Kaime augusiam medikui nebūna tokio metų laiko, kad neturėtų ką veikti. Nuo mažų dienų pratęs prie ūkio darbų profesorius nerimaudamas laukia savaitgalio, kai galės su žmona buvusia vargonininke Nijole Trinkūnaite-Dainiene (80 m.) išvykti į savo sodybą, esančią netoli Aukštadvario.
Netgi žiemą čia būna kuo užsiimti, dažnai tenka skaldyti malkas, kūrenti krosnį, valyti sniegą ar genėti obelis. Profesorius B.Dainys tikino, kad sporto klubo lankyti netenka, nes po savaitgalio sodyboje dažnai jaučiasi lyg būtų įveikęs maratoną, o stiprybės jam suteikia tokie patiekalai, kuriuos valgydavo būdamas mažas.
„Esu paveldėjęs valstiečio genus, nepasisotinu vien daržovėmis, mėgstu valgyti sočiai, todėl man kaimiški darbai nėra sunkūs“, – pasakojo B.Dainys.
Profesorius juokavo, kad jo ir žmonos Nijolės valgymo įpročiai užkliūtų ne tik vegetarams, bet ir kalorijas skaičiuojantiems žmonėms, nes jie laikosi vienos taisyklės – maistas, kaip ir seksas, turi būti sotus. Todėl patiekalai turi būti tokie, kad nereikėtų dažnai užkandžiauti. Būna dienų, kai sodyboje jau 10 valandą profesorius gardžiuojasi barščiais ar kopūstais, išvirtais su antaniniais obuoliais, ragauja aukštaitiškų blynų su spirgų ir svogūnų dažiniu, pietums valgo mėsą, o vakare – bulvių ar manų košę. Jam keistai atrodo patarimai nevalgyti mėsos, sviesto, pieno produktų, neva taip galima apsisaugoti nuo blogojo cholesterolio.
Jam kur kas svarbiau yra saiko jausmas, kuris neleidžia persivalgyti.
„Augau kaime, kur viskas būdavo normuojama. Mes, vaikai, kiek norime, galėdavome gerti tik nugriebto pieno. Tik dabar supratau, kodėl mano mama bardavo, jei valgydavau mėsą be duonos.
Duona rūgšti, ją valgant žarnyne vyksta rūgimo procesas, kuris mums naudingas. Jei prisivalgome mėsos su daržovėmis, kurios yra angliavandeniai, prasideda puvimas, nes pirmiausia virškinami angliavandeniai, o tik vėliau – baltymai“, – aiškino gydytojas.
Lašiniai su juoda duona ir svogūnais jam nuo studijų laikų yra gardėsis, nes užvalgius jų ilgai negurgia skrandis. Kad mintys apie maistą gali sujaukti protą, pokariu augęs vyras puikiai žino. Jo žmona Nijolė žino, kad jei pusryčiams sutuoktinis gauna blynų, gali būti nevalgęs net iki vakaro. Todėl net savaitgaliais ji mėgsta keltis anksti – apie šeštą valandą.
Legendinei gydytojų kartai, padėjusiai pamatus šiuolaikinei Lietuvos medicinai, priklausantis B.Dainys iki šiol neturi aiškaus atsakymo, kodėl pasirinko mediko profesiją. Kaime, kuriame jis augo, buvo žinomos trys profesijos: mokytojo, inžinieriaus ir gydytojo.
Jo netraukė pedagoginis darbas, kur kas labiau žavėjosi traktoriais ir sunkvežimiais, norėjo netgi tapti vairuotoju, bet pasirinko mediciną, nes ši sritis atrodė paslaptingesnė.
Tačiau 1958 metais baigusiam Salako vidurinę mokyklą nebuvo lengva išvykti studijuoti. Kadangi Lietuvos kolūkiuose trūko jaunų specialistų, buvo paplitęs toks populiarus šūkis: „Mėšlą į laukus – abiturientus į fermą.“
Kaip pavyzdys buvo pateikiamas vienos Zarasų rajono mokyklos abiturientų apsisprendimas – gavę atestatus visi abiturientai liko dirbti gimtajame kolūkyje.
Tačiau B.Dainys nujautė, kad likęs kaime nebus patenkintas. Jis prisiminė, kaip norėdamas ištrūkti iš kolūkio nežinojo, ką daryti. Jo tėvas ėjo prašyti kolūkio pirmininko, kad sūnų išleistų į studijas Vilniuje.
Kolūkio pirmininko parašas turėjo būti tarp dokumentų, kuriuos būsimas medikas turėjo pateikti aukštosios mokyklos priėmimo komisijai.
Studijuoti mediciną B.Dainys rinkosi Vilnių, nes čia lankėsi dar būdamas moksleivių spartakiados dalyvis, o Kaunas jam buvo svetimas, į jį nebuvo įkėlęs kojos.
