Paskutinėse klasėse, bundant nepriklausomybei ir keičiantis santvarkai, atsirado Adolfo Šapokos istorija, kuri aukštyn kojomis apvertė mūsų žinias, mąstymą.
Tas pats buvo ir su anglų kalba. Per savaitę turėjome vos dvi pamokas, o tuo tarpu rusų kalbai buvo skirtos penkios pamokos. Na, žodžiu mokykla man nostalgijos nekelia.
– Ar buvo mokytojų autoritetų, kurie gal ir pasižymėjo griežtumu, bet paliko įspūdį?
– Taip, buvo fizikos mokytojas, nors šio mokslo iki šiol nesuprantu, taip pat buvo įspūdinga chemijos mokytoja. Apie chemiją irgi nieko nenusimanau. Lietuvių kalbos mokytojo Romualdo Žemaičio, kuris buvo ir mokyklos direktorius, pamokos būdavo turiningos, įsimintinos.
Bet buvo ir tokių „kirvių“, kurie buvo tarsi šaukštas deguto. Keitėsi mokytojai – vienas išėjo, kitas išėjo, liko seni „kirviai“, kurie darė viską, kad tave sužlugdytų. Tai tokie mano atsiminimai apie mokyklą.
– Kokia buvo jūsų užklasinė veikla?
– Kadangi man mokslų neužteko arba mokytis nebuvo tiek neįdomu, tai aš turėjau visokiausių užklasinių veiklų.
Man dėdė iš Amerikos atveždavo žurnalų, aš įdomesnius straipsnius versdavau į lietuvių kalbą ir siųsdavau į įvairius moksleiviams skirtus leidinius. Už tai gaudavau honorarus. Taip pat organizuodavau futbolo čempionatus Žvėryne, ten, kur ir mokiausi. Tos veikos buvo gausu. O kai įsisukau į televiziją, kai man buvo 13 ar 14 metų, tada mokslai liko antroje vietoje. Rengdavau reportažus apie tai, kaip gyvena Lietuvos moksleiviai ir panašiai. Imdavausi visko, kad tik galėčiau nesimokyti.
Mano pomėgiai arba užklasinė veikla stipriai ėmė viršų, tai darydavau su didžiausiu užsidegimu.
Vyresnėse klasėse buvau įsteigęs ir Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kopijavimo aparatu šviesdavau Sąjūdžio žinias, filmuodavau Sąjūdžio suvažiavimus, mitingus. Mokykloje organizuodavau diskotekas.
– Ar krėsdavote kokias nors išdaigas?
– Aš buvau normalus moksleivis. Bėgdavau iš pamokų, kartais nusirašinėdavau, užkimšinėdavau degtukais durų spynas, kad negalėtų vykti pamokos. Manau, kad su manimi viskas buvo gerai. Mano vidurkis būdavo arba stiprus trejetas, arba silpnas ketvertas penkiabalėje sistemoje.
– Už ką dažniausiai sulaukdavote pastabų?
– Rimtų pastabų nesu gavęs. Na nebent, kad nesu pamokoje, kad galbūt nusirašinėju arba su klase pabėgu iš pamokų. Tekdavo vėluoti į pamokas, kai vesdavau „Labą rytą“. Tuomet eteris trukdavo iki pamokų pradžios, o man reikėdavo per Žvėryno tiltą perbėgti iš Seimo rūmų, kur tuo metu buvo LRT „Labo ryto“ studija, iki mokyklos.
Kadangi dar dirbdavau mokyklos raštinėje, kur spausdindavau visokius direktoriaus įsakymus, o už tai gaudavau pajamas, tai mokykloje užsibūdavau iki vėlumos. Viename etape ir vasaromis, kai įprastai mokiniai atostogaudavo, aš du mėnesius dirbau raštinėje kaip normalus etatinis darbuotojas. Už tai gaudavau 47 rublius ir dėl pinigų trūkumo nemačiau jokio vargo.
– Ar mokytojai ant tokio mokinio „darbuotojo“ nepykdavo?
– Pykdavo. Visko buvo, ypač kolektyve, kuriame dominavo moterys. Buvo daug intrigų. O dar žinant, kad buvo perversmo laikas. Gal daugeliui mokytojų drebėjo kojos iš baimės, kad viskas keičiasi. Juk ilgą laiką šlovino propagandą, sakė, kokia nuostabi sovietų sąjunga, o čia staiga reikia mylėti laisvę ir nepriklausomybę.
– Ką galėtumėte pavadinti savo Gyvenimo mokytoju?
– Jų yra labai daug. Žiūrint apie kurį etapą kalbame. Jei televizinį, kuriame itin aktyviai dalyvavau, kai man buvo 18–20 metų, didelę įtaką darė tokie garsūs žurnalistai kaip Algimanta Žukauskienė, Ričardas Sartatavičius, Henrikas Vaitiekūnas, iki šiol mano geri bičiuliai Audrius Siaurusevičius bei Edmundas Jakilaitis. Iš jų išmokau daug profesinių dalykų. Žmogus visada savo gyvenime turi turėti autoritetus. Nes jie tave daro geresniu, gilesniu, visapusiškesniu.
– Jei galėtumėte vieną švietimo srities atstovą pakviesti vakarienės, kas tai galėtų būti?
– Manau, kad mielai sutikčiau pavakarieniauti su istoriku Alfredu Bumblausku.
– Ar iki šių dienų turite išsaugojęs kokių nors mokyklinių atributų?
– Aišku, kad ne. Gal mama yra kažką išsaugojusi, gal turi mano pirmųjų straipsnių iškarpas, žurnalus, gal ir pažymių knygeles su dvejetais. Bet mokykliniai daiktai man nesvarbūs. Kai pasikalbu su savo krikšto sūnumi, kuriam dabar 20 metų ir kuris yra baigęs tą pačią Žvėryno gimnaziją, suprantu, kad ir prabėgus daugybei metų niekas nepasikeitė. Jis yra irgi tokios pat „geros“ nuomonės apie mokyklą, kaip ir aš buvau prieš 30 metų.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“, kuriame publikuojama geroji mokytojų darbo patirtis, švietimo lyderių istorijos, žinomų žmonių prisiminimai apie mokytojus ir svarbiausia – 8 kategorijose nominuojami mokytojai, švietimo lyderiai.
Siūlykite savo mokytojus ir balsuokite už juos. Registruoti mokytojus galima šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.
