Apie tai, ką veiks tapusi pensininke, moteris galvojo iš anksto, dar būdama 45-erių.
Nerti kilimus iš senų siūlų ji pradėjo dar tuomet, kai apie tvarumą niekas nekalbėjo.
„Man tai patiko. Kartą mano tėvų bendraamžė pasakojo, kaip panaudoja senus siūlus, – iš jų neria kilimus. Mano namuose taip pat buvo visokių siūlų likučių nuo sovietmečio, dar išardžiau nebenešiojamus megztinius – taip viskas ir prasidėjo. Sužinojusios, kuo užsiimu, savo senus mezginius man ėmė nešti draugės“, – kalbėjo 68 metų L.Zinkevičiūtė-Šinkūnienė.
Nėrimas – žiemos darbas
Pirmuosius savo kūrybos kilimėlius ji dovanojo toms pačioms draugėms, bet kai dovanų ratas ėmė suktis antrą kartą, tapo nebelabai įdomu.
Prieš dvidešimt metų ji pirmąkart pristatė savo kilimėlius Kaziuko mugėje. Tuo metu ir vėliau viskas klojosi puikiai – prekių greitai nebelikdavo, tačiau taip nutikdavo dar ir dėl to, kad jos buvo pigios.
„Iki visų krizių ir pandemijos klojosi gerai, žmonės statėsi namus, pirko sodybas, ten kilimėliai labai tiko. Pastaruoju metu pirkėjai taupo pinigus svarbesniems dalykams.
O aš neturiu verslo gyslelės, nesusikūriau internetinės parduotuvės. Prekybos vietos mugėse – vis brangesnės, dalijamės vieta kartu su kokia bičiule. Bandžiau ieškoti vadybininko, bet niekas manimi nesusidomėjo“, – atvirai kalbėjo kūrėja, kurios namuose nėra nė vieno kilimėlio, ir juokavo, kad čia kaip „šiaučius be batų“.
Jos neriami apvalūs kilimai – įvairiausio dydžio ir spalvų, dažniausiai maždaug vieno metro skersmens, bet pasitaiko ir dvigubai didesnių.
Pirmiausia reikia pasiruošti didžiulius siūlų kamuolius pagal spalvas, kurias ji iš karto apgalvoja dėliodama mintyse naują kūrinį. Kamuoliai sukami vasarą, patogiausia tai daryti kieme, nes namuose seni siūlai dulka, nors jau būna išskalbti.
O nerti geriausia žiemą, pradedant nuo vidurio.
Skiautinius saugo anūkams
Dar viena L.Zinkevičiūtės-Šinkūnienės aistra – skiautiniai. Juos moteris parodo per muges ar parodas.
Atsiranda ne vienas pirkėjas, kuris norėtų įsigyti skiautinių antklodę, bet šie darbai neparduodami, nes jiems pagaminti reikia įdėti labai daug pastangų: „Tai – juodas darbas, aš juos siuvu rankomis, ne mašina. Skiautiniui, kurį pavadinau 3D, sukurti prireikė net penkerių metų.“
Penkis anūkus, kurių vyriausiajam – dvylika, jau turinti moteris nusprendė, kad tai bus dovana jiems vestuvių proga.
Skiautiniai atsirado tarsi ir atsitiktinai.
Anglų kalbos vertėjai teko trejus metus padirbėti Briuselyje, Regionų komitete.
„Tuomet važiuodama iš Vilniaus pasvarsčiau, kad kilimų ten laisvalaikiu nenersiu, krautis siūlų kamuolių neverta – per dideli, tad įsimečiau audinių atraižų.
Taip ir užsikabinau, patiko. Grįžusi dar lankiau skiautinių kūrimo kursus, susipažinau su įvairiomis darbo technikomis. Man patinka pasiuvinėti skiautiniai – tokių ir pati turiu“, – pasakojo iš Vilniaus į mažą miestelį persikėlusi anglų kalbos specialistė.
Įsikūrė Švenčionėliuose
L.Zinkevičiūtė-Šinkūnienė – vilnietė, gimusi pačiame sostinės Senamiesčio centre, tačiau prieš dvylika metų pabėgo iš Vilniaus ir tuo labai džiaugiasi. O iki tol į Švenčionėlius net nebuvo užsukusi.
Gyvena čia jau dvylika metų ir niekada nepasigailėjo dėl tokio sprendimo. Tik apgailestauja, kad ne iki galo apgalvojo namo statybas, neįsirengė specialaus darbo kambario.
Dabar tenka dirbti erdvioje svetainėje. Čia stovi ir senovinės audimo staklės, kurias prieš daugelį metų sukonstravo pažįstamas senukas.
Šiemet ji įsigijo mažas stakles, kuriomis patogu darbuotis pasidėjus jas ant kelių. Bus galima austi takelius iš audinių atraižų. Gal net tarp siūlų įterpti augalų, kaip daro kai kurios kūrėjos.
Ji kartais dalyvauja parodose, vieną jų surengė ir Švenčionėlių bibliotekoje, o parodą savo jubiliejiniam gimtadieniui – šešiasdešimtmečiui – suorganizavo pati Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje Vilniuje.
Tuomet, be savo kilimų ir skiautinių, buvo pristatyti ir mamos bei močiutės rankdarbiai – pirmoji siuvinėjo paveikslus, o antroji labai kruopščiai nėrė vąšeliu. Susirinkę artimieji ir giminaičiai buvo nustebinti trijų kartų moterų rankdarbių.
Dešimt kilometrų nuo L.Zinkevičiūtės-Šinkūnienės namų gyvena jos dukra, auginanti tris sūnus.
Po pamokų jie ateina pas močiutę ir visi kartu praleidžia keletą valandų iki autobuso.
Močiutė neliūdi, kad anūkams tenka skirti nemažai laiko. Jo pakanka ir kilimams, nes reikia tik noro, o tuomet randi ir laiko.