Studijos Vilniuje iš provincijos atvykusiam vaikinui darė didelį įspūdį, todėl nė nepajuto, kaip praėjo šešeri metai. Gavus gydytojo diplomą nebuvo jokios rezidentūros.
Kai buvo pakviestas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete dėstyti topografinę anatomiją ir operacinę chirurgiją, B.Dainys turėjo nedidelę klinikinę praktiką.
Tuometėje 1-ojoje tarybinėje ligoninėje, kuri vėliau buvo vadinama Šv.Jokūbo ligonine, jam teko išeiti tikrąjį gyvenimo universitetą.
Į šią ligoninę patekdavo nukentėjusieji, kuriems reikėdavo skubios pagalbos. Įvairios traumos, ūminis apendicitas, kai operacijos negalima atidėti kitai dienai, būdavo dažni atvejai. Neretai operuoti tekdavo naktį, o tokiu metu iškviesti iš namų į ligoninę anesteziologą būdavo galima nebent kritiniais atvejais – tokie išbandymai laukė jauno chirurgo.
„Tuo metu dar daug ko trūko, gerai, kad pradėjus klinikinę praktiką man neatsitiko skaudžių nelaimių“, – džiaugėsi B.Dainys.
Kraujagyslių ir pilvo chirurgas, urologas, inkstų ir kepenų persodinimo pradininkas Lietuvoje – daug kur profesorius B.Dainys buvo pirmas. Daug metų Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos ir urologijos centrui vadovavęs B.Dainys ne kartą sprendė kryžiažodį ieškodamas atsakymo, ar bus išsaugota gyvybė, ar nugalės mirtis.
Pirmojoje inksto transplantacijos operacijoje dalyvavęs, pirmąjį kepenų persodinimą atlikęs B.Dainys kukliai vertina savo indėlį, tačiau neslepia susižavėjimo per tą laiką medicinos ir mokslo pasiekta pažanga.
Domėtis inkstų transplantacija jį paragino akademikas Algimantas Marcinkevičius (1921–2014), tuo metu ši idėja buvo tokia neįprasta, kaip persodinti ligoniui galvą. Daugiau nei penkiasdešimt metų praėjo nuo Lietuvoje atliktos pirmosios inksto persodinimo operacijos.
B.Dainys prisimena, kad praėjus pusantro mėnesio po tokios operacijos ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos.
„Mums, tuo metu teturėjusiems du vaistus, nepavyko susitvarkyti su imunologine reakcija. O ligonis buvo labai nuvargintas dializės. Norint, jog pacientas būtų tinkamai paruoštas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti, ligoniai jas sunkiai ištverdavo“, – prisiminė profesorius.
Kai klausydamasis radijo žinių išgirsta, kad kariniu sraigtasparniu į Santaros klinikas buvo sėkmingai atgabenti donoro organai ir atlikta transplantacija, B.Dainys prisimena, kaip pats vykdavo su pilotais į įvairias šalies ligonines paimti donoro inkstų ir atlikdavo sudėtingas operacijas.
Vienu metu jis vienas buvo atsakingas ir už inkstų ruošimą transplantacijai, ir už pačią transplantaciją.
Žinia, kad atsirado potencialus donoras, profesorių B.Dainį pasiekdavo netgi per Kūčių vakarienę ar atostogas. Kad galėtų atsivežti donoro inkstus, jis skrisdavo lėktuvu An-2 ar sraigtasparniu Ka-26, bet ne šios kelionės labiausiai vargino.
Buvo ir tokių jaunų gydytojų, kurie vėliau pasirinko ne transplantaciją, o kitą medicinos sritį, nes nepajėgė darbe susitvarkyti su emocine įtampa ir stresu. Kol nebuvo nustatyti smegenų žūties kriterijai, pokalbiai su mirštančio ligonio artimaisiais dėl donorystės būdavo labai sudėtingi.
„Emociškai tai labai varginantis darbas, nes turi sugebėti gauti leidimą iš artimųjų, kurie negali patikėti, kad jų mylimo žmogaus smegenys jau mirusios“, – pasakojo B.Dainys.
Profesorius neskaičiavo, kiek išgelbėjo gyvybių persodindamas donoro inkstą. Ne visos operacijos baigėsi sėkmingai, nes kokybiški imunosupresantai, slopinantys organizmo atmetimo reakciją, pasaulyje buvo sukurti gerokai vėliau, nei pradėtos organų persodinimo operacijos.
Tačiau jis džiaugėsi, kad persodinus inkstą kai kurie žmonės išgyvendavo ne vieną dešimtmetį, o be transplantacijos būtų mirę.
B.Dainys papasakojo, kad sudėtingiausias atvejis jo praktikoje – nuo mirties išgelbėta keramikė Liucija Šulgaitė (1933–2013). 1973 metais dėl kepenų nepakankamumo menininkę ištiko koma. Be kepenų, kaip ir be širdies, žmogus negyvena, nes organizmas apsinuodija medžiagų skaidymo produktais.
Tuo metu Lietuvoje nebuvo tokios medicininės įrangos, kuri galėtų išvalyti iš ligonio organizmo toksinus, o kepenų transplantacija nebuvo taikoma. Dėl šios priežasties buvo nutarta pacientę prijungti prie kiaulės kepenų.
Atsibudusi iš komos keramikė dar gyveno keturiasdešimt metų ir dėkojo už išgelbėtą gyvybę.
Savo žmoną Nijolę profesorius B.Dainys vadina dešiniąja ranka. Jie kartu nuo 1972-ųjų balandžio. Nijolės ir Balio Dainių vestuvės buvo kuklios, į bažnyčią jie ėjo slapta. Buvo toks metas, dalyvavo tik giminės. Net nesifotografavo.
Porą suartino meilė muzikai, o susipažino jie tuometėje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur vyko koncertas, – klavesinu grojo atlikėjas iš Vokietijos, taip pat orkestras iš Leipcigo.
Tuo metu Nijolė jau buvo profesionali vargonininkė. Ji tobulinosi Prahoje, Veimare, vėliau dėstė M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, su koncertais išvažinėjo Rytų Europą ir tuometę Sovietų Sąjungą.
O jaunas chirurgas vargonininkei atrodė kaip populiarus prancūzų aktorius Jeanas Marais (1913–1998), apie kurį buvo sakoma: jis toks gražus, kad gniaužia kvapą. Šią kino legendą kai kas prisimena iš filmų „Grafas Montekristas“ ar „Fantomas“.
Soliniais koncertais tūkstančius klausytojų anksčiau pavergdavusi N.Dainienė dabar yra ištikima sutuoktinio padėjėja. Kai 1983 metais B.Dainys Maskvoje gynėsi daktaro disertaciją, ant autorinio referato jis užrašė dedikaciją žmonai Nijolei: „Mano gyvenimo palydovei – už kantrybę ir nuolatinį rūpestį, kad šis darbas būtų atliktas kuo geriau.“
N.Dainienė tikina, kad kaip ir tada, taip ir dabar jos tikslas – kad sutuoktinio darbas būtų atliktas kuo geriau.
Vienoje privačioje Vilniaus urologijos klinikoje ji pasitinka pacientus vilkėdama baltą chalatą, dėlioja sutuoktinio dienotvarkę – tiktai ji gali pasakyti, kada profesorius yra laisvas. Neretai jos patarimai praverčia tada, kai dalyvaudamas televizijos ar radijo laidose jos vyras už šmaikštų liežuvį būna puolamas davatkų. Davatkomis profesorius vadina tuos žmones, kurie iki šiol nesupranta, kokia svarbi yra lytinė sveikata.
Kartą į vieną televizijos laidą jis atsinešė varpos implantą, rodė, kaip atrodo padidėjusios prostatos muliažas, ir aiškino, kodėl dažnas šlapinimasis gali būti ligos pradžia.
„Mano žmona mano, kad apie intymius dalykus turėčiau kalbėti švelniau, galbūt daug kur rinkdamas žodžius. Bet kaip tą daiktą kitaip pavadinsi? Man atrodo, kad aptakiai aiškinant bus daugiau nesusipratimų. Viskas, kas susiję su lytine sveikata, yra rimta. Juk žodis „varpa“ yra poetiškas, kadaise net kolūkiams suteikdavo pavadinimą „Auksinė varpa“, – tikino B.Dainys.
Tarp ligų, kurias medikas nagrinėja, yra ir vyrų ligos, lytiniai sutrikimai, nevaisingumo priežastys. Gydytojas teigė, jog ilgą laiką urologija buvo tarsi medicinos podukra, tačiau gyvenimas nekart parodė, kad nuo lytinės sveikatos priklauso ne tik žmogaus savijauta, bet ir visuomenės ateitis.
„Yra ligų, kurios vis dar laikomos gėdingomis, aš jas vadinu pirmo aukšto ligomis. O jei tylu pirmame aukšte, ramu ir viršutiniuose. Tos ligos ypač veikia žmogaus nuotaiką, bendrą savijautą, darbingumą ir šeimos gerovę“, – pabrėžė profesorius.
Dar ne taip seniai į erekcijos sutrikimus buvo žiūrima pro pirštus. Šiuos negalavimus gydydavo neurologai, psichiatrai, net užkalbėtojai. Bet mokslas įrodė, kad erekcijos sutrikimo raidos mechanizmas yra toks pat kaip infarkto ar insulto, tik ši kraujagyslių liga užklumpa gerokai anksčiau nei koronarinė širdies liga ar smegenų kraujotakos nepakankamumas. Tai rimta liga ir ją turi gydyti ne neurologai ar psichiatrai, o urologai.
Dukterį Vitaliją, kuri pasuko tėvo pėdomis ir tapo šeimos gydytoja, ir sūnų Augustiną, filosofą, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentą, užauginę Dainiai apgailestauja tik dėl vieno – kad laikas bėga greitai.
